Lazdijų rajono ūkininką-žirgininką Marijų Bernatonį įtraukė darbas ne vien savo naudai – jis yra gimtojo Žemaitkiemio kaimo bendruomenės vienytojas ir vienas iš bendruomenės namų steigėjų, net 18 metų skuba į pagalbą savo krašto žmonėms dirbdamas ugniagesiu gelbėtoju. Nors pagal išsilavinimą – pradinių klasių mokytojas, tai nebuvo jo pašaukimas, tačiau pedagoginės žinios praverčia auginant du sūnus.
Be kaimo – nė dienos
Žemaitkiemio kaime M.Bernatonis puoselėja mišrų ūkį ir šiandieną kitokio jo net neįsivaizduoja, nes nuo vaikystės itin prisirišęs prie arklių. Prieš 26 metus nuo jų ir pradėjo savarankišką ūkininkavimą. Patirtį ir ūkį Marijus perėmė iš šviesaus atminimo diedulio – mamos tėčio, po jo netekties, bei močiutės, kuri jam patarinėja ir dabar, būdama 91 metų.
Kartu su dirbamais laukais ir pievomis dabar Bernatoniai valdo apie 150 ha žemės. Tiesa, dirbamos žemės palyginti nedaug, nes auginant daug gyvulių, šiems reikalingos pievos. Dzūkijos ūkininkas į dirbamus plotus per daug ir nesiplečia, nes dirbamos žemės kainos nėra palankios. Jam kol kas užtenka tiek, kiek jos turi užsiauginti pašarų ūkiniams gyvūnams, kurių įvairovė daugelį stebina.
Pernai rudenį Marijus buvo pasėjęs kvietrugių, rugių. Jį džiugina, kad žiema buvo dėkinga, žiemkenčiai puikiai peržiemojo. „Želmenų neroviau ir jų šaknų netikrinau, bet pagal laukų žaliavimą labai gražiai atrodo ir kvietrugiai, ir rugiai. Ten, kur buvau žemę patręšęs mėšlu, rugiai tiesiog „superiniai“, – sako rezultatu patenkintas ūkininkas.
Šį pavasarį Marijus dar sės vasarojaus – avižų, dobilų,
žirnių, miežių. Mišiniai labai pasitarnauja ūkyje žiemą – gyvuliams būna sotūs,
sveiki pašarai. Tik M.Bernatonis apgailestavo, jog žaliojo pūdymo negalėjo panaudoti.
„Dabar tokia tvarka, tokie įstatymai, nieko nepakeisi. Pernai per didžiausias sausras, kai buvo didelis pašarų stygius, o avižos, dobilai, žirniai buvo užaugę tokie gražūs, labai skaudėjo širdį, kai reikėjo juos sulėkščiuoti. Jeigu atsigręžus į senovę, į diedukus, kaip jie ūkininkavo, tai jie sakytų: „Reikia nagus kapoti už tai visiems, kurie tokius nurodymus duoda.“ Viskas esą pagal žaliąjį kursą, bet šie reikalavimai – tik ant ūkininkų kuprų užkrauti, o reikia, kad visi to norėtų – ir įmonės. Mes vieni su tokiomis technologijomis nieko neišspausime“, – kalbėjo M.Bernatonis.
Arkliai – nepamainomi
Dzūkijos regione M.Bernatonis žinomas kaip veislinių arklių augintojas. Dabar Bernatonių šeimos ūkyje per Marijaus, jo žmonos Eglės ir mamos ūkius auga iš viso apie 30 veislinių arklių. Iš šio šeimos ūkio mėsai patenka nebent tik vienas kitas išbrokuotas arklys ir tai labai retas atvejis. „Arkliai greta manęs nuo vaikystės. Turbūt nė vienos dienos nebuvo be arklio. Tik mažiau tuomet jų laikėme. Tada buvo vienokios galimybės, kitokie norai, o dabar – jau kitos ir apimtys“, – lygino Marijus.
