Taip pavadintas Kaišiadorių r. Palomenės KC Zūbiškių salėje vadovės Natalijos Nartautienės organizuotas vakaras, skirtas Tremtinių ir politinių kalinių metams paminėti. Renginyje prisiminimais dalijosi tremtyje gimusi Natalija – tremtinės Aleksandros Morkūnaitės dukra. Tėviškėje, Survelių k., gyvenanti Natalija jautriai pasakojo apie vaikystę Sibire, grįžimą į Lietuvą, atgaivino anapilin išėjusios motinos prisiminimus. Salės fojė veikė tremtyje sukurtų rankdarbių paroda. Staltiesės, servetėlės, užtiesalai – viskas nerta ten, kur spigino nežmoniški šalčiai...
Ištrėmė į šalčius
Pamažu, žodis po žodžio, pabyra prisiminimai. Gavusi žiūrovų klausimų, Natalija mielai atsako ir noriai dalijasi širdies gelmėse tebeglūdinčiais jautriais atsiminimais... Natalijos mama A.Morkūnaitė buvo ištremta kartu su broliene, o mamos du broliai atskirai – kitur. Ištrėmė be šiltesnio rūbo, Aleksandra spėjo susisupti tik į storesnę skarą. Kas ta skara, kai prie sienų prišaldavo žmonių plaukai...
Pasakojo, kad visos moterys dainavo ir dainavo, matyt, tik dainos ir giesmės šildė žmones. Juk ištisi tremtinių sąstatai nudardėjo bėgiais tolyn, į pačias šalčiausias žemes – Krasnojarsko krašte buvo 50 laipsnių šalčio. Daug žmonių neištvėrė – badas, šaltis, ligos, skurdas nusinešė didelius skaičius aukų, silpnesnieji tremtiniai išmirė ir kitų akyse virto nesuskaičiuojamomis krūvomis lavonų... Miške dirbdama sunkų, alinantį darbą, mama sirgo, felčeris galvojo, kad ji nepasveiks. Visi tremtiniai buvo labai darbštūs ir perkelti į kitas vietas vėl eidavo į darbus. Mama mokėjo malkauti, šienauti, dirbo plytinėje, dar kūreno pirtį – viską mokėjo.
Pėsčiomis per taigą
Tremtyje gimusi Natalija daug ką prisimena, nes grįžo į Lietuvą 7,5 metų, o seseriai buvo maždaug 3,5 metukų. Svajonės apie namus pradėjo sklandyti 1953 m. Grįžti iš tremties galima tik turintiems asmens dokumentus. O jų niekas neturėjo, tad norintieji privalėjo nuvykti į tam skirtus punktus ir ten gauti.
Mama pėsčiomis per taigą išėjo į maždaug už 200 km buvusį Abakaną – ten pasakė savo ir dukrų pavardes, tautybę. Kaip pasakė – taip jai užrašė. Jeigu mama būtų pasisakiusi, kad yra iš Lenkijos, gal būtų galėjusi išvykti kitur. Mama susakė viską, kaip yra, užtruko savaitę, kol parėjo su dokumentais. Vienoje vietoje upė Biriuza darė kilpą ir mama, norėdama sutrumpinti kelią, šaukė, kad kitame krante esantys žmonės perkeltų. Veltui. Teko eiti aplink... Natalija su sese buvo paliktos tėčio priežiūrai. Atsimena tą begalinį džiaugsmą, kai vėlai sutemus po ilgos nesimatymo savaitės parėjo mama, o vaikams, aišku, smalsu, ką gi krepšyje parnešė. Taip, vaikų prisiminimai šviesesni negu suaugusiųjų.
Natalija pasakoja, kad iš jų kaimo beveik visi žmonės pasidarė dokumentus ir išvažiavo į Lietuvą. Liko tik keli, atkalbinėjo ir mamą likti tremtyje, žadėjo atlyginimus. Mamai rūpėjo parvažiuoti į tėviškę, žinojo, kad dar jos laukia, juk susirašinėdavo, gaudavo laiškus. Jeigu dar būtų ilgiau pasilikusi, būtų nepasimačiusi su tėviškėje likusia savo mama – Natalijos močiute. Su ja dar spėjo pasimatyti ir tremtyje gimusios anūkės. Po nepilnų metų močiutė mirė, tai būtų nesulaukusi, jeigu mama būtų susiviliojusi uždarbiais.
