Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Visas gyvenimas – kaimo teatrui ir vaikams

Liudvinavo miestelio (Marijampolės sav.) šviesuolė, režisierė Vita Jakimavičiūtė-Gvazdaitienė tiki, jog kiekvienam kaimo žmogui, kuo jis bebūtų pagal pašaukimą, reikalinga kūrybinė saviraiška, kad gyvenimas užsipildytų, nebūtų tuščias. Menininkė jungia Liudvinavo vaikų ir jaunimo teatro „Gaja“ jaunuosius talentus bei Liudvinavo mėgėjų teatrą „Žalias sodas“, kur buriasi ūkininkai, ūkininkų žmonos, jų vaikai, aktoriai. Kai kurie spektakliai – bendri, nuo vyriausio iki mažiausio, kad būtų kartų bendravimas, pajustų bendrystės jausmą.

Kam ūkininkui teatras?

Šio teatro ištakos – rašytojo Kazio Borutos gimtinėje Kūlokuose, netoli Liudvinavo. 2008 metais susibūręs ten gyvenančių žmonių dėka, teatras iki šiol ištikimai puoselėja savo krašto tradicijas ir vertybes. Pačiai režisierei tai buvo nauja, ypatinga patirtis.

Kūlokų kaimo bendruomenės pirmininkas Laimutis Montvila buvo labai energingas, aktyvus žmogus, jis pats sukvietė beveik visus kaimo žmones, kurie tik galėjo kalbėti ir vaikščioti. Juokavo, kad „kaimo teatro scenai surinko visas vietines merginas ir „nepaklusniuosius“ bernus, senelius ir moteris“. Spektaklį pastatė Kūlokų kaimo turizmo sodyboje „Baltaragio malūnas“, kurios kieme tebestovi kažkada medžio drožėjų sukurtos meninės K.Borutos romano „Baltaragio malūnas“ personažų skulptūros.

Pažiūrėti premjeros suvažiavusiems aplinkinių kaimų žmonėms tuo metu tai buvo labai didelis įvykis. Suvokė, kad kiekvienas paprasčiausias kaimo žmogus gali vaidinti.

„Mums „Žalias sodas“ – tai simbolinė vieta, kur po motulės langu žydi obelys ir kvepia žolynai, kur tėvulis su bitelėmis šneka, o vaikai su paukščiais čiulba. Kur kiekvienas gali rasti sielai atgaivą, pasisemti stiprybės ir pajusti gražią būties prasmę darnoje su visu pasauliu“, – kalbėjo režisierė V.Jakimavičiūtė-Gvazdaitienė.

Ji pasakojo, kad vietos ūkininkas Paulius Ulevičius yra universalus žmogus – dirba kultūros srityje, vaidina šiame teatre bei tęsia ūkininkavimo tradiciją, perėmęs ūkį iš savo tėvų. Ulevičiai užsiėmė gyvulininkyste – augino kiaules, melžė karves, dabar rūpinasi žeme – augina įvairiausias grūdines kultūras.

„Man toks grožis, kai Pauliaus šeimoje trys vaikai ir jie visi spėja kultūroje suktis, vaikai užimti menais ir įvairiomis kūrybinėmis veiklomis, labai aktyvūs. Ir pas senelius sodyboje ant Šešupės kranto spėja visus darbus nudirbti“, – džiaugėsi režisierė, tik geru žodžiu minėdama kiekvieną, kuris brangų laiką aukoja šiam teatrui.

Jos pačios patyrimu, kai kaimo žmonės kiekvieną dieną daug dirba fiziškai, vakare atėjus į repeticijas, jiems teatras yra atsvara, o meninė saviraiška padeda susigrąžinti jėgas. Ji pastebi, kad kai kada žmonės skaudančia nugara ateina vaidinti, bet išeina atsigavę, nes išsijudina dvasinis žmogaus kūnas, kuris yra pagrindinis variklis.

Aukso vertės indėlis

Armoniškių kaimo ūkininko, Marijampolės ūkininkų sąjungos pirmininko Sigučio Jundulo ir teatro „Žalias sodas“ keliai susikirto prieš 16 metų ir nesiskiria iki šiol. Režisierė pamena, kad Kūlokų kaimo bendruomenės pirmininkui parengus kultūrinį projektą ir sugalvojus pastatyti spektaklį pagal K.Borutos „Baltaragio malūną“, jiems iškilo problema, kas šiam spektakliui pagamins dekoracijas. Jis patarė kreiptis į labai geros širdies ūkininką S.Jundulą, kuris dažnai paremdavęs visus besikreipusius. Taip atsitiko ir tą kartą prieš 16 metų.

