Per dažno ūkininko laukus vinguriuoja upės ir upeliai. Tačiau retai kada prisimename, kad sovietų okupacijos metais upės buvo tiesinamos, kad galima būtų nusausinti žemes. Šiandien mokslininkai vis garsiau kalba apie upių renatūralizavimą – procesą, kai bandoma atkurti natūralesnę upių hidromorfologiją, buveines, sudaryti geresnes sąlygas biologinei įvairovei. Tačiau ūkininkai nerimauja, kad šis procesas paveiks ir taip stringančias drenažo sistemas laukuose.

Baiminasi dėl melioracijos

Šią savaitę į VL redakciją kreipėsi susirūpinęs Pagėgių krašto ūkininkas (redakcijai vardas žinomas – red. past.) dėl esą tvenkiamos Vilkos upės. Vyriškis tikino matęs, kad upėje jau pradėti darbai, tačiau vietos žmonėms nėra aišku, ką šiuo projektu norima pasiekti. Jis nerimavo, kad, pastačius užtvanką, stipriai nukentės šalimais esančių laukų melioracijos sistema. „Darbai upėje, pačiuose Pagėgiuose prasidėjo prieš savaitę. Upelio dugne kalami mediniai kuolai, o paskui bus vežami akmenys. Šie darbai atliekami toje upės atkarpoje, kur vanduo tikrai labai švarus, o ten, kur upelis išteka į Nemuną, upė visai užakusi. Kaip paaiškino ten dirbę žmonės, patvenkus upelį, jame galės veistis žuvys“, – dėstė į redakciją paskambinęs ūkininkas.

Vyriškis nerimauja, kaip šis projektas paveiks drenažo sistemą, kuri ir iki šiol dirbo toli gražu netobulai. Pavasarį, esant stipriam vandens nutekėjimui, ji nesurinkdavo vandens, patvindavo laukai, užtvindavo net kelias. „Darbai su niekuo nederinti. Tai Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) išmonė“, – pykteli pašnekovas.

Atkuria anksčiau buvusią vagą

Koks tai projektas ir ko juo siekiama, VL pasiteiravo AAA. Atsakingas už šiuos projektus specialistas padėtį komentuoti telefonu atsisakė ir pageidavo klausimus gauti raštu. Kaip vėliau nurodė Toma Jakutytė, AAA atstovė ryšiams su visuomene, Vilkos upėje įgyvendinamas projektas „Vandens telkinių būklės atstatymas upių vagų renatūralizavimo priemonėmis“. Šis projektas įgyvendinamas Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšomis.

Anot AAA atstovės, viena šio aplinkosauginio darbo veiklų – įgyvendinti praeityje sureguliuotų Vilkos upės labai pakeistų ruožų renatūralizavimo darbų projektą. Juo numatytos švelniojo renatūralizavimo priemonės tik iš natūralių gamtinių medžiagų: akmenų, gargždo ir medinių rąstų, upės netvenkiant ir nepažeidžiant melioracijos sistemų funkcionalumo. Taigi upė nėra tvenkiama, siekiama tik atkurti ankstesnę jos vagą, suformuoti sraunumas, užutėkius, duburius ir slenksčius vagoje. Taip pat planuojama įrengti tėkmės srautą keičiančius pylimus vagoje, atlikti vagos skerspjūvio pakeitimus ir padidinti vandens gyvūnams apsigyventi tinkamų substratų įvairovę vagoje, panaudojant natūralias gamtines medžiagas iš akmenų, gargždo ir medienos.

„Šios priemonės padidina deguonies kiekį vandenyje, sudaro sąlygas upių buveinių ir jose gyvenančių augalų ir gyvūnų rūšių įvairovei gausinti. Tai padeda vandeniui atsikratyti biogeninių medžiagų ir sudaro sąlygas vandens telkinio būklės gerėjimui“, – pabrėžė specialistė.

Pasak T.Jakutytės, šiuo metu Vilkos upėje išardyta bebrų užtvanka, ruošiamos ir sandėliuojamos medžiagos (mediniai kuolai, akmenys, gargždas), upės vagoje sukalta dalis medinių kuolų. Ji dar sykį pabrėžia, kad neplanuojama ir nevykdoma tvenkti Vilkos upės ar rengti užtvankų. Projekto pagrindinis tikslas yra pagerinti Vilkos upės ekologinę būklę.

Tokie projektai jau buvo įgyvendinti Musės, Vokės, Vyžintos, Širvintos, Siesarties, Nevėžio ištiesintuose upės ruožuose.

Vytauto Didžiojo universiteto Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto docentas Vilimantas Vaičiukynas sako, kad upių renatūralizavimo darbus geriausia vykdyti ten, kur žemė yra valstybinė. Jo manymu, šis procesas upėse gali daryti neigiamą įtaką drenažo sistemoms, mat visa melioracijos sistema padaryta ne be reikalo. „Melioracija pakeitė visą hidrologinį režimą. Jei dabar viską sugalvosime grąžinti į seniau buvusias vietas, sunaikinsime esamą ekosistemą ir vėl viskas bus pertvarkoma iš naujo. Manau, pirmiausia reikia spręsti nuosavybės klausimus, nes nežinau, ar valstybė galės leisti sau padengti ūkininkų patiriamus nuostolius. Tačiau pas mus upių renatūralizavimo procesai tik prasideda. Erdvės diskusijoms tikrai bus“, – neabejoja V.Vaičiukynas.

