Lietuvoje nuo 2020 metų įsigaliojo įstatymas, ribojantis vieno savininko teises valdyti didesnį kaip 1,5 tūkst. hektarų miško plotą. Tai padaryta pažeidžiant Europos Sąjungos teisyną, suvaržant laisvą paslaugų ir prekių judėjimą. Svetur privati iniciatyva valdyti didesnį plotą, efektyviau jį prižiūrėti ir daugiau uždirbti nėra stabdoma. Ekspertai sako, kad pas mus galiojančius teisės aktus reiktų keisti.

Štai Lenkijoje dominuoja valstybiniai miškai, o likusius nedidelius 5–10 hektarų sklypus valdo pavieniai asmenys, sklypų konsolidacija nevyksta. Tuo tarpu Austrijoje ir Šveicarijoje didžiulius masyvus valdo šeimos, perduodamos turtą iš kartos į kartą, jų perleidimas žmonėms iš pašalies – retas ir neįprastas įvykis, rašoma pranešime spaudai.

 Švedijoje, pasak ten gyvenančio ir dirbančio miškininko, profesoriaus Viliaus Bruko, neteko girdėti apie valdos dydžio apribojimus privatiems miško savininkams. XIX–XX a. sandūroje miško įmonės Švedijos šiaurėje masiškai supirkinėjo miškus iš privačių savininkų. Todėl dar 1906 m. įmonėms buvo uždrausta supirkinėti privačių savininkų miškus. Juridiniai asmenys gali pirkti tik iš juridinių asmenų. Miško savininkai Švedijoje turi kur kas daugiau sprendimų laisvės negu Lietuvoje.

 „Prieš gerus 10 metų lyginome apribojimus pietų Švedijoje ir Lietuvoje. Švediškame miškų įstatyme ribojimų labai mažai. Švedijoje be visa ko galima kirsti jaunesnius medynus“, – sakė profesorius Vilius Brukas. Kai kur Lietuvos ir Švedijos miškininkystės taisyklės sutampa, pavyzdžiui, bioįvairovės reglamentavimas.

Lietuviški standartai atitinka Švedijos FSC standarto reikalavimus, tai yra savininkas jų turi laikytis tik tuo atveju, jeigu sertifikuoja savo miškus. Taip pat galima paminėti, kad daugiau nei pusė miškų Švedijoje yra sertifikuoti. Savininkas tokį sprendimą renkasi savanoriškai. Pasak V. Bruko, už didesnius ūkinės veiklos apribojimus Švedijoje miškų savininkams kompensuojama. Pavyzdžiui, jeigu įsteigiama rezervatinio tipo saugoma teritorija, savininkas iš valstybės gauną kompensaciją, atitinkančią 125 proc. valdos vertės rinkoje. Suomija – miškingiausia ES valstybė.

Pasak miškų politikos mokslų daktaro Gedimino Jasinevičiaus, Suomijoje ribojimų dėl miško valdos dydžio nėra.

Šioje šalyje dominuoja privatūs miškai, 60 proc. miškų valdo privatūs asmenys, 9 proc. – įmonės, 5 proc. valdo kiti valdytojai. Valstybinių miškų valdytojas „Metsähallitus“ valdo tik 26 proc. miškų. Privačių miško valdų Suomijoje daugiau nei 0,6 milijono, o vidutinės privačios miško valdos plotas – 30 ha. Tai yra beveik 10 kartų didesnė nei

 „Nors Suomijoje privačių miškų valdos santykinai didelės, miškų savininkai linkę kooperuotis, nes ne visi turi reikiamos įrangos ar žinių efektyviai prižiūrėti savo miškus. Kooperacijos tradicijos šalyje turi gilias tradicijas, didžioji dalis privačių miškų savininkų yra miškus tvarkančių asociacijų nariai“ , – sako G. Jasinevičius.

 Didžiausia asociacija šalyje „Metsänhoitoyhdistys“ vienija virš 300 tūkst. narių. Asociacijų nariai efektyviai prižiūri, tvarko ir eksploatuoja didelius miškų plotus, tam turi reikiamas priemones, patirtį ir žinias, dėl to gali sukurti didesnę grąžą miškų savininkams ir valstybei nei pavieniai miškų savininkai.

Asociacijos turi didesnę derybinę galią parduodant medieną, taip pat perkant prekes ar paslaugas. „Manau, kad Suomijos privačių miškų politika yra liberali, suteikianti teisę privačių miškų savininkams ir valdytojams pasirinkti tinkamiausią miškų tvarkymo būdą, – akcentuoja G. Jasinevičius. – Galbūt tai yra dėl to, kad privačios nuosavybės valdymas ten skaičiuojamas šimtmečiais“.

 Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos (KMAIK) Miškininkystės katedros docentas Albinas Tebėra siūlo aklai nekopijuoti Austrijos ar Šveicarijos modelių. „Kai kurie miškininkystės veiklos ekonominio efektyvumo rodikliai skaičiuojami palyginamajam miško plotui mažai priklauso nuo miško valdų dydžio. Bendrąsias pajamas už miško naudojimą bei sumokamus mokesčius į valstybės iždą daugiausiai lemia auginamų medynų našumas ir produktyvumas. Visgi miškininkystės veiklos specifika įvairaus dydžio valdose yra labai skirtinga“, – sako A. Tebėra.

Pasak A. Tebėros, nedidelės privačių miškų valdos, kokios dominuoja mūsų šalyje, yra nepakankamos išplėtoti miškininkystės verslą. Beveik visas nereguliarias pajamas dažniausiai tenka grąžinti atgal į mišką jo priežiūrai ir auginimui. Tokiose valdose tik miškininkystės entuziastai skiria pakankamai dėmesio savo valdomų medynų puoselėjimui, o kai kurie kiti „smulkūs“ savininkai kartais net primiršta, kur yra jo miškas.

 Pasak A. Tebėros, racionaliai dirbančios miško darbų įmonės valdomas miško plotas turėtų būti keleriopai didesnis už šeimos ūkio valdą. Didėjant ūkinio vieneto dydžiui gali būti plačiau taikomos modernios miško darbų technologijos, o tai itin aktualu trūkstant kvalifikuotų miško darbininkų. Stambesni ūkiniai vienetai būtų racionalūs, kooperuojantis smulkiems šeimos ūkiams.

 Labai stambiems (keliasdešimt tūkst. ha) miško ūkio subjektams gali kilti sudėtingesni vadybos iššūkiai, kurių nesuvaldžius ženkliai sumažėtų ūkinės veiklos ekonominis efektyvumas. A. Tebėra neturi vienareikšmiško atsakymo, kuris kelias būtų palankiausias Lietuvai.

Tai turėtų nuspręsti patys miško savininkai. Valstybė neturėtų taikyti prievartinių priemonių. Regionų plėtros požiūriu racionalus kelias būtų steigti šeimos miško ūkius. Jų kūrimuisi bei jų kooperacijai valstybė turėtų surasti skatinamųjų priemonių. Beje, dar 2019 metų rudenį Privačių miško savininkų asociacija (PMSA) Miškų įstatymo ribojimo nuostatas apskundė Europos Komisijai, kaip prieštaraujančią Europos Sąjungos teisei. Europos Komisija iš Lietuvos Vyriausybės nėra sulaukusi aiškios pozicijos ir tęsia tyrimą.