Kai prieš 26 metus pradėjo ūkininkauti, Bernatonių kieme jokio traktoriaus nebuvo. Visus ūkio darbus nudirbdavo arkliais. „Sėjau, akėjau, kultivavau traukiant arkliui. Buvau įsitaisęs arklinę sėjamąją. Arklinis arimas, sėjimas, dvivagis plūgas nebuvo jokia naujiena, bet aišku, kai per dieną paari, tai jau vakare nesinorėdavo nieko“, – prisiminimus praskleidė M.Bernatonis. Tiesa, jo tėtis turėjo „valdišką“ traktorių, tad kai kada jis padėdavo. Vėliau pačius didžiuosius arimus suarti jau samdydavosi traktorių iš šalies. Bet arkliai ūkyje nepamainomi buvo ilgą laiką.
Bernatoniai veislei augina žemaitukus, Lietuvos sunkiuosius bei kitų veislių mišrūnus arklius. Taip pat jų sodyboje auga asilų, ponių. Ūkio mėsinių galvijų bandoje – apie 60 galvijų, tačiau prasidėjęs masinis veršiavimosi laikotarpis teikia vilčių, kad su kiekviena diena banda pamažu didės.
Bernatoniai veislei augina žemaitukus, Lietuvos sunkiuosius bei kitų veislių mišrūnus arklius. Taip pat jų sodyboje auga asilų, ponių. Ūkio mėsinių galvijų bandoje – apie 60 galvijų, tačiau prasidėjęs masinis veršiavimosi laikotarpis teikia vilčių, kad su kiekviena diena banda pamažu didės. „Jeigu Dievulis duos, viskas laimingai seksis, tikimės, gal iki 100 priskaičiuosime“, – lūkesčiais dalijosi mėsinių galvijų augintojas.
Iš Bernatonių ūkio dalis augintinių iškeliauja į kitus ūkius. Pasak Marijaus, pernai atsisveikino su labai nedaug kuo – vienu asiliuku ir poniuku. Dar vieną augintinį padovanojo būsimam žirgininkui gimtadienio proga.
Anksčiau Marijus plačiau užsiėmė avininkyste, bet pastaraisiais metais, anot jo, šioje srityje jau saulėlydis – avys labai sparčiais žingsniais iš ūkio „išeina“. „Viena priežastis – nepalanki rinka, kita – išplito vilkai, kurie labai žiauriai sumažino avių skaičių. Kiekvieną kartą po išpuolio nukenčiama tiek finansiškai, tiek morališkai, todėl avininkystė pamažu susitraukė ir baigiasi“, – situaciją paaiškino ūkininkas.
Arklių augintojas užsiėmė ir žirgų tempiamos karietos pavėžėjimo nuoma, bet šį amatą prilygino labiau hobiui nei verslui. Jį pastaruoju metu perduoda vis labiau stiprėjančiai Žemaitkiemio kaimo bendruomenei.
„Žirgininkystę nukreipiau į Žemaitkiemio kaimo bendruomenę, kad žmonės galėtų tęsti šią tradiciją, toliau tuo užsiimti, puoselėti šį kaimo amatą. O žirgai su karieta garsintų Žemaitkiemio kaimo vardą, šio kaimo žmonių vieningumą, darbštumą, iniciatyvumą. Mūsų bendruomenėje yra nemažai aktyvistų, kurie to nori, kuriems patinka, kuriems nesvetima ši idėja“, – apie vieną iš savo kaimo bendruomenės veiklų pasakojo Marijus, pats iš savo ūkio perkėlęs ją į bendruomenę.
Žirgais kinkyta karieta vežios šiltuoju laikotarpiu, o žiemą planuoja pasivažinėjimą žirgų traukiamomis rogėmis. Miestiečiams tai galbūt labiau atrakcija, o kaimo žmonėms – paveldas, ritualas.
Buriasi po vienu stogu
Ūkininkas M.Bernatonis pasakojo, kad Žemaitkiemio kaimo žmonės jau buvo matę ar girdėję apie geruosius pavyzdžius, kaip kitų kaimų bendruomenės „išplaukė į plačius vandenis“ – susivieniję daro gerus darbus. „Ne vienas kraštietis užsimindavo, kad „reiktų ir pas mus“. Vieną dieną pribridom, priėjom liepto galą ir nusprendėm: darom dabar arba niekada“, – pamena jis.
