Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Per tūks­tan­tį fil­mų žmo­nėms pa­ro­dęs ki­no me­cha­ni­kas Pranciškus: „Fil­mai ir šo­kiai bu­vo to me­to sma­gu­mai“

Šian­dien Aly­tu­je, Ku­ror­to gat­vė­je, su žmo­na Bi­ru­te gy­ve­nan­tis Pran­ciš­kus Ga­di­šaus­kas į „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­ją už­su­ko pa­si­da­lin­ti pri­si­mi­ni­mais apie jo, ki­no me­cha­ni­ko, dar­bą Ve­re­bie­juo­se ir Kro­kia­lau­ky­je. „Bu­vo­te nu­vy­kę į Ve­re­bie­jus, ra­šė­te apie šian­dien ap­leis­tus šio kai­mo pa­sta­tus, ku­rie anks­čiau, ma­no dar­bo me­tais, bu­vo pil­ni veik­los ir žmo­nių. Ma­čiau, kaip ny­kiai at­ro­do ir bu­vu­si ma­no dar­bo­vie­tė – kul­tū­ros na­mai, tais lai­kais pa­tys veik­liau­si šia­me ra­jo­no kraš­te“, – sa­kė 87-erių Pran­ciš­kus.

Dir­bo mie­lą šir­džiai dar­bą

Ki­no me­cha­ni­ko pro­fe­si­ja anuo­met at­ro­dė pa­trauk­li, tad, bai­gęs sep­tyn­me­tę mo­kyk­lą, P.Ga­di­šaus­kas la­bai no­riai iš­vy­ko į Kau­no ki­no me­cha­ni­kų mo­kyk­lą. Moks­lai bu­vo ne­il­gi – truko vie­nus me­tus. Sa­va­ran­kiš­ko dar­bo pra­džia – tuo­me­ti­nia­me Sim­no ra­jo­ne. „At­vy­kęs pri­sis­ta­čiau, ko­lū­kio pir­mi­nin­kas man pri­sky­rė ar­kliu­ką ir žmo­gų, ku­ris ve­žios ma­ne ir ki­no apa­ra­tū­rą, nes tu­rė­jau ap­tar­nau­ti vie­nuo­li­ka punk­tų. Taip ir ve­žio­jau po kai­mus ki­ną, pra­dė­da­vau nuo Ka­val­čiu­kų ir baig­da­vau Mer­ga­lau­kiu. Fil­mo per­žiū­ra iki ins­ti­tu­ci­nės ki­no re­for­mos kai­na­vo gal 2 rub­lius su­au­gu­siems ir po 50 ka­pei­kų vai­kams, nuo 1961-ųjų ati­tin­ka­mai pa­ki­to – li­ko 30 ir 10 ka­pei­kų. Ne­bran­gu, o ki­to­kių pra­mo­gų be­veik ir ne­bu­vo. Fil­mai ir šo­kiai bu­vo to me­to sma­gu­mai. Ki­ną ro­džiu­sio me­cha­ni­ko at­ly­gi­ni­mas – 80 rub­lių. Man toks dar­bas pa­ti­ko, bet ne­už­il­go te­ko jį nu­trauk­ti. Kai mo­kiau­si Kau­ne, vi­sus mus įra­šė į kom­jau­nuo­lių są­ra­šą, da­vė kom­jau­nuo­lio pa­žy­mė­ji­mus. Ne vie­nas juos iš­me­tė, aš taip pat. Bet į Sim­ną at­vy­ko par­ti­jos in­struk­to­rius ir lie­pė pa­ro­dy­ti kom­jau­nuo­lio bi­lie­tą. Ne­pa­ro­džius iš­ra­šė nau­ją, ku­rį im­ti at­si­sa­kiau. Tai bu­vo prie­žas­tis at­leis­ti ma­ne iš dar­bo“, – me­na Pran­ciš­kus.

