Eimantas – Tetirvinų vaikas, užaugo Ingos ir Gintaro Špokavičių šeimoje, turi jaunesnį brolį Augustą. Nors šiandien gyvena ir dirba Panevėžyje, subūrė vaikystės kiemo draugus į gatvės futbolo komandą, kurią ir pavadino – „Tetirvinai“ . Kartu ir išbando Lietuvoje dar visai šviežią sporto šaką, ir išlaiko ryšį su gimtuoju kraštu.
Duobėtas sporto kelias
Susitikus Tetirvinų sporto aikštelėje, Eimantas prisiminė, kaip pats pirmą kartą susižavėjo futbolu. Būdamas vaikas žiūrėjo sporto pranešimus per žinias ir dėmesį patraukė būrys vaikų su sportiniais krepšeliais ant nugarų, visi po futbolo varžybų. Pagalvojo – ir pats norėtų tokio krepšio. Keista, kokios atsitiktinės smulkmenos gali lemti viso gyvenimo aistrą. Buvo aštuonerių, kai pradėjo lankyti futbolo treniruotes Pasvalyje pas Vidmantą Kazlauską. O pati pirmoji „arena“ – Tetirvinų pieva prie tvenkinio. Šiandien čia įrengtas sporto kompleksas, nors tada tebuvo lauko vartai. Bet aistringiems žaidėjams tai netrukdė…
Kai nebesusirinko Eimanto amžiaus futbolo komanda, pradėjo žaisti
rankinį. Su draugais nusprendė stoti į Panevėžio sporto mokyklą ir
praktikuotis rimčiau. Bet ir vėl… per treniruotę plyšo kryžminiai
raiščiai. Atgauti formą truko ilgiau nei metus. Galiausiai dvyliktos
klasės baigti grįžo į Pasvalio gimnaziją, nes sporto mokykloje,
pripažįsta, – arba mokaisi, arba sportuoji. Na, o po traumos nebuvo nei
to, nei to… Lengvosios atletikos treneris Kęstutis Mačėnas padėjo
atsistatyti, rūpinosi vaikino grįžimu į aikštelę.
Gaila, profesinę ateitį sieti su sportu pritrūko balų. Išvyko į Vilnių studijuoti transporto logistikos, šiandien dirba vadybininku vienoje Panevėžio įmonėje. Nepaisant to, futbolas ir rankinis – kone visas laisvalaikis. Žaidžia rankinio komandoje Pasvalio „Kurana“, su draugais pliekia futbolą. „Profesionaliu sportininku taip besimėtydamas gal ir netapsi, bet nėra monotonijos. Šiltuoju laiku žaidžiu futbolą, o žiemą – rankinį. Nespėja nusibosti, po pertraukos ateini naujai užsidegęs, turi vėl prisitaikyti prie kitokio žaidimo, „įjungti“ kitus refleksus“, – sako Eimantas.
Davė „malkų“
Apie gatvės futbolą daugelis girdėjo gal tik iš amerikietiškų filmų. Visgi tai – senas ir svarbus reiškinys. Dar viduramžiais tiek vaikai, tiek suaugę Europos gatvėse spardydavo kamuolį – tai ir buvo šiandieninio futbolo, išpopuliarėjusio ir užkariavusio pasaulį maždaug prieš porą amžių, užuomazga.
Kaimynai latviai gatvės sportą populiarina jau daugiau nei dešimt
metų, Rygoje veikia organizacija „Ghetto Games“ (yra ir padalinys
Lietuvoje). Būtent latvių rengiamu turu po Europą, stabtelint Vilniuje,
susidomėjo ir Eimantas. „Nors ką mes ten, iš kaimo… Gausim „malkų“ ir
tiek“, – stabdė abejonės. Tačiau varžybos vyksta 3×3 principu, tereikia
kelių bendraminčių, tad ryžosi pamėginti. Pasikalbino tuos pačius
draugus, su kuriais žaisdavo Tetirvinuose „ant lauko“: Faustą
Traškevičių, Kristupą Gumbelevičių ir Paulių Vainauską, vėliau
prisijungė Mantas Kazilionis iš Pasvalio. Faustas studijuoja
kineziterapiją, Kristupas tarnavo kariuomenėje, Paulius gilinasi į
inžineriją, Mantas – verslo vadybą, o visus juos vienija sportas.
