Pradėjęs viešąją veiklą Jėzus skelbė Gerąją Naujieną apie prisiartinusią Dievo karalystę ir gydė sergančiuosius. Romos imperijos pavergti izraelitai Jėzaus asmenyje įžvelgė Gelbėtoją, kuris, galbūt, išvaduos juos iš romėnų priespaudos. Tarp klausytojų visuomet buvo ir ligonių, kuriuos Jėzus pagydė (žr. Mt 14, 14).

Evangelijoje pasakojama apie duonos padauginimo stebuklą, kai Jėzus dykvietėje penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvelėmis pamaitino tūkstantinę minią. Nesunkiai galime įsivaizduoti, kokia buvo žmonių reakcija. Pamatę Jėzaus padarytą stebuklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“ (Jn 6, 14). Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi jį paskelbti karaliumi, pasitraukė į nuošalią vietą.

Po duonos padauginimo stebuklo Jėzus kalbėjo apie antgamtinę gyvybę teikiančią dangaus Duoną: „Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“ (Jn 6, 33). Žmonėms prašant šios duonos, Jėzus kalbėjo: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Klausytojai nesuprato šių Jėzaus žodžių; kai kurie iš jų, kaip sako evangelistas, nusivylė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.

„Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 67–69).

Jėzaus žodžiai apie Duoną, teikiančią pasauliui gyvybę, pasidarė aiškūs, kai Jis prieš savo kančią įsteigė Eucharistijos sakramentą. „Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį“ (Mk14, 22–24).

Šio sekmadienio Mišių Evangelija kviečia pamąstyti, kaip mes pasinaudojame dangaus Duona – Eucharistija. Dalyvaudami Mišiose, dalyvaujame nekruvinoje Jėzaus aukoje, kurios metu sudabartinama Jėzaus kryžiaus auka; priimdami Eucharistiją, mes realiai susivienijame su Jėzumi. Tai didelis ir brangus tikėjimo slėpinys. Tačiau kai kam šis tikėjimo slėpinys gali būti toks kietas, kaip anie Jėzaus žodžiai, jog duosiąs žmonėms valgyti Duonos, kuria būsiąs jo Kūnas. Mes gi su apaštalu Petru išpažįstame savo tikėjimą: „Viešpatie, tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“.

Eucharistija turi būti mūsų gyvenimo centras. Kiekvieną kartą, kai dalyvaujame Mišiose, artinkimės prie Dievo stalo, kad būtume pamaitinti brangiausiu Jėzaus Kūnu ir Krauju. Žinoma, save ištyrę, jog gal prieš priimant Eucharistiją dar reikia susitaikinti su Dievu.

Tikėjimas mus maitinančia Dangaus Duona kviečia labai branginti šv. Mišias; kviečia, jei turime galimybę, ne tik sekmadienį, bet ir dažniau dalyvauti Mišiose, ypač tuomet, kai tenka išgyventi kokių nors sunkumų. Sunkiais momentais niekas negali tiek sustiprinti žmogaus, kaip Eucharistinė Duona. Jėzuitas Walteris Ciszekas SJ savo knygoje „Jis mane gano“ yra aprašęs Mišių šventimą lageryje Stalino laikais. Badaujantiems ir katorginio darbo išvargintiems kaliniams dalyvavimas Mišiose ir Komunijos priėmimas padėjo išlaikyti viltį, kad Dievas jų neapleis ir lydės kančios keliuose.

Dėkokime Dievui už mums padovanotą dangaus Duoną ir dažnai ja stiprinkimės.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius