Keista šiemet vasara – tai karšta, tai lyja, tai ledai krenta. Nepaisant klimato, Pavirvytės dvare pražydo tulpmedis. Metais anksčiau. Turėtų po 15 metų, o pradžiugino šeimininkus Antaną Naujoką ir jo žmoną šiemet. Lyg tai būtų dovana už sunkų, 15 metų trukusį darbą, pastangas prikelti dvarą iš griuvėsių, išvalyti brūzgynus, kad būtų galima grožėtis senuoju parku. O kad žolės nereikėtų pjauti, čia ganosi 20 hailendų veislės galvijų, kuriems nebaisios mūsų žiemos, tvarto nereikia.

Viekšniai, gimtieji namai

Pavirvytės dvaras buvo paskutinis mūsų, žurnalistų grupės kelionės po Mažeikių kraštą objektas. Įdomų maršrutą suplanavo Turizmo ir verslo informacijos centras. Jo direktorė Jolanta Gintalienė mus lydėjo. O man tai buvo grįžimas į tėviškę. Gimusi Mažeikiuose, užaugusi Viekšniuose, daugelį muziejinių eksponatų ar istorinių vietų prisimenu, su žmonėmis, jau esančiais istorijoje, teko bendrauti. Tėvukai medikai susitikdavo su visoje Žemaitijoje žinomu chirurgu, tapusiu legenda Vladu Burba, o jo mokinė, tuo metu irgi garsenybė chirurgė Stefanija Žilinskaitė netgi tapo mano krikšto mama.

Kai gyvenome Viekšniuose, tai buvo kultūros centras, kur atvažiuodavo vasarą visi šalies teatrai su naujais repertuarais, bibliotekoje vykdavo susitikimai su rašytojais, poetais ar šiaip garsiais žmonėmis. Kurį laiką išvytas iš Kauno Viekšnių liaudies teatro spektaklius režisavo garsusis režisierius Romualdas Juknevičius. Teatras užimdavo pirmas vietas respublikoje. Prie Viekšnių užaugo garsusis režisierius Juozas Miltinis, o su jo dukterėčia Jadvyga Miltinyte mokiausi vienoje klasėje... Ir dabar skaitydama „Viekšnių naujienas“ džiaugiuosi, koks turiningas ir įdomus čia gyvenimas. „Miesto“, nes viekšniškiai nepakęstų, jei pavadintų juos „miesteliu“.

Viekšniai rašytiniuose šaltiniuose minimi jau 1253 metais. Magdeburgo teises ir herbą su karūna bei trimis šešiakampėmis žvaigždėmis Viekšniai gavo 1792 metais, kol dar pelkynuose nebuvo Mažeikių. Viekšnių žydai pagailėjo 500 rublių kyšio carinės Rusijos specialistams, projektavusiems geležinkelį, nes nematė galimybės kitur įkurti stotį. O apsiriko. Godūs ponai atkeršijo. Pelkėse ir brūzgynuose supylė žvyrą ir pastatė stotį dabartinių Mažeikių vietoje.

Lyg Paryžiuje

Po kelionės iš Vilniaus Mažeikiuose mus pakvietė atgauti jėgas, pasimėgauti kava ir delikatesiniais desertais kavinės „Tortelje“ savininkė Aušra Baltmiškienė. Nustebome, kokia gurmaniška kava ir saldumynai. Pasirodo, desertų ir šokolado gamybos kavinės savininkė mokėsi Italijoje ir Prancūzijoje. Mažeikiečiai dabar smaližiauja lyg būtų Paryžiuje.

Jei kam kyla klausimų apie pavadinimo „Mažeikiai“ kilmę, kas čia buvo iki tol, kol buvo nutiestas geležinkelis – į klausimus atsako Mažeikių muziejaus ekspozicija. Teigiama, kad buvo Mažeikos sodyba, po to kaimas šiuo pavadinimu. Muziejuje matome Mažeikių rajone rastus kuršių ir žiemgalių papuošalus, žemaičių ginklus, gintaro dirbinius, amuletus ir kt. Visa tai byloja apie apgyvendintą vietovę. Čia buvo rasti kapinynai, piliakalniai, kurie vaizduojami XVII a. pradžios žemėlapiuose. Pažymėtos ir buvusių mūšių vietos.

