Simniškiai įžengė į Lietuvos mažosios kultūros sostinės metus ir atvėrė vartus renginiams. Laukia svarbiausias – rugpjūčio 23 dieną vieną seniausių miestų Užnemunėje sudrebins Simno bažnyčios 500 metų jubiliejaus iškilmės.
Svarbi praeitis
Simnas – antrasis miestelis Alytaus rajone, kuriam per pastaruosius trejus metus suteiktas Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardas. Pirmąjį pavasario savaitgalį Simne nuvilnijo šventiniai atidarymo renginiai. Kovo 7 d. Simne pristatyta fotografijų paroda „Simnas: žmonės, įvykiai ir faktai“.
Pasak parodos sumanytojų, senosios nuotraukos žmonėms labai svarbios, nes mena buvusį laiką ir parodo, kaip per dešimtmečius keitėsi jie ir pats Simnas. Nuotraukas savo šeimų albumuose, archyvuose išsaugojo patys gyventojai, o jas iš žmonių surinko ir eksponavimui paruošė Alytaus rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos Simno filialo vyresnioji bibliotekininkė Lina Daniulevičienė. Jai su pagalbininkų komanda pavyko sukaupti apie 350 nuotraukų. Dalis buvo sudėta į parodos „Simnas: žmonės, įvykiai ir faktai“ ekspoziciją, kitos buvo rodomos pateiktyse, likusios bus panaudotos vėliau, minint Simno bažnyčios jubiliejų.
Simno kultūros centre fotografijų paroda „Simnas: žmonės, įvykiai ir faktai“ skirta mažosios Lietuvos kultūros sostinės metams paminėti.
Nuotraukų parodos „Simnas: žmonės, įvykiai ir faktai“ išliekamąją vertę pabrėžė rajono Viešosios bibliotekos direktorius Aivaras Vyšniauskas, ją atidarė ir sugužėjusius į reikšmingą miestui parodą pasveikino Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas.
Nuotraukas parodai surinko Simno filialo bibliotekininkė L.Daniulevičienė
Kaziuko mugė
Tą pačią dieną Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardą miestas įprasmino ir tradiciniu, daugiau kaip 20 metų šiame krašte dzūkus džiuginančiu Simno Kaziuko kermošiumi. Miesto aikštę užpildė vietiniai bei iš kitų rajonų atvykę auksarankiai tautodailininkai ir amatininkai. Simno aikštėje savo gaminius pristatė verbų rišėjai, vytelių pynėjai, medžio drožėjai, audėjai, ūkininkai.
Simnas Lietuvos mažosios kultūros sostinės metus pradėjo tradiciniu Kaziuko kermošiumi. Nusiminusių čia nebuvo.
Simne nebuvo laiko liūdėti – džiugino vietiniai ir iš tolėliau atvykę muzikantai, meno kolektyvai. Šventinėje scenoje surengtos nuotaikingos liaudiškos muzikos kapelų varžytuvės, kuriose rungėsi „Simnyčia“ ir „Punelė“ bei iš Lazdijų rajono atvykę kolektyvai „Savi“ ir „Svaja“.
Simno kermošių paįvairino gyvi gatvės vaidinimai, šmaikštūs aštrialiežuvių pasirodymai. Kai kurie į namus parsinešė dovanų: šventės organizatoriai dovanojo meduolių ir magnetukų su Simno – mažosios kultūros sostinės – logotipu. Prieš išsiskirstant į namus, simniečiams ir svečiams geros nuotaikos pliūpsnį dovanojo energingų grupių „Žemaitukai“ bei „Patruliai“ atlikėjų koncertas.
Džiaugdamasis pavykusia atidarymo švente, Simno seniūnas Vladas Čeponis sakė, kad ir oras buvo palankus (nebuvo šalta, nelijo), ir žmonių gausiai susirinko. Taip pat jį džiugino, kad nors ir šventėje niekas nedraudė išgerti bokalą naminio alaus, kurio siūlė aludariai net iš Aukštaitijos regiono, žmonės elgėsi tvarkingai, nebuvo nė vieno apgirtusio. Šventėje tik paragavo, o kas norėjo – nusipirkę išsinešė namo.
