Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tikėjimo išbandymai

Po krikšto Jordano upėje Jėzus skelbė Evangeliją apie Dievo karalystę ir ragino: „Kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės“ (Lk 12, 33).

Paulius, Jėzaus pašauktas būti apaštalu, uoliai skelbė jo Gerąją Naujieną apie dangaus karalystę, į kurią einame tikėjimo keliu. Laiške žydams jis rašė: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). Evangelijos skelbimas Pauliui labai daug kainavo: jis buvo persekiojamas ir uolią tarnystę baigė kankinio mirtimi.

Apaštalas Paulius kaip gražiausią tikėjimo pavyzdį rodo Senojo Testamento patriarchą Abraomą: „Tikėdamas Abraomas paklausė (Dievo) šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Žyd 11, 8). Palikti gimtąjį kraštą ir keliauti į svetimą kraštą, kuriame nežinia, kas laukia, Abraomui buvo didelis išbandymas. Dar didesnis išbandymas buvo Dievo paliepimas paaukoti sūnų Izaoką. Abraomui reikėjo didelio pasitikėjimo Dievu, kad įvykdytų tai, kas buvo paliepta.

Tikėjimas niekuomet negarantuoja fizinio saugumo ar materialinės gerovės. Pokario metais geriausi ir giliai tikintys Lietuvos žmonės buvo tremiami į Sibirą; iš jų buvo atimama viltis kada nors sugrįžti į tėvynę. Visi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbiai buvo gilaus tikėjimo žmonės, bet Dievas jiems taip pat leido eiti didelių išbandymų keliu: jie buvo tardomi, teisiami ir siunčiami į lagerius.

Tikėjimas kviečia tiesiog pulti į dangaus Tėvo rankas, nelaukiant saugaus gyvenimo žemėje, bet tvirtai tikint, kad mūsų laukia amžinieji namai danguje.

Tikėjimas yra Dievo dovana, kurią gauname be jokių nuopelnų. Šią dovaną galime ne tik auginti, bet ir leisti, kad ji visiškai sunyktų. Mūsų tikėjimas auga, kai susiduriame su įvairiomis sunkenybėmis, tačiau nepaleidžiame Dievo rankos – einame į priekį, kaip Abraomas kad ėjo iš savo gimtinės į nežinomą kraštą.

Mūsų tikėjimui kyla rimtų pavojų. Vienas jų – tai mūsų nuodėmės, kai renkamės elgtis ne pagal Dievo valią, o pagal savo įgeidžius. Antras pavojus – per daug geras gyvenimas, kuris lenkia mus mąstyti, jog jis visas yra tik čia, žemėje, kur turime susikurti kuo geresnes sąlygas gyventi. Su šiais tikėjimo pavojais tenka nuolat kovoti.

Dievo žodis kviečia nusidėjus nelikti gyventi su nuodėme, o tuojau pat ieškoti Dievo gailestingumo. Dėl to Jėzus mums paliko Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą, kurį priimdami patiriame Dievo gailestingumą. Mums lieka kuo dažniau šia dovana pasinaudoti.

Jeigu viskas gerai sekasi ir turime daug medžiaginių gėrybių, siekdami, kad jos neužgožtų Dievo, turime jomis dalytis su stokojančiaisiais. Tik dalydamiesi augame tikėjimu.

Tikėjimo kelionėje mus nuolat turi lydėti suvokimas, kad čia, žemėje, esame ateiviai ir keleiviai, ieškantys tikrosios tėvynės (plg. Žyd 11, 13–14). Ši amžinoji tėvynė – didžiausias mums patikėtas lobis, tačiau jis yra labai trapiame inde. Todėl Jėzus nuolat ragino budėti, nes „žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Lk 12, 40). Ar budime, saugodami savo tikėjimą?

Rekomenduojami video