Apie beždžionių tiltą, sujungusį Ventos krantus, pasakojama, kad pereiti reikia su akmenuku rankoje, į tą akmenuką visas nuoskaudas, skausmus, neviltį sukoncentravus mesti į Ventos vidurį. Padeda. Palengvėja.

Kai nutiesė geležinkelį, Mažeikiai augo ir tapo daugiataučiu miestu. Čia kūrėsi latviai, rusai, žydai. O išgarsėjo, kai buvo pastatyta naftos perdirbimo gamykla. Ekspozicijoje „Naftos kelias“ matome, kurios pasaulio valstybės turi daugiausia naftos, kaip ji išgaunama, skirtingo naftos gabenimo būdai. Informuojama apie tai, kaip nafta atgabenama iki Mažeikių. Galima apžiūrėti ir net pauostyti skirtingas naftos rūšis. Beje, jos labai skiriasi. Net nepagalvojame, kiek daug daiktų mes nuolat naudojame, kurių sudėtyje yra naftos produktų. Jie išdėstyti muziejaus ekspozicijoje.

Netikėtumai

Netikėtas buvo susitikimas Mažeikiuose su Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos pirmininku ir biologu Deividu Makavičiumi. Jis ne tik mus lydėjo, papasakojo apie augalus, gyvūnus, bet ir pristatė savo augintinę Betę. Nė vienas nebuvome iš taip arti matę šikšnosparnio. Mažiukė buvo sužeista. Deividas su veterinarais ją gydė, bet ji jau nebegalėjo gyventi savarankiškai. Per 8 metus pas Deividą ji jau pripratusi prie dėmesio, tai galėjome ir palaikyti, ir paglostyti, pažvelgti į jos žvitrias juodas akutes. Buvome nustebę, kad šikšnosparniai mato dieną ir kad gyvena iki 40 metų. Šikšnosparnius saugo, globoja, nes jie naudingi. Svarbu, kad išliktų Lietuvos gamtoje.

Čia pat įsikūrusi Rasos ir jos tėvo midudario Alvydo Nabažų sodyba. Rasa pirma Baltijos šalyse medaus someljė, baigė mokslus Bolonijoje, vaišino mus ir ne tik pasakojo apie medų, jo produktus, bet ir parodė, kiek visko galima pagaminti iš vaško. Ragavome midų iš vaškinių taurių. Rasai su tėvu „tvarumas“ yra ne tik žodis. Jie nenaudoja plastiko. Aviliai visi mediniai, pardavimui paruoštas dovanas ar suvenyrus pakuoja į šieną ar džiovintus augalus, čia pat surinktus.

Egzotika nesibaigia

Tuo egzotika Mažeikiuose neužsibaigė. Mus pakvietė į Gramofonų muziejų. Jo įkūrėjas ir kolekcionierius Gedminas Stasiūnas ne tik aprodė kelių tūkstančių eksponatų kolekciją, bet ir pagrojo senoviniais aparatais, senovines plokšteles, kurių muzika kai kas girdėjome senelių ar tėvų namuose. Daugiau nei 30 metų kolekcionavęs jis gali papasakoti kiekvieno eksponato istoriją. Gedminas domėjosi XIX–XX a. muzikos garsų išgavimo ir įrašų aparatais. Vienoje salėje yra didieji, kitoje staliniai, nešiojamieji. Čia galime pamatyti suvenyrinius, vaikiškus ir net netikėtus, pvz., grojančią pudrinę.

1877 m. amerikietis Tomas Edisonas išrado fonografą. Po 10 metų vokietis Emile Berliner išrado prietaisą, atkuriantį garsą iš plokštelių. Gramofonu pavadino prietaisą su didele triūba. Jas čia matome įvairių formų: lotoso, gėlių, grybo... Ant sienų senovinės afišos, portretai. Vieną jų atpažįstame – tai garsus visame pasaulyje XIX–XX a. tenoras Enrikas Karuzas. Jis daug prisidėjo prie gramofonų platinimo. Žmonės norėjo klausytis jo fantastiško balso.

Gedmino žmonos Vitalijos paklausėme, kas padeda prižiūrėti tokia gausią kolekciją. „Čia mano darbas“ (šypsosi). Mes, moterys, suvokėme – ne vieną valandą tenka dulkes šluostyti, kad lankytojai galėtų grožėtis ekspozicija...

