Keliaudamas iš Galilėjos į Jeruzalę, Jėzus Betanijoje apsilankydavo Lozoriaus namuose, kur būdavo svetingai priimamas. Evangelistas Lukas pasakoja apie vieną tokį Jėzaus apsilankymą. Lozoriaus sesuo Morta ruošė vaišes, o jos sesuo Marija klausėsi, ką Jėzus kalbėjo. Tikriausiai ir Morta būtų buvusi šalia sesers, bet kam nors reikėjo paruošti vaišes. Morta pyktelėjo ir papriekaištavo, kad sesuo palieka ją vieną: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti. Sakyk, kad ji man padėtų“ (Lk 10, 40).

Šia proga Jėzus pasakė svarbią mintį: „Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10, 41–42). 

Esame dažnai panašūs į Mortą; nuo ryto iki vakaro bėgame, rūpinamės, kad užsidirbtume daugiau pinigų, kad įsigytume geresnį butą, gal net namą, kad per atostogas aplankytume kokią nors egzotišką šalį ir t. t. Pykstame, jei kas nors sujaukia mūsų planus ir liekame prie sudužusios geldos. O atėjus senatvei suvokiame, koks tuščias buvo mūsų bėgimas ir visi rūpesčiai, nes viską jau reikės palikti.

Labai svarbu kuo anksčiau susiorientuoti, kas žmogaus gyvenime svarbiausia. Tad, Jėzaus žodžiais tariant, kas yra tas labai svarbus „vienas“, kurio stokojo darbšti Morta ir kurį turėjo Marija? Marija mylėjo Galilėjos Mokytoją, todėl viską užmiršusi atidžiai klausėsi jo kalbos. Štai Evangelijos atsakymas, ko labiausiai reikia kiekvienam žmogui: su meile klausytis Dievo žodžio ir tą žodį giliai įspausti savo širdyje.

Kai Jėzus vaikščiojo po Galilėją ir skelbė Evangeliją apie prisiartinusią Dievo karalystę, minios žmonių sekė paskui jį ir klausėsi jo kalbų. Ne vienas ano meto klausytojas mąstė, kad Jėzus kalba apie žemiškos Dievo karalystės atkūrimą ir išsivadavimą iš romėnų priespaudos. Tačiau buvo daug panašių į Betanijos Mariją – jie klausėsi Jėzaus žodžių, nes buvo įtikėję jo dieviška pasiuntinybe.  

Evangelistas Jonas pasakoja, kad kartą Jėzui kalbant, jog jo kūnas bus valgis, o kraujas gėrimas ir tas, kuris jį valgys, gyvens amžinai, dalis klausytojų pasipiktino ir nuo jo pasitraukė. „Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo išganymo žodžius“ (Jn 6, 67–68). Štai Dievo Žodžio nuoroda, kur turime ieškoti to, kas mūsų gyvenime yra svarbiausia.

Marijos pavyzdžiu sėdime prie Jėzaus kojų ir klausomės jo žodžių, kai sekmadienį atidžiai dalyvaujame Mišiose, kai šiokiadienį skiriame laiko maldai, kai mūsų nuolatinis draugas yra ne tik išmanusis telefonas, bet ir gera dvasinio turinio knyga.

Gyvename tokiu metu, kai visi skuba, rūpinasi buitiniais dalykais ir nejučiomis mus įtraukia į šį rūpesčių nulemtą skubėjimą. Tuomet labai lengva pasiklysti ir vertybes apversti aukštyn kojomis: pasinerti į nereikšmingus, laikinus reikalus ir užmiršti, kad reikia tik vieno – mylėti Jėzų ir klausytis jo žodžių.

Pasitikrinkime, kiek ir kam skiriame savo laiko: ką skaitome, ką žiūrime, kaip leidžiame laisvalaikį ir kiek dėmesio skiriame nemirtingajai savo sielai.