Ir vėl jis – na­muo­se, gim­tuo­siuo­se Obel­ny­kuo­se. To­li­mas gi­mi­nai­tis tuo me­tu dir­bo Šeš­to­kų ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je. Jis pa­siū­lė at­ei­ti, pa­dir­bė­ti, tuo me­tu bu­vo ren­gia­ma­si ties­ti ge­le­žin­ke­lio at­ša­ką link Aly­taus. Pran­ciš­kus tu­rė­jo mo­to­cik­li­nin­ko tei­ses, jam pa­siū­lė dre­zi­na ve­žio­ti ko­lo­nos vir­ši­nin­ką. (Dre­zi­na – sa­va­ei­gis ge­le­žin­ke­lio ve­ži­mė­lis, skir­tas va­žiuo­ti bė­giais ir per­vež­ti žmo­nes, ap­žiū­rė­ti bė­gius ar ki­tiems tar­ny­bi­niams rei­ka­lams – A.K.) Bai­gęs pa­pil­do­mus kur­sus, juk dre­zi­na – trans­por­to prie­mo­nė, jis ėmė­si dar­bo.

„Ne­la­bai toks dar­bas man pa­ti­ko, tren­kiau ir vėl grį­žau į Obel­ny­kus, įsi­kū­ru­sius tarp gra­žiau­sių Dzū­ki­jos eže­rų – Obe­li­jos ir Me­te­lio. O ne­tru­kus ir vėl ga­vau ki­no me­cha­ni­ko dar­bą, ap­tar­na­vau San­tai­ką, Kro­kia­lau­kį, Ve­re­bie­jus. Ir iš­bu­vau šia­me tri­kam­py­je iki pen­si­jos. Ki­no me­cha­ni­kai pa­pras­tai už­im­ti va­ka­rais, su­si­ra­dau ir įsi­dar­bi­nau ant­ra­ei­liuo­se dar­buo­se“, – sen­jo­ras Pran­ciš­kus džiau­gia­si tu­rė­tu pras­min­gu ir mie­lu šir­džiai dar­bu.

In­dų fil­mai la­biau­siai virk­dė žiū­ro­vus

Dau­giau­sia P.Ga­di­šaus­kas kal­ba apie dar­bą Ve­re­bie­juo­se. Čia tu­rė­jęs pui­kiau­sias są­ly­gas: nau­ji kul­tū­ros na­mai, erd­vi sa­lė, pa­to­giai įreng­ta apa­ra­ti­nė. Ir žiū­ro­vams skir­tos minkš­tos kė­dės, o ne suo­lai, kaip anks­čiau. Prieš de­monst­ruo­da­mas fil­mą jis nu­leis­da­vo ek­ra­ną, už­ge­sin­da­vo švie­są. Pil­no­je žiū­ro­vų sa­lė­je įsi­vy­rau­da­vo ty­la. Rū­pes­čio bu­vo: rū­pin­tis įran­ga, gar­su ir vaiz­du, įleis­ti ir iš­leis­ti žiū­ro­vus, ek­ra­ną su­tvar­ky­ti.

Pa­šne­ko­vas me­na, kad dau­giau­siai žiū­ro­vų pri­trauk­da­vo in­dų fil­mai: „Kai ro­dy­da­vau „Gė­lę dul­kė­se“ bū­da­vo sau­sa­kim­ša. Mo­te­rys verk­da­vo ir juos­tai pa­si­bai­gus. Pa­tik­da­vo ir fil­mai apie ka­rą, ypač vy­rams. Re­kla­mi­niuo­se skel­bi­muo­se aš mėg­da­vau įra­šy­ti, kad tai ka­riš­kas fil­mas, tuo­met tiek žmo­nių at­ei­da­vo, kad už­si­pil­dy­da­vo vi­sa sa­lė. Lie­tu­viš­kų fil­mų bu­vo ma­žai, bet kai juos ro­dy­da­vo ir­gi an­šla­gas bū­da­vo. Vi­sus žiū­ro­vus ža­vė­jo ki­no juos­ta apie po­ka­rį „Nie­kas ne­no­rė­jo mir­ti.“