Civilizacijos nepaliesta gamta

Kas užsirašinėjo, kas įrašinėjo, kas ėmė interviu iš sutiktų įdomių neeilinių žmonių... Jau pradėjome jausti, kad kėlėmės 5 val. ryto. Ir Jolanta, puikiai suvokusi, kad mus jau nugali nuovargis, paskelbė: „Važiuojam į Paulianką, kur apsistosite.“ 7 km nuo Mažeikių ir 7 km iki Viekšnių įsikūrusi „Pauliankos karčiama“. Tuščias asfalto kelias, keletas minučių ir mes vietoj. Venta, civilizacijos nepaliesta gamta – nori uogauk, nori grybauk. Krakių kaimo tik keletas namų... Ideali vieta poilsiui. Pasitaikė šiltas vakaras, tai vakarojome su šeimininkais lauko terasoje, girdėdami Ventos čiurlenimą, paukščių garsus...

Poilsiavietę senojo Pauliankos malūno vietoje Pauliankos „Pakalnę“ įkūrė Arvydas ir Vilma Petrauskai. Ne tik dėl to, kad čia žavinga gamta. Kitame Ventos krante yra Arvydo tėviškė. O ir žmona iš Žemaitijos kaimo, todėl susituokę nusprendė, kad mieste negyvens. Abiem reikia gamtos. O čia ne tik natūralus grožis – įrengta daug pramogų suaugusiems ir vaikams. Antano Viskanto skulptūros primena čia gyvenusius žmones. Senasis malūnininkas svetingai šypsosi... Nakvynė 50 žmonių paruošta europietiškai įrengtuose namukuose. Čia mėgstama švęsti vestuves, gimtadienius arba kitom progom užsakomi pobūviai.

Apie žemaitiškus skanėstus, kurių mums patiekė energingos šeimininkės, daug nepasakosiu. Labiausiai apsidžiaugiau pamačiusi kraujinius vėdarus, nuo vaikystės taip mėgstamus ir retai esančius valgiaraščiuose.

Saulėtas, šiltas rytas pakvipo kava, kur jauna gražuolė ją gamino anksti atsikėlusiems. Kai paklausiau, iš kur tokia mergina – tikras modelis – pasirodo, iš gretimo kaimo.

Garsių žmonių vietovė

Linksmi ir energingi atsisveikinę su šeimininkais patraukėme į Viekšnius. Iš tolo pamačiau gerai pažįstamą bažnyčios bokštą, jau atstatytą. Kol čia gyvenau, buvo kaip nukirstas – karo pėdsakai. Pasakojama, kad garsusis Aleksandras Griškevičius, aviacijos Lietuvoje pradininkas, su savo skraidymo aparatu „garlėkiu“ XIX a. pradžioje bandė nuo to bokšto skristi. A.Griškevičiaus muziejuje Viekšniuose galima daugiau sužinoti apie šį išradingą, savo laikmetį pralenkusį žemaitį.

Daug garsių žmonių čia gyveno. Skulptorius Bronius Pundzius, gimęs Pievėnų kaime, mokėsi ir baigė Viekšnių gimnaziją. Labiausiai išgarsėjo broliai Biržiškos. Miesto centre pastatytas paminklas Biržiškų šeimai. Trims broliams profesoriams ir jų tėvams Antanui ir Elžbietai žemaičių bajorai užauginusiems garsius sūnus. Jų namas išsaugotas, veikia biblioteka.

Dr. Antanas Biržiška įkūrė Sveikatos namus, nes žodis „ligoninė“ jam nepatiko. Prisimenu langą, prie kurio mačiau dirbančią stomatologę savo mamą. Sutvarkyti, gražūs Sveikatos namai ir dabar veikia. Garsi ir vaistinė, įkurta 1863 metais. Antra po Palangos vaistinės, kuri yra seniausia Lietuvoje. Dabar čia muziejus, kurį mums aprodė vietinė gidė. Pirmiausia, visi čia nori pamatyti žmogaus odą. Ji išsaugota stiklainyje. Kai baudžiauninką nubausdavo išrėžti iš nugaros odos dryžius jo odą išdžiovindavo ir naudodavo vaistams. Vaistininkai Aleksandravičiai tėvas ir sūnus saugojo, rinko, kaupė eksponatus, jie išsaugoti per 150 metų ir eksponuojami vaistinės muziejuje.