Melioracijai nepakenks

AAA specialistė pabrėžia, kad rengiant renatūralizacijos projektus vienas pagrindinių reikalavimų, keliamų užsakovo, t. y. Aplinkos apsaugos agentūros, yra tai, kad projektuojamos ištiesintų upių renatūralizavimo priemonės nepažeistų ar neigiamai nepaveiktų melioracijos sistemų ir trečiųjų asmenų interesų. Taip pat šio reikalavimo privaloma laikytis ir rangovui, atliekančiam upių renatūralizacijos darbus.
Vilkos upės renatūralizuojami ruožai suprojektuoti taip, kad ūkininkų žemės sklypuose darbai nebūtų vykdomi, žalos ūkininkams nebus, atliekami darbai nedarys įtakos melioracijos sistemoms ar kitiems privatiems žemės sklypams. Visos įgyvendinamos renatūralizavimo priemonės Vilkos upėje suprojektuotos per saugų atstumą nuo drenažo sistemų ir nepatenka į drenažo sistemų apsaugos zoną.
Anot specialistės, projektas parengtas didelę patirtį turinčių vandenų inžinerijos srityje ekspertų, atestuotų hidrotechnikų ir melioratorių. Jis suderintas su vietos savivaldybės administracija, atsakinga už melioracijos sistemų valstybinę priežiūrą. „Projektas įgyvendinamas patirtį turinčio melioracijos darbų priežiūros srityje rangovo. Vykdomiems darbams Vilkos upėje atliekama projekto vykdymo ir techninė darbų priežiūra“, – ūkininkus ramina T.Jakutytė. 

Grąžinama skola upėms

VšĮ Upių atkūrimo centro (UAC) atstovės Karolinos Gurjazkaitės pasiteiravus, kodėl reikia grąžinti natūralias upių vagas ir kokiu tikslu jų vagos buvo keičiamos, ji paaiškino, kad sovietų okupacijos metais Lietuvoje buvo vykdoma melioracija, upės buvo tiesinamos, kad galima būtų nusausinti žemes. „Tuo metu melioracija buvo vystoma neapgalvotai, neatsižvelgiant į natūralias gamtines sąlygas, todėl mūsų gamta nukentėjo. AAA ataskaitose skelbiama, kad Lietuvoje ištiesinta beveik 3 tūkst. kilometrų upių. Be to, nusausinti didžiuliai plotai pelkių, durpžemių – ir tai ligi šiol didelė problema, nes išmetamos didelės šiltnamio dujų emisijos“, – sako K.Gurjazkaitė.

Specialistės teigimu, melioruojamos upės virto grioviais, pasikeitė natūralios upių savybės – jos neretai išgilintos, jose sunaikintos buveinės ir pakrančių augalija, taip pat pakito vandens savybės, tokios kaip temperatūra, deguonies kiekis. Tai neigiamai paveikė ir upių ekosistemas, biologinę įvairovę – grioviuose gyvena gerokai mažiau rūšių, jautresnės rūšys išnyko.

K.Gurjazkaitė paaiškina, kad upės renatūralizuojamos, kad galima būtų atkurti natūralesnę upių hidromorfologiją, buveines, sudaryti geresnes sąlygas biologinei įvairovei. „Lietuvoje daugiausia vykdoma vadinamoji švelnioji renatūralizacija, pavyzdžiui, upės skatinamos kreivintis išverčiant akmenis, kelmus ar įtvirtinant rąstus arba pakrantėse sodinami medžiai, kad būtų vėsesnė vandens temperatūra, didesnis deguonies kiekis, tokios priemonės taip pat skatina natūralius upių apsivalymo procesus, mažina vandenų užterštumą. Lietuva šiuo požiūriu nėra išskirtinė, upės renatūralizuojamos visoje Europoje ne tik švelniosiomis priemonėmis. Europoje upės platinamos, atkuriamos kilpos (meandros), salpos, šalinamos užtvankos ir įvairios kitos kliūtys“, – dėsto UAC atstovė.

Du trečdaliai upių neatitinka standarto

Europoje kalbama apie upių atgimimą, kai jos išvaduojamos iš pastatytų užtvankų, atkuriamos natūralios jų vagos. Tačiau K.Gurjazkaitė atvira – Lietuvos upėse atgimimo artimiausiu metu greičiausiai nesulauksime, nes upių būklė mūsų šalyje ir toliau prastėja.

