Meškeriotojus ir gamtai neabejingus žmones sukrėtė socialiniuose tinkluose išplatinti vaizdai iš Kazlų Rūdos savivaldybėje esančio Pilvės-Vabalkšnės tvenkinio. Tvenkiniui nusekus, užduso šimtai žuvų, žala gamtai skaičiuojama gamtosaugininkų. Užtvankos savininkas sako, kad šios nelaimės būtų buvę galima išvengti, jei jų prašymas pradėti remonto darbus nebūtų užstrigęs biurokratiniuose labirintuose. Tačiau ši ekologinė nelaimė privertė visuomenę pažiūrėti plačiau – kokia ateitis laukia daugybės kitų senų, avarinės būklės užtvankų?

Paskelbta ekstremali situacija

50 ha užtvanka virto rimtu galvos skausmu ne tik gamtosaugininkams, bet ir politikams. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkės Aistės Gedvilienės teigimu, vertinant susidariusią situaciją neaišku, ar buvo laiku imtasi priemonių, kad šios nelaimės būtų išvengta.

„Reikia aiškintis, kaip Kazlų Rūdos savivaldybė reagavo į pasirodžiusius pranešimus apie dūstančias žuvis, kodėl nebuvo užtikrintas žuvų perkėlimas ar surinkimas. Tikiuosi, visos institucijos greitai sureaguos ir pateiks atsakymus, nes akivaizdu, kad gamtai padaryta žala“, – kalbėjo politikė.

Ji pridūrė, kad pagal esamus teisės aktus, savivaldybės turi rūpintis savo teritorijoje esančiais tokio pobūdžio statiniais ir juos prižiūrėti, kad jie nesukeltų ekologinių nelaimių, kaip nutiko minimu atveju, taip pat kad dėl netvarkingų statinių nekiltų pavojus žmonių sveikatai ar turtui.

Rugsėjo 26 d. Kazlų Rūdos savivaldybės dalyje meras Mantas Varaška paskelbė ekstremalią situaciją. Aplink tvenkinį įsikūrusiems gyventojams rekomenduota iki planuojamo vandens kokybės patikrinimo laikinai nenaudoti šachtinių šulinių, artezinių gręžinių geriamojo vandens maisto naudojimui.

Derinimas užtruko

Susisiekus su UAB „Karpis“ direktoriumi Gustautu Januškevičiumi, jis paaiškino, kad jo valdoma įmonė yra hidrostatinio savininkė, o užtvanką jie tik nuomoja, nes vanduo reikalingas pumpavimui savo žuvininkystės ūkio reikmėms. Jis neslėpė jau seniai žinojęs, kad užtvankos statinys yra prastos būklės, o profesionali ekspertizė atlikta 2022 m. balandį. Ji atskleidė, kad prieš 50 metų statytos užtvankos šliuzas yra avarinės būklės, galima griūtis. Pradėtas rengti rekonstrukcijos projektas, kuris baigtas derinti šių metų rudenį.

„Mes ruoštis remontui pradėjome iškart gavę ekspertizę. Tam, kad gautume leidimą remontui, turėjome parengti projektą. Per maždaug pusmetį tai padarėme, nes nėra daug įmonių, kurios gali dirbti su tokio tipo statiniais. Gavę projektą pradėjome derinti su Aplinkos apsaugos agentūra (AAA), o ši mus nukreipė į Nacionalinę žemės tarnybą (NŽT). NŽT užtruko su atsakymu nuo 30 iki 40 dienų, nors žinojo, kad užtvanka yra avarinės būklės. Kodėl mes laukėme iki paskutinės minutės, kol užtvanka tapo avarine? Aš įmonės direktoriumi dirbu tik nuo šių metų pradžios. Kas buvo seniau – negaliu atsakyti, kodėl tie sprendimai nebuvo daromi anksčiau. Pradėjęs dirbti ėmiausi žingsnių, kad užtvanka būtų suremontuota“, – tikino G.Januškevičius.