Galima pamatyti ir gyvenamąsias patalpas, rūkyklą, o svetainėje stovi pianinas su kandeliabrais. Juo skambindavau vasarą prižiūrima ponios Kotrynos, Vincento Aleksandravičiaus žmonos. Tai buvo tikra aristokratė – išsilavinusi, subtili... Ir jos vyras „balandėliu“ vadinamas, nes mėgdavo taip kreiptis į klientus, buvo labai malonus žmogus, patariantis, užjaučiantis. Eidavo pas jį su bėdomis pasiguosti, patarimo paklausti ir dažnai jau nebereikėdavo gydytojo.

Sveikatos maršrutas

Viekšniuose daug kas susijęs su sveikata. Neatsitiktinai Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centras šį maršrutą vadina sveikatos maršrutu. Gydytojo Biržiškos Sveikatos namai, senoji vaistinė, Jadvygos Balvočiūtės Gyvolių kaime esanti vaistažolių karalystė. Jos vaistažolių galite rasti bet kurioje Lietuvos vaistinėje. O ir apie beždžionių tiltą, sujungusį Ventos krantus, pasakojama, kad pereiti reikia su akmenuku rankoje, į tą akmenuką visas nuoskaudas, skausmus, neviltį sukoncentravus mesti į Ventos vidurį. Padeda. Palengvėja.

Viekšnius garsina kasmet vykstančios Molio šventės. Neatsitiktinai toks dėmesys moliui. Išlikusi Puodininkų gatvė. Viekšniai garsėjo puodžiais. O kadangi XX amžiaus pirmoje pusėje Viekšniuose gyveno daug žydų, tai jų gebėjimas vystyti verslą pravertė. Moliniai Viekšniuose gaminti indai patekdavo net į Lenkiją, Slovakiją, Čekiją. Nekalbant apie įvairias sovietines respublikas jau vėliau. Molio šventė išgarsėjo. Dabar čia dalyvauja ir kiti meistrai: drožėjai, kalviai, garsūs ne tik Mažeikių rajone.

Keramikas, mokytojas, šios šventės sumanytojas ir organizatorius Vitalijus Baltutis nuvedė mus prie stendų, įrengtų milžiniškose puodynėse. Čia visa istorija... Viekšnių molis labai švarus, geros kokybės, dėl to ir kūrėsi čia puodžių dirbtuvės. Molio šventėje visada daug linksmybių. Mus pavaišino garsiu Molio šventės patiekalu, verdamu dideliame katile – „čiumpadryliu“.

Kad viekšniškiai moka linksmintis, įsitikinome aplankę malūną. Jį kaimo ūkininko sūnus Pranciškus Lengvenis pastatė 1897 m. Dabar čia muziejus. Rimtai susikaupę įėjome į vidų ir čia prasidėjo... Iššoko raganiukė su savo išdaigomis. Malūnininko dukra papasakojo malūno istoriją, padeklamavo vietinių poetų eiles. Malūne išlikusi senoji įranga, milžiniškos girnos. Jis veikė apie 100 metų. Čia aplinkiniai ūkininkai ne tik susimaldavo grūdus, bet ir susikaršdavo vilnas. Atvažiuodavo į garsųjį malūną net iš Telšių ar Šiaulių. Kol sulaukdavo savo eilės, papasakodavo vieni kitiems naujienas.

Malūnininko dukra prisiminė, kad vaikystėje čia Ventoje rankomis vėgėles gaudydavo. O dabar Venta meldais apžėlusi. Dar prisimenu, kad kai statė Užvenčio cukraus fabriką, žmonės piktinosi, jog pakenks Ventai. Taip ir įvyko – į upę leisdavo gamybos atliekas. Dabar sėdi vienišas žvejas su meškere, išsipjovęs plotelį tarp meldų, kad prie vandens prieitų. O mes su tėvuku žvejodami pakrante iki Virvytės nueidavome. Kai žvejo paklausiau, ar yra žuvies, pasiguodė, kad lydeką retai kada ištraukia.

Dainų šventės lozungas „Kad giria žaliuotų“ primena, kaip svarbu branginti ir išsaugoti tai, ką turim. Ne tik muziejuose. Ši kelionė mums, žurnalistams, buvo įrodymas kaip Mažeikių krašto žmonės vertina tėvų ir protėvių palikimą, puoselėja jį.