Ji apgailestauja, kad apie 2016 m. pusė šalies upių neatitiko geros būklės standarto. Šiandien beveik du trečdaliai upių, t. y. 63 proc., neatitinka šio standarto, nors iki 2027 m. esame įsipareigoję užtikrinti gerą ekologinę visų šalies upių būklę. Pašnekovė įsitikinusi, kad upių atgimimas įvyks tada, kai jų apsauga bus vystoma išvien su kitomis politikos sritimis, tarp jų ir žemės ūkio politika, o upėms atkurti bus skiriami tikri finansai.

„Įsivaizduoju, kad tokio upių atgimimo metu būtų šalinamos atgyvenusios užtvankos, o svarbiose užtvankose, kurių pašalinti negalime, būtų įrengtos efektyvios žuvų pralaidos. Kalbant apie žemės ūkį, žemės ūkio politika turėtų efektyviai skatinti ir įtvirtinti trąšų suvartojimą ir maistinių medžiagų išsiplovimą iš dirvožemio mažinančias priemones, pavyzdžiui, sėjomainą, tarpinius pasėlius, taip pat pievų atkūrimą, didesnes vandenų apsaugos juostas. Be to, jei būtų užtikrinta, kad augalai netręšiami per anksti pavasarį, kai jie nepasisavina trąšų, tai būtų nauda ne tik gamtai, bet ir ūkininkui“, – įsitikinusi UAC ekspertė.

Beveik pusė užtvankų – avarinės būklės

Lietuvoje jau ne vienus metus kalbama apie užtvankų daromą žalą. Kasmet išgirstame, kad griūva senos, netvarkomos užtvankos. Šįmet itin garsiai nuskambėjo Panevėžio „Ekrano“ užtvankos, kuri vos neužtvindė gyventojų kiemų ir namų, griūtis. K.Gurjazkaitė primena, kad Lietuvoje įvyksta bent kelios užtvankų avarijos ir šie metai nėra išskirtiniai. Šįmet jau ketvirta užtvankos avarija. Aplinkos ministerijos užsakytos studijos duomenimis, 9 proc. visų turimų užtvankų gali būti labai blogos (avarinės būklės), o blogos būklės – net 41 proc.

Anot specialistės, yra nemažai sisteminių problemų – daug statinių bešeimininkiai, nėra, kas prisiimtų atsakomybę už jų tvarkymą ar pašalinimą. Apskritai užtvankos yra trumpaamžiai statiniai – vidutiniškai kas 50 metų jos reikalauja kapitalinio remonto.

„Senesniais laikais, kai užtvankos ir tvenkiniai buvo ekonomiškai reikšmingi, savaime buvo ir priežastis jas prižiūrėti ir tvarkyti. Šiais laikais daug užtvankų, išskyrus vieną kitą, jau atgyvenusios ir arba neturi kokio nors reikšmingo ekonominio vaidmens, arba yra nepelningos, todėl tikimasi, kad jos bus tvarkomos viešosiomis lėšomis. Žiūrint šalies mastu, daug dešimtmečių uoliai reguliavome ir tvenkėme upes, bet dabar visa ši sistema paseno ir yra nebenaudinga, be to, reikalauja didelių lėšų priežiūrai. Ne tik gamtosauginiais, bet ir ekonominiais tikslais reikėtų šalinti užtvankas ir natūralizuoti upes. Ilgainiui tai sutaupytų lėšų užtvankoms tvarkyti, taip pat ir dirbtiniam upių įžuvinimui, nes gamta pati „nemokamai“ grąžintų žuvis. Galiausiai upės taptų patrauklesnės žvejybai“, – įsitikinusi pašnekovė.

Problema sprendžiama vėžlio greičiu

Pasiteiravus, kodėl užtvankų šalinimo darbai taip lėtai stumiasi į priekį, K.Gurjazkaitė atsako, kad tai yra kompleksinė problema. Viena vertus, valstybėje dar trūksta aiškaus plano ir finansavimo – upėms ir apskritai vandens telkiniams gerinti skiriama per mažai lėšų. Oficialiai Lietuvoje yra per 1200 užtvankų ir dar šimtai jų neinventorizuota. Kad būtų aišku, nuo ko pradėti, Aplinkos ministerija užsakė studiją. Joje turėtų būti nurodoma 15–20 objektų, kuriuos reikėtų šalinti pirmiausia. Ieškoma tų užtvankų, kurios būtų žuvų migracijos kliūtis ir kartu visiškai nereikšmingos socialiniu-ekonominiu požiūriu. Tačiau bent 300 užtvankų stovi labai reikšminguose žuvų migracijos keliuose. Dalis jų – pasenusios, kita dalis anksčiau ar vėliau irgi pasens. Jų remontui nėra lėšų, bet nesiryžtama ir šalinti.

„Svarbu, kad upių atkūrimo darbus palaikytų visuomenė ir bendruomenės. Šiuo metu apie užtvankų sukeliamas problemas aktyviai kalba žvejų bendruomenės, tačiau dauguma žmonių problemos nemato“, – apgailestauja UAC atstovė K.Gurjazkaitė.