Delsė atsakyti?

Pasak jo, NŽT palaiminimas pradėti statybas UAB „Karpis“ pasiekė rugsėjį, o už poros dienų AAA suteikė leidimą užtvankoje žeminti vandens lygį. Tačiau leisti jau praktiškai nebebuvo ko, nes tvenkinys dėl sausros buvo nusekęs.

„Praėjusį penktadienį nuvykome prie užtvankos, atlikome paruošiamuosius darbus, pasitarėme, ką ir kaip darysime, bet vandens lygio nežeminome. Buvo atvykę ir žmonės, kurie mums gamins specialų skydą užtvankai. Suprantate, tada jau nelabai buvo ką žeminti, nes vandens kiekis buvo toks mažas, kad pačios žuvys ėmė dusti. Mes per vėlai gavome leidimus pradėti darbus“, – apgailestavo G.Januškevičius.

Užtvankos padarė itin didelę žalą žuvų migracijai – užsienio tyrimai rodo, kad per 50 metų šių žuvų gausumą matuojantis indeksas smuko daugiau nei 90 proc., daug žuvų rūšių atsidūrė ties išnykimo riba. Didėjant supratimui dėl užtvankų sukeliamos žalos ekologijai, kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Prancūzija, Suomija, ima šalinti net ir veikiančių hidroelektrinių užtvankas.

VL kreipusis į NŽT, Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas Ruslanas Golubovas patikino, kad apie avarinę užtvankos būklę UAB „Karpis“ ir Kazlų Rūdos savivaldybei buvo žinoma jau 2022 m. pavasarį, tačiau į NŽT dėl sutikimo užtvankos remonto darbams atlikti UAB „Karpis“ kreipėsi tik šių metų rugpjūčio 4 d. Šių metų rugpjūčio 31 d., rugsėjo 1 d. ir rugsėjo 11 d. įmonė papildomai pateikė NŽT būtinus dokumentus sutikimui gauti. Informacija, kad užtvanka yra kritinės būklės, NŽT buvo pateikta tik rugsėjo 8 d.

„Apie tai, kad NŽT neprieštarauja užtvankos remontui, UAB „Karpis“ raštu buvo informuota rugsėjo 13 d. Skaičiuojant nuo rugpjūčio 4 d., sutikimas buvo išduotas per 27 darbo dienas, tačiau NŽT sutikimas butų išduotas žymiai greičiau, jeigu UAB „Karpis“ iš karto (rugpjūčio 4 d.) būtų pateikusi visus dokumentus, reikalingus tokiam sutikimui išduoti. Dokumentus įmonė galutinai pateikė tik rugsėjo 11 d. Taigi, nuo visų būtinų dokumentų pateikimo NŽT sutikimą išdavė per 2 darbo dienas“, – NŽT atstovas kolegų operatyvumui priekaištų neturėjo.

Pražuvo 400 kg žuvies

Savo ruožtu Aplinkos apsaugos departamentas (AAD) teigia, kad dar rugpjūčio 20 d. gauta informacija apie žuvų kritimą tvenkinyje. AAD organizavo susitikimus su atsakingomis institucijomis: Aplinkos ministerija (AM), AAA ir Žuvininkystės tarnyba. Rugpjūčio 30 d. aplinkosaugininkai UAB „Karpis“ privalomuoju nurodymu įpareigojo išsaugoti žuvų išteklius arba teikiant papildomą deguonį, arba nuleidžiant žuvis kartu su vandeniu pasroviui, žemiau užtvankos. Privalomasis nurodymas turėjo būti įgyvendintas iki šių metų lapkričio 30 d.

Rugpjūčio 23 d. AAD kreipėsi į Kazlų Rūdos savivaldybę, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, NŽT dėl kritiškai žemo vandens lygio užtvankoje ir žuvų kritimo bei galimų to pasekmių.

