Kuo greitesnį gyvenimo ritmą diktuoja šiuolaikinis pasaulis, tuo išradingiau bandome jį bent trumpam sulėtinti. Pavyzdžiui, įsijausti, kaip mūsų protėviai gyveno viduramžiais. Gyvosios istorijos dvasią turėjo progos „pačiupinėti“ ir alytiškiai, nes Dzūkijos sostinėje vyksta archajinės muzikos, karybos, amatų festivalis „Jotvos vartai“. Tačiau yra du skirtingi dalykai – apsilankyti renginyje ar praktiškai pabandyti viduramžių buitį, atsisakant civilizacijos malonumų, tapti bendruomenės nariu „amatininku“ arba „kariu“.
Gintarei ir Raimondui Merčaičiams domėjimasis gyvąja viduramžių istorija tapo hobiu, jo dėka pradėjo gaminti natūralų midų pagal senąją receptūrą. Pakaštavoti gėrimo galima „Jotvos vartuose“ ir kituose gyvosios istorijos festivaliuose, kurių jau ne vienas vyksta ir Lietuvoje: Kernavės, Imbarės, Apuolės, „Giva Gondinga“ ir kt. Arba įsiprašyti į svetingus šeimos namus Pavasario gatvėje, kur galima gyvai pamatyti, kaip gaminamas midus – vienas seniausių pasaulyje svaigiųjų gėrimų. Beje, labai gali būti, kad rudenį Alytuje bus surengti midininkų mokymai. Patys Gintarė ir Raimondas Merčaičiai tarptautiniuose midaus gamintojų konkursuose kaip vertintojai dalyvauja jau kelerius metus ir sako, kad tai – labai įtraukiantis užsiėmimas.
Pagamino „sidabrinį“ lietuvišką midų
Ar įmanoma XXI amžiuje patirti, kaip gyveno žmonės viduramžiais? Ne tik įmanoma, bet labai įdomu – šis laisvalaikio praleidimo būdas Europoje vis populiarėja. Ir net jei iš šalies sunku suvokti, kuo tai yra patrauklu, tačiau, kaip pajuokauja Gintarė ir Raimondas Merčaičiai, nereikėtų vadovautis stereotipais, kad tuo užsiima žmonės, neturintys kur praleisti laiką.
Atvirkščiai – į kitokią realybę festivaliuose pasineria mobiliuosius telefonus išjungę aukštas pareigas einantys, verslus valdantys karjeros žmonės. Jie ir autentiškus senuosius amatus įvaldo, ir palapinėse ant kailių nakvoja, ir pagal istorinių radinių rekonstrukciją pasiūtais drabužiais rengiasi.
Ši veikla yra būdas atsipalaiduoti nuo kasdienės įtampos panašai taip, kaip kitiems padeda, pavyzdžiui, kopimas į kalnus ar žingsniavimas Jokūbo keliu. Paprasčiau tariant, kaip ir kiekvienas pomėgis, gyvoji istorija šiuolaikinius žmones „užkabina“ ilgam.
„Į pirmąją šeimų stovyklą išvažiavome dėl to, kad senaisiais amatais susidomėjo paauglė dukra, o mums norėjosi bendros veiklos su ja“, – pasakoja G.Merčaitienė. Kadangi stovykloje reikėjo pasirinkti amatą, ji pati išmoko megzti kauline adata, o vyras pasirinko midininkystę. Taip netikėtai atsirado hobis, kuris po poros metų eksperimentų Raimondui leido pagaminti midų, tarptautiniame midininkų konkurse įvertintą sidabro medaliu. Alytuje išvirtas namų gamybos kategorijos midus įsiterpė tarp auksą ir bronzą laimėjusių JAV midininkų.
Gėrimas iš medaus, bet nebūtinai saldus
Su kuo asocijuojasi midus? Žinoma, su medumi, jo kvapas yra skiriamasis midaus ženklas, tačiau skonis – visai nebūtinai saldus. Klasikinis žaliavų santykis – 1:3 (1 kg medaus ir 3 litrai vandens) – tinka ir labai saldžiam, ir sausam midui pagaminti. Tokio gėrimo stiprumas – 10–12 laipsnių.