„Gera muzikinė programa: pakoncertavo ir vietinės kapelos, ir iš Lazdijų rajono, ir bendruomenės, buvo pasamdyta muzikantų. Jei visada tokios šventės vyktų, man, kaip seniūnui, būtų labai malonu“, – sakė jis.
Kermošius – laukiama simniškių ir miestelio svečių šventė. Norinčių apsilankyti netrūksta.
Bažnyčios jubiliejus
Istorikai iki šiandien nesutaria, kada pirmą kartą buvo paminėtas Simnas: vieni nurodo 1382 m., kiti – 1494 m. Tačiau aišku, kad Simnas yra viena anksčiausiai atsiradusių Užnemunės gyvenviečių, kuriai 1626 m. buvo suteiktos savivaldos (Magdeburgo) teisės ir herbas. Jam parinktas Šv. Povilo atvaizdas, susijęs su savivaldos teisių išrūpintojo Povilo Sapiegos vardu. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Simno miesto herbas patvirtintas 1999 m. birželio 29 d.
Šie metai ypatingi tikintiesiems. Simno istoriją mena jame jau penkis amžius stovinti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Tad šios vasaros pabaigoje Simne bus surengtas bažnyčios 500 metų jubiliejaus minėjimas.
Simniškiai didžiuojasi išskirtine maldos namų architektūra. Bažnyčia renesansinė, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, vienabokštė su penkiasiene apside, dviem zakristijomis ir dviem bokšteliais. Vidus trijų navų, atskirtų pilioriais, dengtų cilindriniais ir kryžminiais skliautais. Šventoriaus kampe stovi mūrinė varpinė. Šventoriuje pasitinka Šv. Marijos skulptūra.
Istorijos šaltiniai fiksuoja, kad 1941 m. bomba sugriovė kleboniją, o 1944 m. liepos 28 d. Simno bažnyčia apdegė. Po gaisro vėl buvo uždengtas stogas. Tuometis kunigas, o dabar Vilkaviškio vyskupijos vyskupas emeritas Juozas Žemaitis 1958 m. šią bažnyčią atnaujino.
Šiuo metu Simno parapijoje darbuojasi klebonas Raimundas Žukauskas.
Planus keičia karantinas
Alytaus rajono savivaldybės mero pavaduotoja Dalia Kitavičienė sakė, kad per šiuos metus Simno mažosios kultūros sostinės vardas bus įprasmintas įvairiais renginiais – nuo tradicinių parodų, popiečių, sporto renginių iki jaunimo festivalio, bendruomenių pikniko, senjorų konferencijos, spektaklių. Mažosios kultūros sostinės renginius užbaigs nominacijų „Metų geriausieji“ vakaras, kuriame bus pasveikinti Alytaus rajoną kuriantys darbščiausi žmonės, bus įteiktos regalijos naujam Alytaus rajono garbės piliečiui.
Miestas pasipuošė trispalviais simboliais.
Tad šiais metais, kai tik bus galima, organizatoriai visus kviečia atvykti į Simną. Ne tik į renginius, bet ir patį miestą pamatyti. Ne visi žino, kad Simno centras – istorinis, urbanistikos paminklas, o bažnyčia – seniausia Užnemunėje.
Projektą „Simnas – Lietuvos mažoji kultūros sostinė“ parengė Simno bendruomenė „Simnija“, bendradarbiaudama su Alytaus rajono vietos veiklos grupe. Bendruomenės pirmininkė Vita Jatkauskienė neslepia, kad miestui suteiktas Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardas ne tik džiugi žinia simniškiams, bet ir didžiulė atsakomybė bei įpareigojimas jį pateisinti.
Tuo tarpu Simno seniūnui V.Čeponiui nemenką rūpestį kelia šalyje paskelbtas karantinas dėl koronaviruso grėsmės: kaip visa tai jiems pavyks įgyvendinti? „Dabar mūsų norai Dievo rankoje, priklausys nuo tolesnės situacijos“, – viltingai teigė V.Čeponis, pridurdamas, kad artėja planuotos Joninės, sporto šventė, o į Simno bažnyčios 500 metų jubiliejų žada atvykti anksčiau čia dirbęs kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Planuojame, ruošiamės, o tik Dievas žino, kaip čia bus, ar pavyks“, – nerimo neslėpė seniūnas.
