Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ramygalą ne tik ožkos garsina

Šalia „Via Baltica“ magistralės įsikūrusi Ramygala (Panevėžio r.) garsėja ne tik ožkų grožio konkursais ir paradais. Čia puoselėjamos keramikos tradicijos, miestelio svečių akį traukia ant įvairių pastatų išmoningai pateikti miestelio istorijos fragmentai.

Nekeistų į kitą miestą

Prieš dešimtmetį Ramygala pretendavo į naujos savivaldybės centro statusą, bet, nuslūgus teritorinei administracinei reformai, ji liko seniūnijos centru ir vieninteliu miestu Panevėžio rajone. Miesto teisės Ramygalai buvo suteiktos 1957 m., tačiau dabar ji dažniau vadinama miesteliu. Jame gyvena apie pusantro tūkstančio gyventojų. Per kelis dešimtmečius jų sumažėjo apie 700.

„Kadaise miesto ligoninėje buvo gimdymo, vėliau – vaikų skyrius, o dabar ten senelių slaugos namai. Ramygalos istorija atspindi visos šalies demografinę situaciją“, – sakė Ramygaloje gimęs, užaugęs ir jau septyniolika metų seniūnu dirbantis Valdas Chirv.

Jaunimas neužsilaiko provincijoje, vos baigę mokyklą jaunuoliai kelia sparnus į didesnius miestus arba emigruoja. Tik vienas kitas grįžta į gimtinę, tačiau tie, kurie čia įleidę šaknis, sako, kad neiškeistų Ramygalos į jokį kitą miestą.

Jau septyniolika metų seniūnu dirbantis V.Chirv gimė ir užaugo Ramygaloje. V. Tavorienės nuotr.

Arkliukus vadino ožkomis

Miestelis turi savo veidą. Nuo seno Ramygala vadinama ožkų kraštu, čia vykdavo cibaragių turgūs. 2010-aisiais, kai miestelis pelnė Lietuvos kultūros sostinės titulą, čia buvo surengtas pirmasis šurmulingas ožkų grožio konkursas. Plataus atgarsio sulaukusi atrakcija tapo tradicija, o Ramygala dar pradėta vadinti ir ožkų sostine.

Seniau Ramygalos ožkomis vadindavo mažus arkliukus, kuriuos šio krašto gyventojai laikė, kad būtų lengviau bristi per aplink plytinčias pelkes. Didesni arkliai jose būtų užklimpę. Pasakojama, kad kai ramygaliečiai atvažiuodavo į Panevėžio, Kauno ar Kėdainių turgus, miestiečiai šaipydamiesi jų arkliukus (greičiausiai tai buvo žemaitukai) vadindavo ožkomis.

Tradicinis Ožkų paradas sutraukia minias ramygaliečių ir miesto svečių. V. Tavorienės nuotr.

Nors Ramygala siejama su cibaragėmis, miesto herbo ir vėliavos simbolis – baltasis gandras. Jį išsirinko patys ramygaliečiai. „Norėjome matyti ožką, tačiau mums buvo paaiškinta, kad moteriškos lyties atstovai herbe nevaizduojami. Todėl teko ieškoti kitų variantų ir galiausiai bendruomenė pasirinko šį paukštį“, – aiškino seniūnas.

Istorija ant pastatų sienų

Ramygalos vardas minimas jau nuo 1370 m. Tvirtinama, kad šią datą Livonijos kronikose aptiko miestelio mokytoja Irena Zubauskienė. Anksčiau manyta, kad miestelis kur kas jaunesnis.

Su įdomesniais Ramygalos istorijos fragmentais galima susipažinti tiesiog gatvėse. Ruošiantis Lietuvos kultūros sostinės renginiams ant įvairių pastatų sienų buvo „išbarstyti“ istorijos puslapiai, pasakojantys apie senus ir dar naujus miestelio gyvenimo įvykius. Ant vieno iš jų galima perskaityti apie Napoleono kariuomenės žygius Ramygaloje.

Ant namų sienų išradingai pateikti įdomesni miestelio istorijos faktai. V. Tavorienės nuotr.

Esą 1812 m. pro miestelį pražygiavę kariai čia palaidojo prancūzų pulkininką. Po 15 metų buvo atvykusi komisija ieškoti tos vietos. Kasinėjo, bet nieko nerado. Išvažiuodami prasitarė, kad čia buvo užkastas lobis. Pasakojama, kad ramygaliečiai paskui dar ilgai naktimis darbavosi aplinkui kastuvais ieškodami užkastų turtų.

Puoselėja keramiką

Ramygalą galima būtų vadinti ir mažąja keramikos Meka. Dailės mokytoja keramikė Laima Kiškienė, ne vienus metus rengianti keramikos simpoziumus, yra išugdžiusi ne vieną kūrėją. Keramikos užkratas jaučiamas ir Ramygalos kultūros centre. Prieš kelerius metus šį įstaiga įgyvendino projektą, kurio metu surengė keramikos, medžio drožimo ir kalvystės plenerus.

„Taip pat įsigijome keramikos degimo krosnį, žiedimo stakles. Dabar mokome ir mažus, ir suaugusiuosius žiesti. Puodų žiedimas – smagi ir įtraukianti atrakcija per įvairias šventes“, – pasakojo Ramygalos kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė.