Nuvažiavo vaikinai kaip stovi – be jokio pasiruošimo. Laimėjo pirmas, antras varžybas… ir galiausiai iš šešiolikos komandų buvo ketvirti. Ketvirtą vietą šįmet užėmė ir žaidynėse Daugpilyje.
Jau dalyvavo ir pasauliniame gatvės futbolo turnyre Rygoje – atvyko
futbolininkų iš Indijos, Vengrijos, Suomijos, Austrijos, Azerbaidžano…
Tetirviniečiai buvo vieninteliai lietuviai. Buvo įdomu žaisti su
japonais – komanda vikrių gatvės akrobatų iš kito pasaulio krašto. Vieni
stipriausių pasirodė šeimininkai latviai – nors iš pažiūros aikštelėje
jie neskuba ir nedaug juda, bet atidžiai stebi kiekvieną savo ir varžovo
judesį, tiksliai apskaičiuoja bei kontroliuoja veiksmus. Ypač
susižavėjo tuo, kaip Latvijoje palaikoma gatvės futbolo tradicija – daug
dėmesio skiriama infrastruktūrai, treniruotėms. Žaidžia tiek maži
vaikai, tiek veteranai ir vieni kitus palaiko. Vaikinai tikisi, kad šis
sportas populiarės ir gimtojoje šalyje, nors kol kas vyksta labai mažai
renginių, vis nesusirenka komandos.
Šešios minutės gyvenimo
Pasigilinus į gatvės futbolą, nenuostabu, kodėl tetirviniečiai taip įsitraukė. Gatvės futbolo šūkis: „Žaidimas be teisėjų, gyvenimas be teisėjų.“ Žaidžiama fair play (liet. garbingas žaidimas) principu – patys dalyviai stebi savo žaidimą ir laimėtoją renka bendru sutarimu. Kiekvieno lygiavertiškumas, demokratija ir sąžiningas žaidimas – šie tikslai atperka visus nesutarimus.
Turnyrai rengiami istorinėse gatvės futbolo aikštėse ar miesto
kampeliuose, siekiant garsinti mažiau išvystytus rajonus ir atkreipti
visuomenės dėmesį į vadinamuosius miesto „getus“ (angl. ghetto) –
ištuštėjusias, apleistas vietas.
Gatvės futbolą puikiai galima žaisti ir kaime, ir Pasvalyje. Pradžiai daug nereikia – nedidelės aikštelės, kamuolio ir šešių žaidėjų. Pagrindinės taisyklės paprastos – komandos susitinka aptvertoje asfaltuotoje aikštelėje ir turi šešias minutes:
– Atrodo, nedaug. Bet per tas kelias minutes nėra kada atsikvėpti. Vos atitraukei dėmesį – ir jau praloši. Gatvės futbolui reikia gero fizinio pasirengimo, išlaikyti šaltą protą, nepasiduoti užplūstančiam adrenalinui, kai nebemąstai, akys dega ir nori tik spirti (šypsosi). Taisyklės paprastos ir aiškios, bet padarėme vieną išvadą – supratimas ateina tik iš praktikos, iš tikrųjų žaidžiant, – pasakoja Eimantas.
Tetirvinų futbolo komandos atgimimas
Improvizuota vaikinų gatvės futbolo komanda tapo gražiu praėjusiais metais išsiskirsčiusios „Tetirvinų“ futbolo komandos tęsiniu. Šiai, dešimtmetį pasiekusiai ir šešiskart tapusiai čempione, sportininkų kompanijai vadovavo Kristupo dėdė Irmantas Butka, o visi minėti jaunuoliai buvo jos nariai. Eimantas, Faustas, Kristupas, Mantas ir Paulius apsirengia oranžiniais „Tetirvinų“ marškinėliais ir gimtą kaimą populiarina tarptautiniuose gatvės futbolo turnyruose. Gal juo susidomės ir daugiau pasvaliečių?