Ir ne­at­si­me­na ki­no me­cha­ni­kas Pran­ciš­kus, kad ka­da nors sa­lė bū­tų tuš­čia. Bu­vo daug gau­sių šei­mų, mo­kyk­los pil­nos mo­ki­nių. Spe­cia­liai vai­kams skir­tų fil­mų per­žiū­ras nu­pirk­da­vo ko­lū­kis ar mo­kyk­la. Bi­lie­tai bu­vo pi­gūs, jo at­ly­gi­ni­mas ne­di­de­lis, bet kar­tais bu­vo ga­li­ma ir pa­si­rink­ti pi­ni­gė­lių. Tuo­met, kai sa­lė­je jau nė­ra sė­di­mų vie­tų, o žmo­nės pra­šo įleis­ti, sto­vin­tiems bi­lie­tų ne­bu­vo, taip ir nu­by­rė­da­vo jam koks rub­lis.

Ki­no di­rek­ci­ja bu­vo įsi­kū­ru­si Aly­tu­je, da­bar­ti­nia­me ki­no te­at­re „Dai­na­va“. Di­rek­ci­jos dar­buo­to­jai Kau­ne už­sa­ky­da­vo ki­no juos­tų ir par­vež­da­vo. Kai­miš­kų te­ri­to­ri­jų ki­no sa­lėms ge­rų fil­mų tek­da­vo ir šiek tiek pa­lauk­ti, kol juos mies­tie­čiai per­žiū­rės.

Ki­no me­cha­ni­ku dir­bo tris de­šimt­me­čius

„Tė­ve­liai, ne­tu­rė­da­mi kur ma­nęs pa­lik­ti, į kiną ves­da­vo­si ir ma­ne, dar vai­ką. Ka­ri­nių fil­mų aš bi­jo­da­vau, iš­gir­du­si tan­kų gaus­mą net tam­so­je su­ras­da­vau iš­ėji­mą ir du ki­lo­met­rus lau­kais pars­kuos­da­vau na­mo. Įlįs­da­vau į my­li­mo šuns bū­dą ir lauk­da­vau, ka­da par­eis tė­vai. Jie ži­no­jo, kur ma­ne ras­ti. Iš­si­trauk­da­vo mie­gan­čią. Ma­ma tuo­met pa­gir­da­vo tė­tį už tai, kad di­de­lę bū­dą šu­niui pa­sta­tė. At­si­me­nu 1966 me­tais ro­dy­tą in­dų fil­mą „Gė­lė dul­kė­se“. Ra­mi mu­zi­ka už­mig­dė ki­no sa­lė­je. Tė­ve­lis ma­ne na­mo ne­šė su­si­jau­di­nęs, ma­my­tė – ap­si­ver­ku­si. Į „Mo­ti­nos mei­lę“ ir­gi ėjau su tė­vais. Ma­no sce­na­ri­jus toks pat – pra­mie­go­jau“, – gre­ta Ve­re­bie­jų pra­leis­tą vai­kys­tę pri­si­me­na Mo­ni­ka Ja­ciuns­kie­nė.

Lai­mu­tis La­bu­tis ir­gi pri­si­me­na pil­nas sa­les žmo­nių, kai Pran­ciš­kus ro­dy­da­vo in­dų juos­tą „Zi­ta ir Gi­ta“ ar „Dis­ko šo­kė­jas“. „Sma­gus lai­kas bu­vo. Mes, ber­niu­kai, la­biau lauk­da­vo­me ka­riš­kų fil­mų, bai­siai ge­ras daik­tas bu­vo ki­nas, o ir ki­no me­cha­ni­kas – pui­kus žmo­gus, sten­gė­si dėl žiū­ro­vų. Moks­lei­viams daž­niau­siai fil­mus ro­dy­da­vo po pa­mo­kų. Mo­kė­ti ne­rei­kė­da­vo. Su­au­gu­sie­ji mo­kė­jo: jei­gu fil­mas dvie­jų se­ri­jų – 50 ka­pei­kų, jei­gu vie­nos – 30 ka­pei­kų. Kar­tais kė­džių pri­trūk­da­vo, tek­da­vo įsi­tai­sy­ti ant laip­tų, bet tai bū­da­vo dar įdo­miau“, – pa­sa­ko­ja L.La­bu­tis.

Rekomenduojami video