Nedidelį, pačiame Lietuvos pakraštyje prie sienos su Rusijos Karaliaučiaus kraštu įsikūrusį Kudirkos Naumiestį, kuriame gyveno ir kūrė žymiausias XIX a. pabaigos lietuvių publicistas, „Varpo“ steigėjas ir leidėjas, „Tautiškos giesmės“ autorius Vincas Kudirka, šiandien daugelis vadina provincijos miesteliu. Vieni vietos gyventojai dėl to kiek rūstauja – koks čia miestelis, jei vadintis miestu jis turi teisę dar nuo 1643 metų, kai gavo Magdeburgo miesto teises, kiti jau susitaikė su tokiu požiūriu. 

Lietuvybės lopšys

Kudirkos Naumiestis, pavadintas garsaus žemiečio V.Kudirkos vardu, saugo ne tik jo atminimą, bet ir amžinąją poilsio vietą senosiose kapinėse. Kapas, kurio paminklas tarsi simbolizuoja nulūžusį medį, niekuo neišsiskiria iš aplinkinių šimtamečių kapų. Tik užrašas skelbia, kad čia ilsisi visai lietuvių tautai brangus žmogus.

Jo vardu pavadinta Kudirkos Naumiesčio gimnazija, kurioje šiemet mokosi 340 moksleivių. V.Kudirkos veiklą primena ir 1934 metais skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas ir pačiame miesto centre pastatytas paminklas bei greta esanti Varpo aikštė. Šalia jos – V.Kudirkos muziejus. Jo pastatas iškilęs vietoj seno namo, kuriame gyveno V.Kudirka.

Beveik 4 mln. litų (1,3 mln. eurų) anuomet kainavęs V.Kudirkos muziejus iš pradžių buvo statomas iš Vinco Kudirkos labdaros fondo surinktų aukų. Vėliau pinigų tam skyrė valstybė.

V. Kudirkos muziejuje įrengtas geoterminis šildymas, pakeista stogo danga, apšiltintos sienos, pakeisti lauko ir vidaus inžineriniai tinklai. Lietuvos nacionalinio muziejaus Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos muziejaus nuotr.

Kapitalinis muziejaus remontas, kurį darant buvo įrengtas geoterminis šildymas, pakeista stogo danga, apšiltintos sienos, pakeisti visi lauko ir vidaus inžineriniai tinklai, užbaigtas pernai, o šiemet, prieš Vasario 16-ąją, šeimininkas – Lietuvos nacionalinis muziejus – pakvietė ir į atnaujintų ekspozicijų pristatymo šventę.

Ekspozicijos autorius, Lietuvos nacionalinio muziejaus dailininkas Eimantas Ludavičius sako, kad tarp muziejaus eksponatų – asmeniniai V.Kudirkos daiktai, vertimų rankraščiai ir pirmą kartą pristatoma šiaurės suvalkiečių-zanavykų XIX amžiaus apranga.

Lietuvybės puoselėtojas V. Kudirka ilsisi Kudirkos Naumiesčio kapinėse. R. Kazakevičienės nuotr.

Darbų – per akis

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio jubiliejui, Kudirkos Naumiestis norėtų šiek tiek pasigražinti. „Varpo aikštę, kurioje stovi paminklas V.Kudirkai, pradėjome restauruoti dar 2008-aisiais, bet pritrūko lėšų, tad buvo sutvarkyta tik centrinė dalis, o pakraščiai taip ir liko neatnaujinti. Norime prieš jubiliejų restauruoti ir V.Kudirkos paminklą, nes jau beveik dešimtmetį jis netvarkytas“, – planais dalijosi seniūnas Algirdas Stankevičius.

Miestelio galvos teigimu, tai tik nedidelė dalis užmojų, kuriuos ketinama įvykdyti per artimiausius metus. Šiuo metu yra rengiamas miesto centrinės dalies sutvarkymo projektas.  Užmojų netrūksta ir Kudirkos Naumiesčio bendruomenės centrui „Santaka“. Jo vadovas Edvardas Belevičius „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo, kad miestelio bendruomenė yra parengusi ir įgyvendinusi ne vieną projektą. Jau įrengta vaikų žaidimų aikštelė, o šalia Šešupės pradėtas kurti parkas.

„Ten buvo kemsynas. Teritoriją išvalėme, aikštelę išgrindėme trinkelėmis, nutiesėme takelį, pastatėme suolelius. Norėtųsi, kad ateityje šioje vietoje vyktų šventės, būtų rengiami renginiai. Tačiau pirma turime sulaukti, kol bus atstatyta Šešupės užtvanka ir nutiestas tiltas per upę, kuriuo miestelėnams bus patogu pasiekti kitą upės krantą, nes nuvažiuoti automobiliu dabar susidaro porą kilometrų“, – teigė E.Belevičius ir pridūrė turintis vilties, kad prie Šešupės pavyks įkurti ir nedidelę baidarių prieplaukėlę.

Bendruomenė jau 10 metų rūpinasi vaikų dienos centru. Šiuo metu jį lanko 15 vaikų. Būtų ir daugiau lankančių, bet, anot E.Belevičiaus, nėra galimybių priimti daugiau vaikų, nes patalpa nedidelė, o išsiplėsti nėra kur. Pasak „Santakos“ vadovo, Kudirkos Naumiesčio bendruomenė norėtų sukurti ir daugiau darbo vietų žmonėms. Tarpusavyje pasikalbama, kad būtų galima įkurti nakvynės namus ar kepyklėlę, bet kol kas niekas nesiryžta.