Aplinkosaugininkai taip pat akcentavo, kad šių metų rugsėjo 21 d. AAA išdavė leidimą nuo rugsėjo 22 d. pažeminti vandens lygį užtvankoje su tam tikromis sąlygomis, siekiant išsaugoti žuvis, tačiau įmonė galimai neatsižvelgė į aplinkosaugines sąlygas: vandens lygio žeminimo intensyvumas tvenkinyje pirmąsias penkias paras neturi viršyti 20 cm per parą, taip pat vandens nuleidimo darbų metu nebuvo informuotas AAD ir visuomenė.

UAB „Karpis“ direktorius tikina, kad žuvis planavo išleisti per žemutinį bjefą. Tačiau esą dėl hidrologinės sausros vandens lygiui drastiškai nukritus, jų išgelbėti nepavyko. Utilizavimui surinkta apie 400 kg žuvų. Pasiteiravus, ar įmonė vasaros metu nepereikvojo užtvankos vandens savo ūkio reikmėms, verslininkas užtikrino, kad per visą vasarą vandens iš užtvankos nepumpavo, o ūkį papildo vandeniu pavasarinio potvynio metu.

Šiemet įmonė planuoja pakeisti giluminį uždorį. Kitąmet vyks konstrukcijų remontas. Jis tikisi, kad dar šių metų spalį pavyks atstatyti vandens lygį, o vandens telkinį įžuvinti planuojama kitais metais.

Pinigai remontui ar griovimui?

Pražudytos užtvankos žuvys meškeriotojų bendruomenėje sukėlė tikrą pasipiktinimo bangą. Taip pat imta diskutuoti, kokia yra mūsų šalies užtvankų strategija – mes jas remontuosime ar demontuosime. Anksčiau žiniasklaidai aplinkos ministras Simonas Gentvilas sakė, kad AM nėra numačiusi skirti pinigų užtvankų remontui, ji gali prisidėti tik prie jų demontavimo.

Praėjusiais metais Panevėžyje sulūžo „Ekrano“ užtvanka, griuvo Adakavo, Palapojės ir Spiečiūnų užtvankos. Šiemet įvyko patvenkto Ilgės ežero užtvankos avarija Elektrėnų savivaldybėje.

Pasiteiravus, kiek šiuo metu turime keliančių grėsmę užtvankų, AM Darnaus vystymosi ir strateginių pokyčių grupės patarėja Jonė Leščinskaitė teigė, kad užtvankų įvertinimo ekologiniu ir socioekonominiu požiūriu studijos metu buvo surinkta detali informacija apie 203 užtvankas, kuri parodė prastėjančią užtvankų techninę būklę. 37 proc. užtvankų buvo blogos ir avarinės būklės, 43 proc. patenkinamos, 16 proc. vidutinės, 1 proc. geros ir 3 proc. būklė nežinoma.

„Kol kas dėl finansinių išteklių ribotumo buvo rinkta informacija tik apie užtvankas, esančias ant lašišinių ir potencialiai lašišinių upių“, – patikslino J.Leščinskaitė.

Reikėtų daugiau dėmesio skirti bendruomenių švietimui ir kompromisų paieškai, parodyti, kokia prasmė atkurti natūralią upę, kaip bus vykdomi užtvankos šalinimo darbai, trumpai tariant – išsklaidyti abejones ir sukurtus mitus bei sukurti alternatyvų. Taip buvo padaryta Salantų atveju – vietoje tvenkinio sukurtas mažesnis užutekis, kuriame žmonės galėtų maudytis.

Jos teigimu, AM laikosi pozicijos, kad statiniai, kurie trikdo praeivių ir pusiau praeivių žuvų migraciją, neturi funkcijų ir jų rekonstrukcija nėra ekonomiškai naudinga, turi būti pašalinami.

