Jėzus, pradėjęs Galilėjoje viešąją veiklą, pirmiausia subūrė mokinių būrelį. Šiuos mokinius žavėjo Jėzaus asmenybė, o nuostabą kėlė jo darbai. Ilgą laiką jie mąstė, kad Jėzus – tai būsimasis Izraelio karalius. Jokūbo ir Jono motina net prašė, kad jos vaikai galėtų būti visuomet šalia jo, tai yra mėgautis privilegijuota padėtimi. Reikėjo laiko ir karčios patirties – Jėzaus nukryžiavimo, kad mokiniai suprastų, koks yra jų Mokytojas ir kokie privalo būti jo mokiniai.

Kristaus sekimas nėra tik malonus pasivaikščiojimas. Jis visuomet reikalauja tam tikro savęs išsižadėjimo, apie kurį Jėzus kalbėjo: „Jei kas ateina pas mane ir nebrangina manęs labiau už savo tėvą, motiną, žmoną, vaikus, brolius, seseris ir net savo gyvybę, – negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys“ (Lk 14, 26–27). Jėzus sako: „Jei kas ateina pas mane...“ Vadinasi, jo mokiniu galima tapti tik laisvu apsisprendimu. Negalima priversti laisvo žmogaus sekti Kristų, nes kur prievarta, ten baigiasi meilė. Tik diktatoriai naudoja prievartą, bet žmonių meilės jie nelaimi. Kitados mes susidūrėme su komunistine diktatūra, tačiau nė vieno tirono nepamilome. Todėl Jėzus kviečia mus būti jo draugais, o ar atsiliepsime ar neatsiliepsime – kiekvieno mūsų asmeninis apsisprendimas, kuriam reikia subręsti.  

Jėzus primena, kad sekti jį bus nelengva, reikės daug ko išsižadėti. Mes visi esame linkę į savimeilę ir egoizmą. Sąmoningai ar pasąmoningai siekiame iškelti save aukščiau už kitus. Šis egoizmas yra visų blogybių šaltinis, nes jis žudo mumyse tikrąjį žmogų ir uždaro mus vienatvėje.

Jėzus kviečia išsivaduoti iš perdėto savęs vertinimo ir noro iškilti virš kitų. Egoistas niekuomet nebus ištikimas Jėzaus sekėjas. Jis galbūt manys, kad seka Jėzų, bet savo dvasia bus labai toli nuo jo. Dėl to Jėzus ir kviečia išsižadėti savęs, o tai reiškia kvietimą mylėti kitus – Dievą ir jo kūrinius žmones.

Palaimintasis Teofilius Matulionis šitai vykdė didvyriškai. Įkalintas jis gyveno ir dirbo nežmoniškai sunkiomis sąlygomis, o vieną dieną jam buvo pasiūlyta važiuoti į Lietuvą. Teofilius į šį pasiūlymą atsakė neigiamai, nes planavo išėjęs į laisvę tarnauti Rusijoje gyvenantiems katalikams. Kokios dvasinės stiprybės reikėjo turėti atsisakant vykti į laisvę. Palaimintasis Teofilius tobulai vykdė Jėzaus paliepimą išsižadėti savęs.

Jėzus, kviesdamas mokinius sekti paskui jį, kviečia imti savo kryžių ir tik tuomet sekti savo Mokytoją. Labai apsigautume manydami, kad galima sekti Jėzų, nenešant savo kryžiaus. Kas yra tas mūsų kryžius? Tai – mūsų kova su nuodėme, priešiškumai, nepasisekimai, ligos, mūsų darbai ir pareigos.

Galime bandyti savo kryžiaus atsikratyti, kaip tai šiandien bando daryti dauguma žmonių. Visa šiuolaikinė kultūra yra nukreipta į malonumų ieškojimą ir bėgimą nuo kryžiaus. Šia prasme dabartinė kultūra yra antikrikščioniška. Jėzus kviečia mus ne ieškoti kančios, o drąsiai paimti sutiktą kryžių ir eiti su juo kartu. Jėzus pirmas ėjo, nešdamas mūsų nuodėmių užkrautą kryžių.

Būti Jėzaus mokiniu reiškia būti pasiryžusiam dėl jo prarasti, jei reikėtų, net gyvybę. Palaimintasis Teofilius gynė Kristaus Bažnyčią ir nėjo į jokius kompromisus su ateistine valdžia, siekusia naikinti tikėjimą; jis gynė gerai žinodamas, kad už tai teks sumokėti didelę kainą. Penkiolikos metų nelaisvė kalėjimuose ir lageriuose buvo ta kaina, kurią palaimintasis sumokėjo.

Esame gundomi plaukti pasroviui. Gundomi priimti pasaulio diktuojamas madas, kurios dažnai būna nekrikščioniškos. Baimė išsiskirti ir būti pažemintam jaunus žmones pastūmėja vartoti alkoholį ir narkotikus, rūkyti, vaikytis pačių kvailiausių madų.

Apaštalas Paulius apie tuos žmones, kurie tarsi tiki Kristų, bet juo neseka, laiške Filipų bažnyčios bendruomenei rašė, kad dauguma elgiasi kaip jo kryžiaus priešai: „Jie temąsto apie žemės dalykus“ (Fil 3, 19).

Pasitikrinkime, kokie esame Jėzaus mokiniai. Tepadeda Dievas, kad mūsų mokinystė būtų tikra ir pastovi.