Puikybė yra sunkiai įveikiama yda, bet ne vienintelė. Kitas sunkus žmogaus gundymas, kurio daug kas neįveikia, yra gundymas mamona – pinigais ir turtu. Noras turėti kuo daugiau turto ir apvalesnę sąskaitą banke skatina visą dėmesį sutelkti tik į materialines vertybes ir siekti jų, nepaisant jokių moralės normų. 

Kartą pas Jėzų atėjo geras, turtingas vyras ir paklausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mk 10, 17). Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams; taip įsigysi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui mane“ (Mk 10, 21–22). Evangelistas pastebi, kad vyras, išgirdęs tokį Viešpaties patarimą, nusiminė, nes turėjo daug turto, prie kurio buvo prisirišęs.

Jėzus dažnai kalbėdavo apie gundymo mamona pragaištingumą: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės. Arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16, 13).

Kalno pamoksle Jėzus kalbėjo: „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 19–21).

Didelis turtas nepadaro žmogaus laimingesnio. Dievui atsidavusi ir neturte gyvenanti vienuolė gali būti šimtą kartų laimingesnė už milijonierių, kuris pilnas rūpesčių, kaip išsaugoti turtą ir kaip jį dar labiau padidinti. Laimingo ir neturte gyvenusio žmogaus pavyzdys galėtų būti mūsų laikų šventoji Teresė Kalkutietė, gyvenusi didžiausiame neturte ir tarnavusi patiems vargingiausiems Kalkutos žmonėms.

Turėti padorų butą ar namą ir netuščią sąskaitą banke nėra blogis. Blogis yra tik tuomet, kai visą dėmesį sutelkiame tik į medžiaginius reikalus ir tik apie juos mąstome. Apie tai Jėzus kalbėjo: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?“ (Mt 6, 25–26).

Turtingas žmogus taip pat gali būti laimingas, jei įvykdo dvi sąlygas: perdėtai nesirūpina turtu ir jį naudoja geriems darbams. Turtingi žmonės dažnai tampa mecenatais ir atlieka visuomenei pačių geriausių darbų. Jei ne turtingų žmonių dosnumas, neturėtume Lietuvoje daugelio pačių gražiausių bažnyčių.

Apie turtingą, bet tik savimi besirūpinantį žmogų Jėzus kalbėjo: „Iš tiesų sakau jums: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“ (Mt 19, 23). Čia Jėzus kalba apie tuos turtuolius, kuriems pinigas yra tarsi dievas. Žmogus, sąžiningai sukaupęs tam tikrą turtą ir tuo turtu gebantis dalytis su kitais, Dangaus karalystę pasieks kaip ir tas, kuris gyvena visiškame neturte.

Neturtas yra dorybė tik tuomet, kai jis laisvai pasirenkamas, ir visas dėmesys skiriamas dvasinėms vertybėms kaupti. Šiems žmonėms skiriami Jėzaus žodžiai: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“ (Mt 6, 33–34).

Dievo žodis kviečia pasitikrinti, ar išlaikome medžiaginių ir dvasinių vertybių pusiausvyrą. Dėkokime Dievui, jei jo reikalus keliame į pirmą vietą, ir apgailėkime, jei mūsų dėmesys dažniausiai skiriamas mamonos reikalams.