Sklinda legendos, kad midus yra iš seniausių svaigiųjų gėrimų pasaulyje, žinomas žymiai anksčiau nei vynas ar alus, o jo receptą padiktavo pati gamta. Pirmasis midus galėjo atsirasti natūraliai laukinių bičių drevėse, kai medus, atskiestas lietaus vandeniu, natūraliai prarūgo ir pradėjo fermentuotis. Žmonės, dar nežinoję gėrimo gamybos technologijos, jau galėjo jį vartoti.
„YouTube“ amžiuje midaus namuose pasigaminti gali kiekvienas norintis, tereikia šiek tiek kantrybės, o pats įdomumas tas, kad galima eksperimentuoti ir kurti savo receptus. Midaus gamintojų, turinčių licenciją, Lietuvoje yra vos keletas, jų produkcijos galima rasti ir prekyboje. Gaminančių savo reikmėms yra gerokai daugiau. Midų gamina nemažai bitininkų, nes jiems prieinama pagrindinė žaliava – medus. Bet apskritai midus nėra pigus gėrimas, Lietuvoje pusės litro buteliukas kainuoja iki 15 eurų, o Europoje dvigubai ir daugiau. Žinoma, pasigaminti naminio midaus savo reikmėms ir degustuoti jį su draugais yra tikrai išskirtinai gurmaniškas užsiėmimas.
„Midus gaminamas bandymų ir tobulėjimo būdu, atrodo, jau susidėlioji proporcijas, priedus, bet vis tiek kaskart išeina kitoks, nes skirtingas medus, vanduo, žolės ir prieskoniai“, – pastebi Raimondas. Jo paties mėgstamiausias midus – saldus, su liepžiedžiais ir čiobreliais. Tuo tarpu Gintarė medaus nemėgsta ir midus jai patinka sausas, ypač su mėtomis. Midui tinka bet kurios rūšies medus, tačiau grikinis išsiskiria specifiniu skoniu. Galima naudoti ir drevinių bičių medų, tai bus tikras delikatesas, tačiau jis – gerokai brangesnis.
Privalumas – natūralumas
„Man didžiausias midaus privalumas yra tas, kad tai visiškai natūralus gėrimas, į jį nededama jokių priedų, fermentacija vyksta dėl alaus, midaus, šampano, vyno mielių, bet net ir jų galima nedėti – fermentacija bus natūrali, nes mielės bus „pagautos“ iš gamtos“, – sako Gintarė. Amato meistrystė – kaip be maistinių priedų fermentaciją laiku sustabdyti ir nuskaidrinti gėrimą.
Alytiškių šeima midaus gamybai naudoja vandenį iš čiaupo, nes mūsų mieste jis tikrai geros kokybės, o štai žolelių patys neruošia. Tam tiesiog trūksta laiko, o ir žinių reikia nemažai – kada kurias skinti, kaip džiovinti. Vaistažoles perka, pasitaiko ir smagių situacijų, kai sulaukia atsargaus klausimo: „O ką jūs darote su TOKIAIS kiekiais?“ Pavyzdžiui, 20 litrų vandens reikia 180 gramų džiovintų liepžiedžių, o tai – tikras kalnas „liepukų“.
Gaminti midų galima įvairiais būdais: virti ar tiesiog vandenyje tirpdyti medų, o vėliau visa tai fermentuoti. Gėrimas gali būti brandinamas ąžuolo statinėje, pašnekovai pasakoja tokią parsivežę iš Airijos. Buteliuose supilstytas midus laikomas rūsyje.
„Midus mums tapo tikru atradimu, nes tobulai atitiko skonį. Nesame stipriųjų gėrimų mėgėjai, tai dabar parduotuvėje į alkoholio skyrių visai nebeužsukame. Žinoma, ir midaus gamybos procesas labai įtraukė“, – sako pašnekovai.
Teisėjaujant midaus konkurse užklupo žinia apie karą
Gintarė ir Raimondas Merčaičiai yra ne tik midaus gamintojai, bet ir vertintojai – baigė mokymus ir įgijo trečios kategorijos midininkų teisėjų europinius sertifikatus. Tai pat ir teisę organizuoti midaus teisėjų mokymus, rudenį tokius planuoja surengti Alytuje.
