Evangelistas Matas apie Jėzaus tarnystės pradžią rašo: „Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales“ (Mt 4, 23). Žmones prie Jėzaus traukė ne tik jo skelbiama Evangelija, bet ir sergančiųjų išgydymas.

Labai įspūdingas pasakojimas apie Jėzaus pagalbos prašančią moterį kananietę. Ji sekė paskui Jėzų ir be perstojo maldavo pagalbos, o Jėzus kurį laiką nekreipė į ją dėmesio. Mokiniams įkyrėjo moters šauksmas ir jie pradėjo prašyti Jėzų: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ (Mt 15, 23). Jėzus ne tik išklausė moters prašymą, bet ir pagyrė jos tikėjimą: „O moterie, didis tavo tikėjimas!“ (Mt 15, 28).

Šis Evangelijos pasakojimas skatina pamąstyti, koks yra mūsų tikėjimas: panašus į kananietės tikėjimą, o gal mažesnis už garstyčios grūdelį. Kartą Jėzus kalbėjo: „Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, <...> jums nebūtų nieko negalimo“ (Mt 17, 20).

Tikėjimas yra Dievo dovana, kurią gauname be jokių savo nuopelnų, tačiau ją reikia labai branginti, nes nebranginama gali sunykti. Visi mes esame patyrę, jog kai kada jaučiame turį tvirtą tikėjimą, kai kada – vos rusenantį, o kartais esame pilni tikėjimo abejonių.

Tikėjimo gylis labai priklauso nuo mūsų gyvenimo būdo. Jeigu mes gyvename taip, kaip tikime, tuomet mūsų tikėjimas tvirtėja. Todėl tikinčio žmogaus gyvenime kai kurie dalykai turi būti taip praktikuojami, kaip kasdienis valgis. Kasdien skiriame laiko maldai – pokalbiui su Dievu, o sekmadienį tą laiką pailginame, dalyvaudami šv. Mišiose. Tikėjimas mumyse auga, jeigu esame klusnūs Viešpačiui – laikomės Dievo įsakymų. Tikėjimas auga, jeigu gilinamės į tai, ką tikime. Todėl labai svarbu, ką mes skaitome, ko klausomės ir ką žiūrime. Vienoks bus tikėjimas, jeigu žiūrėsime lėkštus televizijos serialus arba skaitysime panašaus turinio knygas, ir kitoks, jei skaitysime dvasinio turinio knygas ir branginsime radijo ir TV laidas, kuriose gvildenami tikėjimo klausimai.

Mūsų tikėjimą ypač sutvirtina pasitaikantys sunkumai ir kančia. Jeigu tuomet, kai kenčiame, tvirtai laikomės Viešpaties rankos, mūsų tikėjimas tvirtėja. Šitai gali paliudyti mūsų tremtiniai, kurie Sibire turėjo pakelti ypač sunkias gyvenimo sąlygas. Kentėdami jie glaudėsi prie Jėzaus, prašė jo pagalbos, ir jų tikėjimas augo.

Didžiausia nelaimė ištinka tuomet, kai visas dėmesys sutelkiamas tik į gerą gyvenimą, o tikėjimo praktikos apleidžiamos. Dar didesnė bėda ištinka tuomet, kai negyvenama pagal Dekalogą – nuodėmės, ypač sunkios, kala vinis į tikėjimo karstą; kai kurios nuodėmės, kaip antai puikybė, neskaistumas ir gobšumas, yra ypač pavojingos. Nuodėmė ir tikėjimas dera kaip ugnis ir vanduo. Kai atsitinka nuodėmė, reikia kuo skubiau susitaikinti su Dievu. Atgaila viską ištaiso, o tikėjimas gali net sustiprėti. Mes turime net kanonizuotų šventųjų, kurie jaunystėje klaidžiojo nuodėmės keliais, o vėliau pasiekė aukštą šventumo laipsnį; toks buvo šv. Augustinas, šv. Ignacas Lojola ir daugelis kitų šventųjų.

Dėkokime Dievui už tikėjimo dovaną ir ją branginkime labiau už visas kitas vertybes.