Žvirgž­dė­nų pu­šis

Žvirgž­dė­nų pu­šį ga­li­ma ras­ti už 3 ki­lo­met­rų nuo Dau­gų mies­to, Žvirgž­dė­nų kai­me. Me­dis au­ga ša­lia ke­lio. Se­ni žmo­nės pa­sa­ko­ja, kad prie jos el­ge­tos mėg­da­vę pra­šy­ti iš­mal­dos. Pra­va­žiuo­jan­tys jiems mes­da­vo po ke­le­tą mo­ne­tų, kar­tais pi­ni­gė­lis pa­nir­da­vo dul­kė­se ir jo ne­ga­lė­da­vo su­ras­ti. Lai­min­gi ir šian­dien at­si­tik­ti­nai vis dar ga­li ras­ti anų lai­kų mo­ne­tų. Su­te­mus vie­ti­niai veng­da­vo ei­ti pro pu­šį – sa­ko, vai­de­no­si.

1960 me­tais me­dis pa­skelb­tas gam­tos pa­vel­do ob­jek­tu.

Kar­tu­vių (Pa­ka­ruok­lių) pu­šis

Ši pu­šis au­go Jur­giš­kių kai­me Ra­džiū­nų gat­vė­je, de­ši­nė­je ke­lio pu­sė­je, va­žiuo­jant iš Aly­taus į Laz­di­jus. Ga­li kil­ti klau­si­mas, ko­dėl au­go? Me­džiai tu­ri sa­vo gy­ve­ni­mo truk­mę. Šian­dien pu­šis bai­gia na­tū­ra­liai su­nyk­ti, jos bu­vu­si au­gi­mo vie­ta pa­ste­bi­ma dėl gre­ta sto­vin­čio me­di­nio kry­žiaus.

Pa­sa­ko­ja­ma, jog ka­dai­se šio­je vie­to­je au­gęs Sei­ri­jų dva­rui pri­klau­sęs miš­kas. Prieš po­rą šimt­me­čių jį kir­to, tie­sė ke­lią. Pa­li­ko tik ke­lias se­nas aukš­tas pu­šis.

Taip jau gy­ve­ni­mas su­rė­dė, kad ne­re­tai pa­ke­lės me­džiai tap­da­vo eg­ze­ku­ci­jų vie­to­mis. Kęs­tu­tis Ba­le­vi­čius 1979 me­tais ra­šė: „Ke­lias Vidz­gi­rio pa­kraš­čiu ve­da Sei­ri­jų, Laz­di­jų link. Trum­pam su­sto­ki­me ties vie­ni­ša pu­ši­mi pa­ke­lė­je, de­ši­nė­je ke­lio pu­sė­je. Ji la­bai se­na ir sau­go­ma kaip ver­giš­ko mū­sų se­no­lių gy­ve­ni­mo at­mi­ni­mas. Pa­sa­ko­ja­ma, jog ant pu­šies ša­kos bū­da­vę ka­ria­mi ne­pa­klus­nūs bau­džiau­nin­kai. Nuo tų lai­kų ji va­di­na­ma Pa­ka­ruok­lių ar­ba Kar­tu­vių pu­ši­mi.“

Dar sklan­do is­to­ri­ja, kad 1812 me­tais po šia pu­ši­mi pie­ta­vęs Na­po­le­o­nas. Pu­šy­je bu­vo ste­bė­ji­mo punk­tas, gre­ta – sto­vyk­la. Ta­čiau čia pa­sa­ko­ji­mą rei­kė­tų baig­ti, nes taip ne­bu­vo. Kaip sa­kė vie­nas Na­po­le­o­no žy­gio per Lie­tu­vą ži­no­vas, nė­ra ko puo­se­lė­ti vil­čių, kad Aly­taus apy­lin­kė­se Pran­cū­zi­jos im­pe­ra­to­rius sė­dė­jo po me­džiu bei ra­miai gro­žė­da­ma­sis gam­ta pjaus­tė deš­rą ir ne­sku­bė­da­mas ją kram­sno­jo.

1989 me­tais prie Kar­tu­vių (Pa­ka­ruok­lių) pu­šies pa­sta­ty­tas me­di­nis kry­žius.

Se­no­ji guo­ba

Prieš me­tus „Aly­taus nau­jie­nų“ pus­la­piuo­se vy­ko dis­ku­si­ja, ar šis me­dis – kal­ni­nė guo­ba ar vinkš­na. Ga­liau­siai ras­tas kom­pro­mi­sas: vinkš­na, o ši pri­klau­so guo­bi­nių me­džių šei­mai. La­pai ir me­džio la­ja pa­na­šūs tiek guo­bos, tiek vinkš­nos, sėk­los ski­ria­si – vinkš­nos sėk­lų spar­na­vai­siai plau­kuo­ti (blaks­tie­no­ti) ir ma­žes­ni nei guo­bos. Au­ga ji Aly­taus ra­jo­ne Ne­mu­nai­čio se­niū­ni­jos Geis­čiū­nų kai­mo pa­lau­kė­je, ne­to­li ke­lio Aly­tus–Ne­mu­nai­tis.

Ma­no­ma, jog šiam me­džiui dau­giau kaip 250 me­tų. Toks am­žius mū­sų kraš­te tik­ras re­kor­das, nes kal­ni­nės guo­bos gy­ve­na iki 300 me­tų. Me­džio aukš­tis – 24 m, ka­mie­no ap­im­tis – 5,50 m.

Dar ir šian­dien pa­sa­ko­ja­mos le­gen­dos, jog ka­dai­se, pa­si­bai­gus me­džiok­lėms gre­ti­muo­se miš­kuo­se, po ja puo­tau­da­vo Lie­tu­vos di­di­kai. Prieš Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą kai­mo jau­ni­mas gre­ta reng­da­vo šo­kių va­ka­rus.

Me­dis 1960 me­tais pa­skelb­tas gam­tos pa­min­klu.

Po dvie­jų sa­vai­čių tę­si­me pa­sa­ko­ji­mą apie gam­tą: Ne­mu­nai­čio klin­ti­nių tu­fų ato­dan­gą ir Aly­taus Kle­bo­no ak­me­nį Ne­mu­ne.