Savo gaminius mugėje siūlė verbų rišėjai, vaško žvakių liejėjai, duonos kepėjai, ūkininkai.
Visų galimybių neatskleidė
Simno seniūno teigimu, jie šiandien negali pasigirti didėjančiu gyventojų skaičiumi, bet pas juos dar yra ir veiklos, ir jaunimo. Simne veikia trys mokyklos: gimnazija su ikimokyklinio ugdymo skyriumi, specialioji mokykla ir Alytaus profesinio rengimo centro Žemės ūkio skyrius. Simno seniūnijoje pagal dokumentus yra apie 3 600, o Simno mieste – iki 1 300 gyventojų.
Tarp stabiliai dirbančių – žemės ūkio bendrovė „Atžalynas“, plėtojanti mišrų ūkį. Bendrovės fermose mūkia karvės, o laukuose auga grūdinės kultūros. Ūkis tvarkosi gražiai: važiuojant pro laukus malonu akiai. Ūkyje dirba nemažai žmonių – vieni pastoviai, kiti sezoninius darbus. Nuo pavyzdinės žemės ūkio bendrovės neatsilieka ir kai kurie ūkininkai, nes yra sąlygos ūkininkavimui – aplinkui Simną, palyginus su kita Alytaus rajono teritorija, dar neblogos žemės. Vieni iš stipriausių ūkininkų – tėvas Eduardas ir sūnus Bronius Guževičiai. Darbštumu išsiskiria ūkininkas Vytautas Rūkštelis ir kiti šio krašto žemdirbiai, sukūrę darbo vietų sau bei šeimos nariams. Verebiejų kaime veikia mėsos perdirbimo įmonė UAB „Riamona“.
Simne dar veikia UAB „Alytaus melioracija“, bet klestėjimo laikai baigėsi. Moterims darbo suteikia kelios siuvyklos: vieno siuvimo fabriko filialas įsikūręs pačiame Simne, kita siuvykla dirba Ąžuolinių kaime. Žmonėms paslaugas teikia ne viena parduotuvė, autoservisas, įmonė „Simno komunalininkas“. Simniečiai, užsukę į Simno biblioteką, turi galimybę paskaityti knygų, laikraščių, pabendrauti tarpusavyje.
Simno seniūnas V.Čeponis neneigė, kad tvarkant miesto infrastruktūrą yra jau nemažai padaryta, bet dar daug darbų laukia ateityje. Jis minėjo, kad prie Simno tyvuliuoja Giluičio ežeras ir yra įrengtas paplūdimys. Kasmet norisi dar kažką patobulinti: Simne atnaujino gatvių apšvietimą ir pakeitė šviestuvus, tačiau atšilus prasidės gatvių asfaltavimo ir aplinkos tvarkymo darbai akis badančioje Pavasario gatvėje. „Jeigu šitie planai mums pavyks, Simnas bus gražus“, – sakė seniūnas.
Jis džiaugėsi, kad mieste jau daug renovuotų daugiabučių namų. Mat čia klestėjusi melioracijos įmonė ankstesniais laikais jų pristatė. Alytaus rajone simniečiai lyderiauja renovacijos srityje.
Kaime netoli Simno gyvenantis seniūnas V.Čeponis prisimena savo vaikystės ir jaunystės metus, kai po Simną vaikščiojo dar būdamas mokiniu. Pagal specialybę jis – ekonomistas, bet yra tekę ir persikvalifikuoti bei 11 metų čia mokytojauti, tačiau nesigaili pasilikęs gimtinėje.
Jis tikisi, kad į Lietuvos mažosios kultūros sostinės renginius suvažiuos kraštiečiai iš kitų miestų, kaimų, parvyks iš užsienio. Simniškių tikslas – puoselėti šeimų ir kartų tarpusavio santykius, sužadinti tradicijas, turiningai praleisti laisvalaikį.