Praėjusią savaitę miške patyriau nuotykį, kaip gamtininkai sako, netikėtą ir retą (todėl, pasak jų, man pasisekė!) – akis į akį susidūriau su lūšių šeimyna. Gamtoje jas laisvas mačiau pirmąkart. Iš Reškutėnų pro Rėkučius ir Garbūnus riedėjau link Ignalinos. 

Pravažiavus Garbūnus, automobilis vėl įnėrė į mišką. Staiga už kelių metrų priekyje mašinos skersai kelią žaibu šmėkštelėjo kažkoks žvėris. Taip greitai, kad net nesupratau koks. Automobilis stoja, o dešnėje jo pusėje matau šalia mašinos bėgančius dar du žvėriūkščius. Geriau įsižiūriu – ogi dar gana maži, bet jau bemaž vidutinės katės dydžio, du lūšiukai. Kažkodėl skuodžia paraleliai mašinos judėjimo vos per pusmetrį nuo jos. Griebiu fotoaparatą, išvirstu iš automobilio, vertinu situaciją. Matau, kelią priešais perbėgusi lūšienė slapstosi krūmuose už kokių penkiasdešimties metrų. Vienas jos vaikas iškart nubėgo paskui ją, antras grįžo atgal ir jį greitai susirado grįžusi lūšienė (ją taip pat spėju nufotografuoti), o trečias pasimetė, paskui mamą nespėjo, tad įsiropštė į pušį šalia sustojusio automobilio. Lūšis mama tai pasirodo, tai vėl krūmuose slepiasi. O tas trečiasis medyje tūno apkabinęs pušį, žiūri akis išplėtęs iš maždaug keturių metrų aukščio į mane ir nemirksi. Nei šnypščia, nei kniauksi, tiesiog žiūri. Pozuoja fotoaparatui. Pasigrožėjome (buvome dviese), pasimėgavome netikėtu, bet maloniu susitikimu, prispragsėjau kadrų ir nuvažiavome. Po to lūšienė, visąlaik mus stebėjusi iš tolo, matyt greitai iš medžio nusikėlė savo pasimetusį lūšykštį ir šeimyna nukeliavo jiems pažįstamais miško takais. 

Miško katė

Lūšis (lot. Lynx lynx) – katininių (lot. Felidae) šeimos plėšrus žinduolis. Į Lietuvos Raudonąją knygą lūšis įrašyta nuo 2000 m. Laikosi didesniuose miškuose. Minta pelėmis, pelėnais, stirnomis, elniais, bet dažniausiai puola silpnesnius, paliegusius žvėrelius. Žmogaus vengia. Lūšis stipresnė už šunį (pvz., vokiečių aviganį). Buvo atvejų, kai lūšys mirtinai sudraskė piemenų šunis. Lietuvoje nemedžiojama nuo 1979 m. Daugelyje Vakarų Europos šalių išnykusi arba retai aptinkama rūšis. Lietuvoje nuolatos randama tik kai kuriuose miškų masyvuose. Praeityje lūšys buvo paplitusios visoje Europoje, tačiau XX a. viduryje rytinėje ir vidurinėje Europos dalyje jos išnyko. 

Rujoja nuo sausio vidurio iki kovo mėnesio. Nėštumas trunka maždaug 70 dienų. Nuošaliose vietose, dažniausiai po išvartomis, įsirengia guolį. Jauniklius (2–3) jame veda gegužės mėnesį (mano sutikta šeimyna, ko gero, atitinka visus čia minimus požymius – aut.). Medžioja miško pakraščiuose, laukymėse, atželiančiose kirtavietėse.

XX a. pirmoje pusėje lūšys Lietuvoje buvo beveik išnykusios. Vėliau, kai pagerėjo apsauga, mitybos sąlygos ir sumažėjo vilkų, lūšių ėmė gausėti. Daugiausia jų buvo XX a. 8–9 dešimtmetyje (apie 150–200 lūšių). Vėliau lūšių sumažėjo beveik dvigubai. Labai padidėjęs lūšių trikdymas, kai kertamas miškas, medžiojama, lankomasi ar poilsiaujama jų gyvenamose vietose. Smarkiai kertamuose miškuose gali pritrūkti tinkamų buveinių. Neigiamą įtaką lūšims gali daryti vilkai ir valkataujantys šunys. Svarbiausiose lūšių gyvenamose vietose būtina riboti miško kirtimą, medžioklę su varovais, lankymąsi.

Lietuvoje nemedžiojama

Žurnalas „Medžioklė“ 2021 m. rašė, kad Lietuva – vienintelė Baltijos šalis, kurioje medžioti lūšis draudžiama, nes mokslininkai skaičiuoja, kad mūsų teritorijoje jų yra tik apie 100 (gal jau daugiau, nes ir mūsų rajone jau pora žmonių yra pasakoję apie susitikimus su jomis – aut.). Pas kaimynus šių gražių ir baikščių kačių gerokai daugiau: Latvijoje – apie 1600, Estijoje – apie 1000. Nors Lietuvoje lūšys tausojamos, daugelyje kitų šalių, kur jas medžioti leidžiama, šie gyvūnai laikomi vertingu trofėjumi.

Nors lūšys nėra tokios matomos kaip vilkai, jos neretai irgi užpuola galvijus ir papjauna po kokią avį ar ožką. Daugelis turbūt girdėjo legendų, kad lūšis gali patyliukais užšokti nuo medžio, kuriame užsimaskavusi laukia savo aukos. Atvejai, kai lūšis užpuola žmogų, tokie reti, kad grybautojai gali jaustis saugūs. Lūšims nepatinka atviros vietos, todėl jos geriau jaučiasi miške – kuo didesnis, tuo geriau. Kadangi pagrindinis lūšies grobis – stirnos, jų paprastai būna ten, kur ir stirnų. Kitaip nei vilkų, lūšių teritorija labai aiški, tad jų negali daugėti ir daugėti, kol ant kiekvieno kampo bus po lūšį. Lūšys medžiojamos ne tik dėl vertingo kailio ir trofėjaus (kaukolės), teigiama, kad jų mėsa – tikras delikatesas.

Jonas BALTAKIS