Ilga kelionė namo
A.Morkūnaitė su šeima į Lietuvą grįžo 1957 m. balandžio 3 d. Pirmiausia į Vilnių, tada traukiniu į Žaslius, pas mamos pusseserę. Ten užėjo ir visi vieni per kitus pranešė, vieni kitiems pasakė, nes nebuvo telefonų, perdavė artimiesiems žinią apie grįžusius. Atvažiavo pasitikti su arkliu. Lietuva buvo neapsakomai graži: ten šalta, upės stovėjo, o čia žali kalneliai. Dar ir dabar ryškų žalumos vaizdą sustiprina tą dieną ant gimtinės kalnelių laukianti bobutė. Nors po savaitės labai atšalo, prisiminimuose regimas lūkuriuojančios ir pirmą kartą matomas močiutės paveikslas labai šiltas.
Mama kelionei iš tolimos tremties prisikepė sausainių, subėrė į lagaminą, tai parsivežė ir pavaišino visus lauktuvėm. Mamos brolis, Natalijos dėdė, negalėjo ragauti. Jam gal sunku buvo suvokti, kad taigoje galima išsaugoti žmogiškąsias vertybes, net vaišingumą. Netrukus Natalijos tėtis išvažiavo į Vilnių dirbti, dažnai parvažiuodavo, padėjo namus sutvarkyti (kolūkio laikais name buvo įrengta vištidė) ir vėl į Vilnių...
Natalijos mama nugyveno gražų amžių – 98 metus. Ir jau tik tėviškėje, gimtajame Survelių k. Niekas negirdėjo, kad ji dainuotų, bet megzti, vąšeliu nerti labai mėgo, be darbo nesėdėdavo...
Čia Natalijos pasakojimą papildo moterų ansamblio „Šilaja“ (vad. Valerija Jankauskienė) atliekamos dainos. „Upės plauks“, „Gal pavargai“, „Mėnulis – tikras brolis jo“ – lyriškai graudūs posmai, išgyventi ne vieno lietuvio, dar vis liūdnai tebeskamba susisupusių į skaras moterų balsuose. Juk yra dalykų, kurių neįmanoma išbraukti iš atminties.
N.Morkūnaitė „Šilajos“ ansamblio dainas išgirdo, kai kolektyvas kartu su V.Jankauskiene ir Palomenės KC Zūbiškių salės vadove Nijole Nartautiene atvyko į Survelius ir pasveikino prieš kelerius metus dar gyvenusią seniausią apylinkių gyventoją – 98 metų mamą A.Morkūnaitę. Dabar tai jau praeitis, bet kieme skambėjusios sveikinimo dainos savo melodingumu tarsi kvietė prisijungti ir Nataliją. Tada buvo šventiškai gražu, o šiandien jau pati Natalija dainuoja kartu su ansamblio „Šilaja“ moterimis ir dalijasi prisiminimais, kurie liudija tremtinės dalią.
Mama A.Morkūnaitė tremtyje buvo kelis kartus perkeliama vis į kitas vietas. Karelija, Komijos miestas Inta, Krasnojarskas, Abakanas, Suslovo – neišmatuojama ir tremtinių šeimos likimus sulaužiusi šaltoji žemė. Intoje mama su broliene nuėjo pasidomėti, už ką jos abi ištremtos. Sužinojo, kad jokio teismo nebuvo, jos be svarios priežasties gavo po 6 metus, nes kažkas vykdė „normas“, o ta nerašyta bausmė užsitęsė net 12 metų.