AM ir jai pavaldžios institucijos nuo 2024 m. gali finansuoti ir inicijuoti tik dalies užtvankų šalinimą arba pertvarkymą į migracijos kliūties nesukuriančias, pasinaudojant finansavimu iš ES lėšų, kuriomis siekiama išsaugoti biologinę įvairovę. Užtvankų sąrašas šiemet buvo patvirtintas aplinkos ir žemės ūkio ministrų įsakyme. Projektų įgyvendinimui lėšos dar nėra patvirtintos.

Rūpinsis geresne vandens būkle

Aplinkosaugininkai pyksta, kad Lietuvoje stringa senų ir pavojų keliančių užtvankų demontavimo darbai. Demontuotos viso labo dvi užtvankos: Salantų ir Bražuolės. J.Leščinskaitės teigimu, AM, reaguodama į savivaldybių prašymus skirti paramą netvarkingų hidrotechninių statinių pašalinimui, 2022 m. skyrė 1,9 mln. Eur. Dvi savivaldybės teikė paraiškas ir gavo finansavimą, šiuo metu vyksta dviejų užtvankų šalinimo darbai. Šiemet turėtų būti pašalinta Kruosto hidroelektrinės užtvanka ant Nevėžio Kėdainių rajone.

„Pašalintų užtvankų skaičius nėra didelis dėl kelių kompleksinių priežasčių: neigiamo visuomenės nusiteikimo, finansavimo ir žmogiškųjų išteklių trūkumo, mažo savivaldybių ar kitų organizacijų susidomėjimo įgyvendinti projektus“, – lėto progreso išlaisvinant upes nuo senų užtvankų priežastis įvardijo AM ekspertė.

J.Leščinskaitės teigimu, AM finansavimo hidrotechninių statinių remontui ir priežiūrai neskiria, nes tai yra nesusiję su vandens telkinių būklės gerinimu. Paramos mechanizmai nukreipti būtent į vandens telkinių būklės gerinimą, t.y. užtvankų šalinimą ir žuvų pralaidų įrengimą. Žemės ūkio ministerija teikia finansinę paramą melioruotos žemės savininkams melioracijos statinių statybos, rekonstravimo, remonto ir priežiūros darbams atlikti. 20 proc. užtvankų yra melioruotos žemės ir melioracijos statinių kadastre. Joms galima skirti finansavimą.

Reikšmė labai nedidelė

Gamtosaugininkės Karolinos Gurjazkaitės pasiteiravus, kaip mes atrodome upių išlaisvinimo klausimu ES kontekste, ji patikino, kad kol kas mes nesame tarp lyderiaujančių šalių. Pavyzdžiui, mūsų kaimynė Estija, siekdama atkurti žuvų migracijos kelius ir bendrai pagerinti ekosistemų būklę, jau yra atvėrusi daugiau nei 3 tūkst. km upių.

Karolina teigia, kad nemaža dalis užtvankų Lietuvoje yra paliktos likimo valiai, jų savininkai neskuba remontuoti senų statinių ir dėl to avarijos Lietuvoje įvyksta kasmet. Avarijos gali sukelti ir papildomų nuostolių, pavyzdžiui, miškams, dirbamiems laukams, infrastruktūrai.

„Akivaizdu, kad tik pavienės užtvankos turi strateginę svarbą, tarkime, Kauno hidroelektrinės – todėl dėl jos priežiūros niekam nekyla klausimų. O didžioji dalis užtvankų yra nedideli ir ganėtinai mažareikšmiai statiniai, neturintys didelės vertės visuomenei, ekonomikai ir jų naudotojams. Neretai tai tik rekreacinio pobūdžio statiniai, kraštovaizdžio elementai, jų reikšmė maža ir lokali, todėl niekas nenori prisiimti atsakomybės už šių statinių priežiūrą ir remontą. O remontuoti užtvankas reikia santykinai dažnai – vidutiniškai kas 50 metų būtinas kapitalinis remontas.

