Panevėžietės Jelizavetos Nakrošienės kolekcija sugrąžina į keturių, penkių dešimtmečių ar dar gilesnę praeitį. Ji įdomi tuos laikus menantiesiems, o šiandienos vaikai eksponatus apžiūri išpūstomis akimis.
Jelizaveta Nakrošienė dega aistra seniems žaislams. Tokiems, kokiais žaidė dabartiniai senjorai ir kokie seniai nebegaminami. Tie žaislai ne tik nukelia į tolimus laikus, bet ir pasakoja, kaip greitai keičiasi net ir vaikystės mados.
Kolekcionuoti pastūmėjo sūnus
Teisėsaugoje dirbanti Jelizaveta Nakrošienė – dviejų vaikų mama. Rinkti senuosius žaislus, kurių ne vienas tapęs kolekcine vertybe, ją paskatino sūnus Kristupas. Prieš kelerius metus tuomet dar penkerių berniuko klausimas mamai, su kuo pati žaisdavusi, Jelizavetai tapo paskata leistis į senų žaislų paieškas.
J. Nakrošienė pasakoja žaislų turėjusi itin daug. Tėvų nupirktų, atvežtų iš kitų Sovietų Sąjungos šalių, dovanotų. Ūgtelėjus, kai žaislai tapo nereikalingi, daugelis jų buvo išmesta, bet kai kurie užsiliko.
„Augau dvikalbėje šeimoje, namuose kalbėdavome ir lietuviškai, ir rusiškai. Tad pačią mylimiausią savo lėlę, su kuria išsiskirti man būdavo tikra drama, pavadinau Murlyka. Tiksliau, tokį vardą jai davė mano močiutė, kuriai šiuo metu 92-eji, o man tas lėlės vardas patiko“, – pamena Jelizaveta.
Anot jos, rusai murlykomis paprastai vadina kates, lietuviškai tai atitiktų Murkos vardą. Lėlė taip buvo pavadinta, nes paversta verkdavo, o tas verkimas primindavo katės murkimą. Jezilaveta apgailestauja, kad nepavyko išsaugoti šios lėlės drabužėlių. Tačiau Murlykai teko išskirtinė vieta Panevėžio Elenos Mezginaitės bibliotekoje, kur šiuo metu eksponuojama J. Nakrošienės surinktų žaislų kolekcija.
Į šią parodą lėlė atnešta savotiškame vokelyje, kurį kadaise Jelizavetos
mama pasiuvo iš pliušinio audinio, taip savo mažajai suteikdama daug
džiaugsmo.
„Su Murlyka ne vien žaidžiau, bet ir miegojau, ėjau į svečius. Buvome
neatskiriamos“, – mena J. Nakrošienė.
Ji skaičiuoja, kad mylimai lėlei panašiai tiek pat metų, kiek ir pačiai –
abi artėja prie 40-ies. Šią lėlę išsaugojo Jelizavetos senelė.