Tremtyje buvo lietuvių iš Kauno, Panevėžio, kitų miestų, taip pat estų, lenkų. Būdavo, kad tremtinius perveždavo į lenkų pastatytus barakus ant polių. Iš tų barakų mama eidavo apie 12 km į darbus. Lietuvoje tėtis ir mama nebuvo pažįstami, jie susitiko tremtyje, tėtis pagal tautybę buvo lenkas. Pasakojo, kad gimus Natalijai močiutė iš Survelių numezgė rūbelius ir nusiuntė kūdikėliui aprengti. Papuošta lietuvių auksarankių drabužėliais Natalija atrodė kaip lėlytė – mama išsinešė vaiką į lauką ir visi gyrė nematytų raštų mezgimais aprėdytą dukrytę. Dažnai skausmo ir netekčių istorijas papildydavo mažųjų mirtys, o vaikų mirdavo daug. Natalija pasakoja, kad tremtyje ji labai sirgo, vos nenumirė. Net felčeris pažiūrėjęs mergaitę pasakė, kad lieka tik atsisveikinti.
Iš vaikystės prisimena, kad tremtyje šeima kalbėjo lenkiškai, todėl lietuviškai Natalija nemokėjo, bet su vaikais kažkaip bendravo – juk vaikai susikalba. Tėčio mama iš Lenkijos atsiųsdavo sėklų, tai mama sodindavo daržus – vertėsi kažkaip, buvo labai darbšti, kaip ir visi lietuviai ten. Augančioms dukroms mama juokais nuspėjo specialybes: Natalija bus geležinkelio darbuotoja, o jaunesnioji – prekybininkė. Mat tremtyje Natalija turėjo žaislinį traukinuką (beje, jį parsivežė ir į Lietuvą). Žaidė ir žaidė su juo, tai mama tik pajuokavo, kad jau šitas vaikas dirbs geležinkelyje. O mažoji dukra mėgo sukti prekių vyniojimui tokius ritinukus ir taip užsukdavo ir tvirtai užlankstydavo ritinuko smaigalį, kad jokios prekės nepasibarstys. Tad jaunėlei išrinko prekybininkės amatą. Taip ir išsipildė.
Lietuvoje lengva nebuvo
Kai grįžo į Lietuvą, tėtis įsidarbino Vilniuje, savaitgaliais atvažiuodavo pas šeimą kaime. Paskui jam atsirado galimybė išvykti į Lenkiją. Gal jis galvojo, kad prasigyvens, o gal buvo tokie laikai, kad išvažiavai ir išvažiuota, gal niekas neįleido po to atgal į Lietuvą...
Gyvendama mamos tėviškėje, Surveliuose, Natalija iš karto tą patį pavasarį nuėjo į Krivonėlių mokyklą. Buvo labai sunku: nemokėjo kalbos, tai nieko nemokėjo. Paskui prasidėjusios vasaros atostogos daug ką sudėliojo į vietas – per pirmąją vasarą Lietuvoje Natalija puikiausiai išmoko lietuviškai, tad rudenį viskas buvo gerai, neliko jokio kalbos barjero... Ir po daugelio metų kalbant Natalijai net neatrodo, kad žodinė kalba buvusi tokia kebli ar svetima.
Baigusi mokslus Natalija visą laiką dirbo geležinkelio srityje. Kai per naktinį budėjimą stotyje Natalija dirbdavo viena, jai buvo prieinamos visos paieškos – rado tremties vietų geležinkelio stotis ir visą naktį praverkė...
Natalija daug pasakojo, kalbėjo tiek, kiek gali atsiverti žmogus ir pasidalinti su kitais tuo, kas brangu, sava, giliai padėta... Prisiminimų vakarą su „Šilajos“ atliktų dainų melodijomis apibendrino Palomenės KC Zūbiškių salės vadovė N.Nartautienė. Susirinkusieji kalbėjosi, trumpai prisiminė ir savo artimųjų patirtis. Buvo jaučiama šilta bendrystė, kuriai galima sutelkti žmones kuklioje kaimo salėje.
Istorija toliau teka savo vaga, gyvenimas prisipildo įvairių patirčių, kurių dažnas nepajėgia išbraukti iš atminties.