Kiekvienais metais Kudirkos Naumiestyje nusipelniusiems žmonėms teikiamos "Varpo" nominacijos. Šiemet vasario 16 dieną pagerbti 4 nominantai. V. Seredžiuvienės nuotr.

Bulvių sostinė  

Gyventojų Kudirkos Naumiestyje sparčiai mažėja: 1897 metais čia gyveno 4 595 gyventojai, o 2017-aisiais jų beliko 1 670. Ir jų didelė dalis – jau garbaus amžiaus. „Lietuvoje visi miesteliai ir daugelis miestų tuštėja, žmonių juose mažėja, ypač jaunimo. Kudirkos Naumiestis – ne išimtis“, – kalbėjo ne vieną dešimtmetį čia gyvenantis Algimantas Damijonaitis.

Ne tik sparčiai mažėjantis gyventojų skaičius byloja apie Kudirkos Naumiesčio miesto virtimą miesteliu, bet ir jo gyventojų užimtumo tendencijos. A.Stanekvičiaus teigimu, jų krašte vyrauja žemės ūkis bei su juo susiję verslai. Aplinkui žemės lengvos, todėl labai tinkamos bulvininkystei. Jau daug metų Kudirkos Naumiestyje triūsia šalyje žinoma bulvių sėklininkyste užsiimanti UAB „Šaka“, suteikianti darbo gyventojams.

„Jie pirmieji Lietuvoje pradėjo bulvių verslą, yra išvedę gerų bulvių veislių ir tą veiklą tęsia“, – apie šio krašto bulvių augintojus kalbėjo seniūnas.

Bulvių auginimu užsikrėtė ir keli jauni Kudirkos Naumiesčio ūkininkai. Tarp jų – Mindaugas Valaitis bei Linas Pukelis. Abu jaunieji ūkininkai augina ankstyvąsias bulves po uždangomis. Jų žemės plotai prieina prie upės, o tai gerokai palengvina darbą, nes ankstyvąsias bulves reikia laistyti.

Tradicinė šventė

Vietos žmonės puoselėja ir su bulvėmis susijusias tradicijas – po visų rudens darbų susirenka į tradicinę Bulvių šventę, o Kudirkos Naumiestį paskelbia Lietuvos bulvių sostine. Šventėje verdami cepelinai, kepami bulviniai blynai, šeimininkės ruošia kitus bulvių patiekalus.

Kudirkos Naumiesčio virėjos dalyvavo tradiciniame didžiausio cepelino konkurse. Kudirkos Naumiesčio bendruomenės centro nuotr.

Tačiau žemdirbius ne vien bulvės maitina. Štai stambiausias Kudirkos Naumiesčio ūkininkas Edmundas Raškauskas augina javus ir kitas kultūras. Buvusiame linų fabrike naujieji šeimininkai iš šiaudų gamina granules, skirtas kraikui ir kurui, taigi čia įkurta keletas darbo vietų miestelio gyventojams. Deja, daugiau smulkiųjų verslų Kudirkos Naumiestyje beveik nėra.

Po visų rudens darbų žmonės susirenka į Bulvių šventę, o Kudirkos Naumiestį paskelbia Lietuvos bulvių sostine. Verdami cepelinai, kepami bulviniai blynai, šeimininkės ruošia kitus bulvių patiekalus. Kudirkos Naumiesčio bendruomenės centro nuotr.

Turėjo dvynį

Kai kada į Kudirkos Naumiestį, kaip į savo ar protėvių gimtinę, užsuka žmonės, neturintys su juo jokių ryšių. Tačiau atvykę nesulaiko ašarų. Mat Kudirkos Naumiestis – vienintelė vieta, kurioje jie gali nors mintimis persikelti į jiems brangų kraštą, esantį vos už keleto šimtų metrų, tik kitoje Šešupės pusėje – jau Rusijai priklausančioje Karaliaučiaus srityje. Ten kitados klestėjo Širvintos miestas, o dabar tvyro tik tušti laukai. Vienintelis Širvintos liudininkas belikęs Kudirkos Naumiestyje apie miestą dvynį pasakojantis muziejus.

I. Spranaitienė saugo kartu su vyru įkurto Širvintos muziejaus eksponatus. R. Kazakevičienės nuotr.

Šį muziejų prieš daugiau nei du dešimtmečius nuosavame name įkūrė Irena ir Antanas Spranaičiai. Iš pradžių jų namuose atsirado kai kurie prūsiški senoviniai daiktai, vėliau – atvirukai, senos nuotraukos. Pirmoji nedidelė įvairių daiktų ir nuotraukų paroda buvo surengta 1996 metais. Ją surengti paskatino į šį kraštą pradėję važinėti iš Karaliaučiaus krašto kilę Vokietijos piliečiai. Po parodos į Kudirkos Naumiestį dažniau pradėjo užsukti buvusių širvintiečių delegacijos. Jos dovanojo įvairius daiktus, nuotraukas, dokumentus, pačių braižytus gimtųjų vietovių žemėlapius, užrašytus prisiminimus.