Dauguma užtvankų statytos sovietmečiu, todėl turime daug pasenusių statinių. Nemanau, kad valstybė turėtų rūpintis užtvankų remontu, visų pirma dėl to, kad šie statiniai trikdo natūralią ekosistemų pusiausvyrą, žuvų migraciją, o grąžos iš to tikrai nėra daug. Turime nemažai blogos būklės užtvankų, jų svarba valstybiniu požiūriu abejotina. Ar tikrai mums reikia išleisti mokesčių mokėtojų pinigus tam, kad sulopytume senus, nenaudojamus, strateginės reikšmės neturinčius statinius, o po keliasdešimt metų vėl turėtume tą patį galvos skausmą? Valstybės biudžetas nėra guminis, trūksta pinigų ne tik mokytojams ir gydytojams, bet ir aplinkosaugai, todėl kiekvienas euras turėtų būti leidžiamas pamatuotai, įvertinus, ar valstybei ir viešajam interesui tai naudingas sprendimas“, – įsitikinusi K.Gurjazkaitė.

Vadovautis užsienio praktika

Pašnekovės manymu, Lietuvoje turėtume vadovautis panašia praktika kaip Prancūzijoje, Estijoje, kai užtvankos naudotojams išduodamos vandens naudojimo licencijos. Praėjus licencijos galiojimo terminui, peržiūrima, ar užtvanka yra vis dar reikalinga, ar nepasikeitė prioritetai, ir ar apsimoka investuoti į tolimesnę jos priežiūrą. Jei neapsimoka, tokiu atveju užtvankos pašalinamos.

Taip pat užsienio šalyse suprasta, kad užtvankos padarė itin didelę žalą žuvų migracijai – užsienio tyrimai rodo, kad per 50 metų šių žuvų gausumą matuojantis indeksas smuko daugiau nei 90 proc., daug žuvų rūšių atsidūrė ties išnykimo riba. Didėjant supratimui dėl užtvankų sukeliamos žalos ekologijai, kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Prancūzija, Suomija, ima šalinti net ir veikiančių hidroelektrinių užtvankas.

Sekti Salantų pavyzdžiu

Gamtosaugininkė K.Gurjazkaitė pozityviai vertina AM sprendimą finansuoti užtvankų šalinimo darbus. Anot jos, užtvankos pašalinimas turi gamtosauginę naudą, o ilgalaikėje perspektyvoje tai finansinės naštos atsikratymas už užtvankos priežiūrą ir remontus, todėl padės sutaupyti lėšų ir užtikrinti visuomenės, infrastruktūros saugumą.

„Lietuvoje yra susidariusi puiki galimybė gamtosaugai, nes mūsų užtvankos neturi didelės ekonominės ir visuomeninės naudos, o jų sistemingas šalinimas padėtų reikšmingai pagerinti upių būklę“, – pažymėjo ji.

Taip pat reikėtų daugiau dėmesio skirti bendruomenių švietimui ir kompromisų paieškai, parodyti, kokia prasmė atkurti natūralią upę, kaip bus vykdomi užtvankos šalinimo darbai, trumpai tariant – išsklaidyti abejones ir sukurtus mitus bei sukurti alternatyvų. Taip buvo padaryta Salantų atveju – vietoje tvenkinio sukurtas mažesnis užutekis, kuriame žmonės galėtų maudytis.

„Laisva upė, nors ir atrodo siauresnė, galbūt mažiau patraukli nei tvenkinys. Ji daug atsparesnė įvairioms negandoms, tokioms kaip tarša, sausra, klimato kaitos sukeltiems pokyčiams, nei užtvenkta upė. Be to, tvenkiniuose gali kauptis teršalai, pavyzdžiui, aplinkai ir žmogui pavojingi sunkieji metalai. Jų pašalinimas gali būti itin sudėtingas. Vasarą, jei nusenka vanduo, užtvenktose upėse gali priaugti dumblių, žemiau užtvankų įsikeroja nepageidaujama augalija. Tai keičia ekosistemas, taip pat gali būti nepatrauklu ir vietos gyventojams“, – pabrėžė K.Gurjazkaitė.