Anot pašnekovės, Sigučio pagalba buvo sukurtos spektakliui medinės dekoracijos, kuriomis sėkmingai naudojasi ir dabar – malonūs mediniai suolai, malūno sparnai, kopėčios ir kiti scenos dalykai. Nuo tada jie susipažino, o pradėjusi dirbti, pirmiausia apie jį pagalvojo – jeigu jo širdyje gyvena tokie dalykai, tai reikia jį pakviesti ir vaidinti.

Pasak režisierės, jie labai greitai suprato, kad Sigutis – įdomi asmenybė ir puikus aktorius. Kilęs iš Žemaitijos krašto, bet Suvalkija jam – antrieji namai. „Manau, kad jis pasijuoks ir nepyks, bet retkarčiais išlenda tie jo „žemaitiški ragučiai“. Tačiau mums visame tame, ką darome, tai būna kaip skanumynas – desertas“, – aiškino kolektyvo vadovė.

Dėl išskirtinių gabumų ir universalumo Sigutis sukuria įvairiausių vaidmenų – jau yra buvęs velniu Pinčiuku, meilužiu komedijoje, kituose spektakliuose yra sukūręs rimtų vaidmenų, nes jis tą gali daryti. Ne tik visapusiškas artistas, bet ir labai reikalingas šio kaimo teatro rėmėjas. Jeigu tik pritrūksta spektakliams dekoracijų, scenai daiktų ar ko nors kaimo šventei, kuo nors prisideda – kartais 100 eurų, kartais mažmožiu, bet visada, kaip suvalkiečiai sako, „duoda iš dūšios“, ir paklausia, gal kuo reikia padėti.

Jundulų šeimos sodyboje yra buvę daug gražių asmeninių bendrų švenčių, o teatre vaidinančios moterys geradariui dar prigalvoja ir siurprizų. Prieš keletą metų persirengusios „kaimo bobomis“, pasiėmusios pintines ir „šakutes“ per bulviakasį nuvažiavusios paklausė, ar nereikia talkos, nes bulves kasė šeimininkas su vienu pagalbininku. Bendromis pastangomis nukasė Jundulų ūkio bulves, po to buvo smagus pasibuvimas. Ir daugiau kartų Jundulų šeimos sodyboje bendrai yra kepę kugelį, vėdarus, virę cepelinus, groję armonika, gitara, dainavę, šokę, žaidę žaidimus.

Vaidmuo žmogų perkeičia

Į „Žalią sodą“ renkasi daugiausia vietiniai Liudvinavo seniūnijos kaimų žmonės, tik vienas kitas atvyksta iš Marijampolės ar tolimesnių kaimiškų vietovių. Kodėl vienas kitas aktorius ilgiau pasilieka kolektyve, režisierė atsakymą randa žodžiuose: „Visada, jeigu kalbi širdimi, tai širdimi tau ir atliepia.“ Jos nuomone, jeigu teatro dėka sugebama išjudinti pačius tauriausius, švenčiausius dalykus žmoguje, tada taip ir atsitinka.

Į sceną perkeltas antras K.Borutos kūrinys „Mediniai stebuklai“, anot režisierės, dar labiau atskleidė kaimo tradicijas, žmonių būdą, gyvenseną, kaimo filosofiją. Prisilietimas prie K.Borutos kūrybos ją pačią vis skatino pasigilinti ir kelti į sceną kūrinius, kuriuose kalbama apie natūralioje aplinkoje, gamtos apsuptyje gyvenančius žmones.

„Manau, kad teatras ir yra ta ypatinga meno rūšis, kuria pirmiausiai beldžiamasi į dvasinius dalykus, žmogaus sielą. Kartais močiutė, kuri tik rankdarbiais užsiima laisvalaikiu, jeigu ją pakvieti vienai ar kitai edukacijai arba trečiaeiliui vaidmeniui, kad ir be žodžių, kokioje masinėje scenoje, staiga pamatai, kaip žmogus pasikeičia, atsigauna“, – apie kūrybinį darbą su kaimo žmonėmis atviravo ji.

Pasak V.Jakimavičiūtės-Gvazdaitienės, jai pačiai didžiausias pasiekimas, malonumas šiame darbe – išjudinti giluminius žmogaus dvasinius klodus, pabudinti žmogų, pasakyti, kad jis, koks bebūtų, vertas gyventi šiame „sviete“. Tą pačią taisyklę taiko ir dirbdama kūrybinį darbą su vaikais.

