Senojo Įstatymo išminčius perspėja žmogų, visą gyvenimą kaupiantį tik medžiagines gėrybes: „Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas žinojimo ir įgūdžių, turi palikti visa, ką turi. Kokia tad nauda mirtingajam iš viso jo triūso ir rūpinimosi, kurį turėjo pakelti po saule?“ (Koh 2, 21–22). Ir primena, kad visa tai yra tik „Rūkų rūkas!“.
Savisaugos instinktas skatina mus saugotis pavojų ir apsirūpinti viskuo, kas galėtų užtikrinti saugų gyvenimą. Šito instinkto veikiami žmonės dažniausiai susitelkia tik į turto kaupimą. Gyvenimo tikslu tampa įsigyti kuo brangesnės nekilnojamosios nuosavybės ir turėti kuo daugiau pinigų. Šiam tikslui pasiekti nesibodima elgtis net ir nesąžiningai. Žiniasklaida dažnai pasakoja, kaip turtingi žmonės neatsispiria pagundai nesąžiningai dar labiau praturtėti.
Mūsų gyvenimo vertė priklauso nuo to, kokie yra mūsų siekiai. Galima visą gyvenimą paaukoti tam, kad tik susikrautume kuo daugiau medžiaginių gėrybių, – daug kas šito ir siekia. Apie tai kalbėjo Jėzus viename savo palyginimų. Žmogus samprotavo: „Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“ (Lk 12, 18–19).
„O Dievas jam tarė: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“ (Lk 12, 20–21).
Dievo žodis kalba labai aktualia tema: kas žmogaus gyvenime yra svarbiausia, o kas tik rūkas, kuris patekėjus saulei išsisklaido. Jei žmogus didžiausia gyvenimo vertybe laiko tik medžiaginį turtą, tuomet jis stovi ant paties žemiausio žmogiškumo laiptelio.
Kad žmogus visiškai išsiskleistų, reikia kai ko daugiau nei pinigai ir turtas. Jie reikalingi, bet tik su saiku. Jėzus paaiškino, kad labiausiai žmogui reikia būti turtingam pas Dievą (plg. Lk 12, 21).
Turtingas pas Dievą yra tas, kuris įsiklauso, ko iš jo nori Dievas, ir vykdo meilės įsakymą: „Mylėsi Viešpatį Dievą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis, o artimą kaip save patį“ (plg. Mt 22, 37–38).
Meilės įsakymą vykdydami, padedame vieni kitiems, ypač esantiems varge. Šitaip elgiamės atidarydami duris Ukrainos pabėgėliams. Pokario metais, vykdydami meilės įsakymą, mūsų vyrai kovojo dėl Lietuvos laisvės ir daug kas paaukojo savo gyvybę. Okupacijos metais žmonės, rizikuodami laisve ir asmenine gerove, gynė Bažnyčios ir tikinčiųjų teises.
Apaštalas Paulius primygtinai ragino pirmuosius krikščionis: „Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo kas žemėje“ (Kol 3, 2); nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais, apsivilkite nauju pagal Kūrėjo paveikslą (plg. Kol 3, 10).
Gero krikščionio gyvenime būtina medžiaginių ir dvasinių vertybių pusiausvyra. Pirmoje vietoje visuomet turi būti Dievas ir jo valios vykdymas, o medžiaginiai reikalai – visada antrame plane.
Melsdamiesi pasitikrinkime, kiek esame nuoseklūs krikščionys. Ar ne per daug rūpinamės tuo, ką Jėzus pavadino rūku?