Bendruomenės namams reikėjo pastato, šiai veiklai labiausiai
tiko tuo metu pardavinėjamas senosios kaimo mokyklos pastatas. M.Bernatonis
kartu su draugu kraštiečiu Remigijumi Radzevičiumi susidėję asmeninėmis lėšomis
nupirko apleistą statinį. Įsigijo ekspromtu – ilgai nesvarstę, ar verta pirkti,
ar ne.
„Abu sudėjome po vieną savo atlyginimą: vienas policininko, kitas – gaisrininko algą. Tiek mums kainavo nupirkti apleistą pastatą“, – šiandien dėl pirkinio nesigaili Lazdijų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pamainos vadu dirbantis M.Bernatonis.
Jie abu nupirko namus, o paskui savo idėjomis, mintimis, darbu padėjo didelis būrys kraštiečių: bendruomenės pirmininkas Robertas Verkevičius, Lena ir Egidijus Šuminskai, Egidijus Petruškevičius, Vytaras Kolka ir daugelis kitų. Ženeta Stankevičienė rengė bendruomenės projektus, prie jų įgyvendinimo finansiškai prisidėjo Lazdijų rajono savivaldybė. Dabar atgijusiuose kaimo bendruomenės namuose atrandama vis naujų veiklų, išradingos moterys sugalvoja įdomių edukacijų.
Ką tik nušurmuliavusiu Velykų laikotarpiu šiuose bendruomenės namuose veikė Velykų bobutės rezidencija, o kieme lankytojus pasitiko asiliukas, kelios avių šeimynos su ėriukais, įspūdingais ragais besipuikuojantis ožys. M.Bernatonio teigimu, buvo labai pasiteisinusi Kalėdinė gyva prakartėlė, prie kurios vyko edukacija, todėl nusprendė įrengti ir Velykinę prakartėlę bei paruošė jai skirtą edukaciją. Šie augintiniai atkeliavo iš Bernatonių ūkio, o po švenčių vėl grįžo į savo namus.
Velykų laikotarpiu Žemaitkiemį užpildė lankytojų grupės iš Lazdijų vaikų darželių „Vyturėlis“, „Kregždutė“ bei Šeštokų ir Šventežerio mokyklų. Edukacijose „pagrindiniu smuiku grojo“ Agnė Surdokienė ir M.Bernatonio teta Laima Šerkšnienė, nuo jų neatsiliko Dalytė Uzdilienė, Vilma Baliukonienė ir kitos. Žemaitkiemio kaimo bendruomenės moterys į kojines prikimšo pjuvenų, sėklų ir pačios priruošė suvenyrų – laistant vandeniu žalius plaukus užsiauginančių oliziukų, o A.Surdokienė prisiuvo net 80 zuikių. Kaip jų pasigaminti, pamokė ir lankytojus.
Iš karto po Velykų aktyvistai sutvarkė bendruomenės namų aplinką, pasirūpino, kad vasarą žaliuotų tanki veja. „Visiems didelis dėkui, kad nenusisukome, nepaliekame savo mylimo kaimo, atvirkščiai – visi juo džiaugiamės. Tegul visi padaro tiek savo kaimui, kraštui, tėviškei ir Lietuva žydės, žaliuos, visi bus laimingi“, – VL sakė M.Bernatonis.
Žemaitkiemio kaimo bendruomenę dabar vienija 130 žmonių, įskaitant ir išeivius bei gyvenančius užsienyje, nepamirštančius savo kaimo.
Jeigu tik orai leis, Marijus planuoja išvažiuoti ir į savo ūkio laukus judinti žemę – prie traktoriaus kabins lėkštinį skutiką, plūgą ir pradės pavasario darbus. Tėčiui ūkyje nuo mažų dienų padeda sūnūs Vakaris ir Karolis.