Režisierės nuomone, menas remiasi ne tobuliausiais pasaulyje dalykais, bet tais, kurie yra taisytini, kuriems reikia pagalbos. Jai suvirpina širdį, kai vaikai, kuriems prastai sekasi mokytis, kai vieniši, užsidarę suaugę žmonės paliesti gražių meninių dalykų atgyja, dėkoja, kad į juos buvo atkreiptas dėmesys. Per teatrą, per saviraišką žmogus prikeliamas, prižadinamas veikti, gyventi, džiaugtis gyvenimu, pasauliu.

Ji prisiminė vieną šio teatro garbaus amžiaus artistą ūkininką, kuris spektaklyje apie Sibirą scenoje įsijautęs į vaidmenį galėdavo ir kriukį numesti į šoną ir be jo pagalbos nušokti nuo scenos.

Gali būti šleivas, kreivas, bet...

Režisierė nesibodi darbo su Liudvinavo krašto vaikais teatre „Gaja“. Kai prieš kurį laiką „užsikabino“, šio darbo nebegali paleisti. Jos pastebėjimu, tai dar svarbesnis uždavinys nei dirbti su suaugusiaisiais, nes labai mažai mokyklose ir kultūrinėse įstaigose, neskaitant meno mokyklų, yra tų tikrų mokytojų-ugdytojų, kurie supranta, kaip reikia vaiką „atrakinti“, formuoti jo vidinį pasaulį. Ji pasirinko šį kelią – geriau Liudvinavo miestelyje bus 10–15 vaikų, kurie bus sveikų sielų. Teatras moko juos matyti ir jausti pasaulį, džiaugtis juo, matyti vieni kitus.

„Reikia būti be galo nuoširdžiam, išsinuoginti iki pačios sielos gelmės, kad vaikas pajustų ir suprastų, apie ką aš kalbu ir ko iš jų noriu. Kada supranta, iš gerumo gal net apsiverkia, o aš suprantu, kad jau galime kažką sukurti. Sakau jiems: mūsų spektaklis gali būti šleivas, kreivas, gal tematika nelabai įdomi, bet jeigu būsime tikri, nuoširdūs, žaismingi, įdomūs, ne kažkokios marionetės, džiaugsis bet kas, mus kvies ir mūsų pasirodymų norės“, – kiek pastangų tenka įdėti dirbant su kaimo vaikais, vardijo Liudvinavo teatro „Gaja“ vadovė.

Pavadinimas „Gaja“ simbolizuoja gajumą, atsinaujinantį, amžinai žaliuojantį. O suaugusiųjų teatras „Žalias sodas“ dėl šio pavadinimo, anot režisierės, kartais sulaukia ir pašmaikštavimų, kai kas nors pasiteirauja, gal jie prekiauja kokiais nors sodinukais. Tačiau režisierė tik juokiasi, teigdama, kad medis simbolizuoja augimą, ištakas, stiprybę, o sodas yra simbolinė sakrali namų, sodybos vieta.

Asmeninės patirtys

Pačiai scenoje kartu su kitais vaidinančiai režisierei Liudvinavas nėra tik atsitiktinė vieta – jos močiutės Katrės Radzevičiūtės-Jakimavičienės, tėčio mamos, šaknys, tėviškė yra prie Kūlokų kaimo. Senoviškai prosenelių, senelių sodybai iki šiol išlikusi nostalgija – sodyboje čiulbėjo paukščiai, dūzgė bitės, kvepėjo medus, uogos, ganėsi baltos ožkytės, aplinka būdavo prižiūrėta, ošė didžiuliai uosiai.

„Tėvukai labai daug reiškė mano gyvenime. Visa aplinka suformavo ir mano pasaulėžiūrą, kuri manyje yra iki dabar. Mes augome trise, buvo didelė atrakcija, kai senoviška „Pobieda“ mus į tą sodybą nusiveždavo. Ten visada laukdavo tetukė Marytė, vaišindavo ožkų pieno džiovintais sūriais, medumi, uogienėmis, kaimiškomis gėrybės. Mums tai būdavo kaip geidžiamiausias rojaus kampelis“, – pamena liudvinavietė režisierė.

Jau suaugusiai moteriai mieste gyventi teko labai neilgai, vis sukosi mintys, kaip greičiau iš ten ištrūkti. Likimas taip dėliojosi, kad atvedė į Liudvinavą. Čia sutiko ir savo gyvenimo draugą Kęstutį, kuris pagal profesiją – agronomas, dirbęs žemės ūkio bendrovėje.