Ramygaliečiai tradiciškai rengia trijų dienų miesto šventę, kurios metu linksminasi kartu su folkloriniais kolektyvais, turi progą išvysti įvairių teatrų pasirodymus. Į šią šventę suvedamos ir įspūdingiausios krašto ožkos, iš kurių gražiausioms uždedamos karūnos.

Kultūros centro direktorė L.Kubiliūnienė stengiasi kuo daugiau miestelio gyventojų įtraukti į įdomias veiklas. V. Tavorienės nuotr.

Kultūros centro darbuotojai didžiuojasi modernaus meno kvartetų festivaliu „Keturiese“, į kurį kūrėjai suvažiuoja iš įvairių šalies vietovių ir kaimyninių valstybių. Pastaraisiais metais vis labiau įsitraukiama į teatrinius ieškojimus, spektaklius kuria ir suaugusieji, ir jaunimas. Patys mažiausieji laukia lėlių teatro pasirodymo. Vaikai ne tik aktyvūs žiūrovai, bet ir pagalbininkai – jie padeda kurti lėles.

„Pas mus vyksta nemažai ir meno mėgėjų, ir profesionalaus meno renginių, edukacinių užsiėmimų. Mūsų bendruomenei jų reikia, smagu, kad pavykta gyventojus įtraukti į kolektyvų veiklą. Juos lanko daugiau nei pusantro šimto ramygaliečių. Ne vienas suspėja ir šokti, ir dainuoti, ir vaidinti“, – džiaugėsi L.Kubiliūnienė.

Pernai Kultūros centro patalpose duris atvėrė jaunimo centras, kur jaunuoliai gali ateiti praleisti laisvalaikio. Aktyvesni įsitraukia į kultūros darbuotojų siūlomas veiklas. Į centrą dažnai užsuka miestelyje gyvenantys romai. Su entuziazmu jaunimas dalyvavo spalvų terapijos seminare „Būk kūrėjas“, kurį vedė viena iš dailės terapijos pradininkų Lietuvoje Marija Mendelė-Leliugienė.

„Svarbu rodyti profesionalų meną, bet ne mažiau svarbu, kad žmonės, ypač jaunimas, patys kurtų ir nebijotų savo darbų parodyti kitiems“, – kalbėjo Kultūros centro vadovė.

Malūne sustojo laikas

Svečiuojantis Ramygaloje būtina užsukti į senąjį malūną, kur senomis akmeninėmis girnomis malami miltai, vyksta edukacinės programos. Malūno savininkams yra suteiktas tautinio paveldo sertifikatas.

„Sveiki atvykę į praėjusiojo amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigą“, – lankytojus linksmai sutinka malūnininkas Jonas Plučius. Anot jo, iki šiol čia viskas išliko nuo to laikų. Nei besikeičiančios valdžios, nei jokios gamtos stichijos malūnui nepakenkė.

Plučių malūne sustojo laikas – nuo 1929 m., kai jis pradėjo veikti, čia beveik niekas nepasikeitė. V. Tavorienės nuotr.

Matyt, geri aitvarai senąjį malūną saugo ir dėl linksmo malūnininko būdo. Aprodęs savo valdas, vyras griebė armoniką ir sugrojo smagią melodiją. „Koks malūnininkas be armonikos. Ši ne bet kokia, o diatoninė, ja groti nėra lengva“, – šypsojosi J.Plučius.

Malūno šeimininkė Vitalija Plučienė pasakojo, kad per ekonominę krizę žmonės dažniau prašė malimo paslaugų, o dabar entuziazmas kepti namie duoną ir ragaišius nuslopo. Dažnas pasiskundžia, kad nebespėja, yra įsisukęs į darbų verpetą. Užtat V.Plučienės krosnyje keptus razavų miltų blynus, duoną, bandeles ramygaliečiai pasigardžiuodami valgo per Jonines, kurios Ramygaloje švenčiamos senojo malūno kieme.

Laukia investicijų

Knygų mėgėjai didžiuojasi, kad miestelyje yra vienintelis knygynas Panevėžio rajone. Anot jo savininkės Žanetos Dangveckienės, išlaikyti knygyną – daugiau pašaukimas nei ekonominė nauda. Moteris sugalvojusi būdą, kaip paskatinti miestelėnus skaityti. Už nedidelį mokestį knygyne galima išsinuomoti paskaityti kad ir brangiausią knygą.

Priešais Kultūros centrą stovi tautodailininkų Sauliaus Kronio ir Eduardo Tito sukurtas „Meilės suolelis“, į kurį užlipti kviečiamos poros. V. Tavorienės nuotr.

Seniūnas pasidžiaugė, kad Ramygaloje planuojamos europinės paramos lėšomis remiamos investicijos. Ketinama sutvarkyti parką, įrengti pėsčiųjų ir dviračių takus, teniso kortus, sutvarkyti šaligatvius ir gatvių apšvietimą. Neseniai buvo sutvarkyta centrinė miestelio aikštė.

Prieš dešimtmetį šalia miestelio buvo įrengta plyno lauko investicijoms skirta infrastruktūra. Buvo tikimasi, kad čia iškils gamybiniai pastatai, atsiras darbo vietų, bet iki šiol laukas yra plynas. Tiesa, keli verslininkai nuomoja žemę ir planuoja verslą.

 

Rekomenduojami video