„Lietuvoje midaus gamintojų konkursai iki šiol vyksta kartu su vyndariais. O Lenkijoje, kur midus kur kas populiaresnis, vyksta ir tarptautiniai specializuoti gamintojų konkursai. Midininkų Lenkijoje labai daug, įstatyminė bazė – palanki. Leidžiama pardavinėti namuose pagamintą midų, vyną, alų savo valsčiuje, tuo tarpu pas mus tokių išlygų nėra, galima gaminti tik sau“, – pasakoja Gintarė.
Midininkų konkurse Lenkijoje Gintarę ir Raimondą vasario 24 dieną užklupo žinia apie Ukrainoje prasidėjusį karą. „Midus pakankamai populiarus ir Ukrainoje. Likus kelioms dienoms iki konkurso, du ukrainiečiai teisėjai pranešė, kad neatvyks. Paklausėme, kodėl, ir labai nustebome išgirdę, kad jie evakuoja savo šeimas... Mums karas tuo metu atrodė kažkas visiškai nerealaus“, – pasakoja Gintarė.
Šiek tiek vėliau midininkų bendruomenėje pasklido žinia, kad vieno ukrainiečio midaus gamykla buvo tiesiog nušluota raketos.
Midų Raimondas gamina jau septynerius metus ir abu su Gintare labai džiaugiasi pabaigę dar ir degustacijos mokslus, nes tai padeda visiškai kitaip vertinti gaminį. Vertinama ne pagal tai, kas yra skanu teisėjui, bet pagal aiškiai apibrėžtus ir nurodytus kriterijus.
Pašnekovai sako, kad midininkų konkursai jiems atvėrė galimybę dalintis patirtimi, tobulėti, kelionės į tokius renginius tampa naujai atrastu hobiu. Gintarė prasitaria, kad jos svajonė būtų nuvažiuoti į midininkų konkursą JAV, nes ši šalis turi ypatingai gilias midaus gaminimo tradicijas, midų gamina net iš tokių egzotiškų vaisių, kurių mes ir pavadinimų Lietuvoje nesame girdėję.
Išvažiavo atostogų… viduramžiuose
Midaus gamyba, o ypač kaštavojimas yra tikra atrakcija, kuriai neatsispiria net ir alkoholio visiškai nevartojantys žmonės – „Jotvos vartuose“ savo gamybos midumi vaišinantys Gintarė ir Raimondas tuo įsitikino jau ne kartą. Midaus virimas gali tapti ir originalia dovana – vienam šeimos draugui yra padovanoję medaus ir pakvietę į namus pasigaminti midaus. Paskui beliko supilstyti dovaną į butelius ir išsivežti. Midus gali būti geriamas iš įprastų vyno taurių, medinio drožto kaušo (radinių Kernavėje replika) ir pagal archeologinius radinius atkurtų viduramžių taurių.
„Tris dienas pabuvusi toje aplinkoje, nakvodama palapinėje ant kailių, rodydamas amatus, dėvėdama tradicinius drabužius pailsiu kaip po geros savaitės atostogų. Jokių civilizacijos atributų, Raimondas net mobilųjį telefoną palieka, o aš vis dėlto nešiojuosi“, – sako Gintarė.
Pirmąją rugpjūčio savaitę Merčaičių šeima leidžia Lenkijoje, vėliau dalyvaus festivaliuose Latvijoje ir Lietuvoje. Midaus šįkart nevirs, tačiau gerai praleis laiką visa šeima drauge – į stovyklas kartu važiuoja dukra studentė Klėja ir jaunėlė Alatėja.
Gintarė sako kartais pavartanti komercinių vasaros stovyklų programas, bet vargiai ten randanti tiek turiningų veiklų, kiek jaunesnė dukra atranda tokiuose festivaliuose. Į juos važinėja nuo mažens, o šį pavasarį, stodama į Alytaus muzikos mokyklą, pati priėmė sprendimą rinktis kankles, nors planuotas buvo pianinas. Kankles Alatėja taip pat nusižiūrėjo gyvosios istorijos festivaliuose.
Šeima džiaugiasi, kad Alytuje prigijo „Jotvos vartų“ festivalis, kuris leidžia alytiškiams praplėsti akiratį. Galbūt įsitraukusių iš šią veiklą taip, kaip jie patys, ir nėra daug, tačiau Gintarė ir Raimondas pažįsta šeimų, kuriuos atvažiuoja kasmet ir leidžia laiką renginyje kaip žiūrovai.