„Aš jį pakviečiau vaidinti pagrindinį vaidmenį K.Borutos „Mediniuose stebukluose“, o pagrindinis veikėjas Vincas Dovinė – medžio drožėjas. Jam taip atitiko V.Dovinės charakteris, kad jis tiesiog susigyveno su juo ir pradėjo namuose drožti medžio skulptūrėles, nors niekada iki tol nedrožė. Jo seserys, visa Kęstučio giminė sakė, jeigu anksčiau būtų kas pasakę, kad Kęstas vaidins scenoje, drožinės, rašys eilėraščius, niekada nebūtų patikėję“, –pastebėjo režisierė.

Dabar Kęstutis yra samdomas dailidė, šiuo metu ant Šešupės kranto gražioje sodyboje iš medžio drožia Eglės Žalčių karalienės skulptūrą, dirba kitus medžio darbus. Iš agronomo tapo menišku amatininku.

Neria gilyn

„Pusę metų važinėjau po visas sodybas, sodžius, vienkiemius ir surinkau močiučių, promočiučių austus, siuvinėtus, megztus, drožinėtus, pintus rankų darbus. Buvo apie 500 eksponatų, kurie sugulė didžiulėje parodoje „Liudvinavo krašto auksinės rankos“, – dar vieną savo veiklą vardijo režisierė. Ji daug metų šiltuoju laikotarpiu fotografuoja bei filmuoja kaimo moterų gėlių darželius, laukuose žydinčius linus. Jeigu pamato močiutę su kriukučiu, fotografuoja mobiliuoju telefonu.

Savo sodyboje užsiaugina visko – pusę žemės užima vaistažolės ir gėlės. „Vasarą mano rankos nuolat sukištos į žemę. Mane tai pakylėja. Neūkininkaujame, bet ir nereikia. Kiekvienas turi dirbti savo darbą. Kultūros darbuotojas kartais turi turėti ne dvi, o net 22 rankas – režisuoti, fotografuoti, siūti, kalti, scenografiją kurti, muziką parengti, kai reikia – pavalyti. Kaime dirbdamas turi derintis prie kitų žmonių užimtumo, prie jų laiko, kad susirinktų į repeticijas. Neretai jiems tenka padėti kokius darbus atlikti, kad jie po to pas tave galėtų ateiti“, – pasakojo režisierė.

Geri pavyzdžiai

Nors pačios režisierės gyvenime būta skaudžių dalykų, ji vis tiek gyvenimą vadina stebuklu. Ne vieną kartą pačiai teko patirti skausmingų išgyvenimų, būti prie kažkokios ribos. Pirmą kartą, kai būnant 7 metų tragiškai mirė mama, dar nebuvo pradėjusi lankyti mokyklos, bet ji tą sunkųjį laikotarpį kažkaip išgyveno, jis ją sustiprino, užgrūdino.

„Pirmoje klasėje eidama iš mokyklos, pati būdama „kruopa“, dar padėdavau seniems žmonėms iš parduotuvės parsinešti produktų „sietkutes“. Sutiktos močiutės sakydavo: „Vaikeli, kad mano krepšys didesnis už tave.“ Tai prašydavau, kad man duotų nešti nors vieną rankeną. „Tai, kad tau Dievulis sveikatėlės duotų“, – tie senolių žodžiai mane dar labiau motyvuodavo“, – vaikystės prisiminimus praskleidė ji.

Pasak režisierės, jai mokantis pradinėse klasėse, namuose laukdavo močiutė, kurios kojos jos jau nelabai laikė, o ji pati namuose tuo metu buvo vyriausia 7 metų „gaspadinė“. Vėliau ją augino iš Dzūkijos krašto atėjusi moteris-pamotėlė, kurią labai greitai pavadino mama, nes ji dėl našlaičių labai stengėsi.

Režisierei „derlingiausi“ 2022 metai – už teatrinio meno, kultūros tradicijų puoselėjimą, Marijampolės savivaldybės vardo garsinimą V.Jakimavičiūtė-Gvazdaitienė apdovanota Šv. Jurgio Marijampolės globėjo medaliu, nuo Marijampoliečių bendrijos – Sūduvos Vyčių kryžiumi, tais pačiais metais atsiėmė „Kultūros katė 2021“ etninės kultūros ir tradicijų puoselėtojo apdovanojimą.

Rekomenduojami video