Jėzus, pradėjęs viešąją veiklą, pakvietė dvylika vyrų būti jo pagalbininkais ir siuntė juos skelbti apie prisiartinusią Dievo karalystę. Apaštalo Petro mokinys Morkus rašo: „Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė“ (Mk 6, 12).

Galime nesunkiai suvokti, kad šis Evangelijos skelbėjo pašaukimas neišsilavinusiems vyrams buvo didelis iššūkis. Evangelistas Morkus sako: „Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite.“ Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebuvo kada nė pavalgyti“ (Mk 6, 30–31). Apaštalai su Jėzumi išplaukė į negyvenamą vietą, bet žmonės ir tenai juos susirado. Evangelistas rašo, kad Jėzui pagailo šių žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens, ir pradėjo juos mokyti.

Šis Evangelijos pasakojimas atkreipia mūsų dėmesį į darbą bei pareigą, kurią turime vykdyti, ir į poilsį, kad susigrąžinę jėgas galėtume toliau vaisingai darbuotis.

Šiandienis žmogus yra gundomas mažiau dirbti ir daugiau ilsėtis bei pramogauti. Net siekiama, kad būtų tik keturios darbo dienos, o likusios – skirtos poilsiui bei pramogoms.

Darbas ir gerai atliekamos pareigos yra būtinos, kad žmogus užsitikrintų pragyvenimą, kad gyvenimas būtų visavertis. Darbas žmogui yra būtinas kaip kasdienė duona, nes tinginiaudamas ir apleisdamas pareigas žmogus degraduoja. Kiekvienas sąžiningai dirbantis žmogus nusipelno didelės pagarbos, nors jo darbas būtų ir labai nereikšmingas.

Tačiau žmogus negali tapti tarsi be perstojo veikiančia mašina; jam reikalingas ir poilsis. Todėl Jėzus, matydamas išvargusius apaštalus, paliepė jiems pasitraukti į nuošalią vietą ir pailsėti. Poilsio trūkumas išsekina jėgas; kenčia žmogus, nukenčia ir jo darbas, kurio dėl nuovargio nepajėgia kokybiškai atlikti.

Poilsis reikalingas tiek kūnui, tiek dvasiai, nes žmogų vargina ne tik darbas, bet ir nuolat lydintys rūpesčiai bei įvairūs išgyvenimai. Todėl geram poilsiui neužtenka turėti laisvalaikį – būtina išmokti valdyti mus atakuojančias neigiamas mintis bei emocijas. Vaisingas poilsis bus tik tuomet, kai nurims mūsų dvasia. Jeigu poilsio valandą ar dieną mūsų mintys bus neramios, jei neatsikratysime mus slegiančių rūpesčių, tuomet poilsis bus menkavertis. Tačiau kiekvienas iš savo patirties žinome, kad pabėgti nuo rūpesčių nelengva.

Šiam tikslui gali pasitarnauti laikas, kurį praleidžiame Dievo artumoje. Iš Egipto vergovės į laisvę einantiems izraelitams Dievas davė Dekalogą, pagal kurį jie turėjo tvarkyti savo gyvenimą laisvėje. Vienas iš Dekalogo įsakymų skelbė: „Sekmadienį švęsk!“

Mes, tikintieji katalikai, esame įpareigoti sekmadienį ateiti į bažnyčią ir dalyvauti Mišių šventime. Jei gerai atliekame šią pareigą, atsigauname ir kūnu, ir dvasia. Niekas taip nenutolina mus nuo rūpesčių, kaip laikas, praleistas Viešpaties artumoje, kai jo globai pavedame visus rūpesčius, savo dabartį ir ateitį. Šitai gali paliudyti kiekvienas tikintysis, sąžiningai švenčiantis sekmadienį. Todėl kiekvienam tikinčiajam noriu palinkėti labai gero sekmadienio šventimo.