Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pa­va­sa­rio gat­vė­je pa­ga­min­tas mi­dus sau­go įvai­riau­sių va­sa­ros žo­ly­nų sko­nį

Kuo grei­tes­nį gy­ve­ni­mo rit­mą dik­tuo­ja šiuo­lai­ki­nis pa­sau­lis, tuo iš­ra­din­giau ban­do­me jį bent trum­pam su­lė­tin­ti. Pa­vyz­džiui, įsi­jaus­ti, kaip mū­sų pro­tė­viai gy­ve­no vi­du­ram­žiais. Gy­vo­sios is­to­ri­jos dva­sią tu­rė­jo pro­gos „pa­čiu­pi­nė­ti“ ir aly­tiš­kiai, nes Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je vyks­ta ar­cha­ji­nės mu­zi­kos, ka­ry­bos, ama­tų fes­ti­va­lis „Jot­vos var­tai“. Ta­čiau yra du skir­tin­gi da­ly­kai – ap­si­lan­ky­ti ren­gi­ny­je ar prak­tiš­kai pa­ban­dy­ti vi­du­ram­žių bui­tį, at­si­sa­kant ci­vi­li­za­ci­jos ma­lo­nu­mų, tap­ti ben­druo­me­nės na­riu „ama­ti­nin­ku“ ar­ba „ka­riu“.

 Gin­ta­rei ir Rai­mon­dui Mer­čai­čiams do­mė­ji­ma­sis gy­vą­ja vi­du­ram­žių is­to­ri­ja ta­po ho­biu, jo dė­ka pra­dė­jo ga­min­ti na­tū­ra­lų mi­dų pa­gal se­ną­ją re­cep­tū­rą. Pa­kaš­ta­vo­ti gė­ri­mo ga­li­ma „Jot­vos var­tuo­se“ ir ki­tuo­se gy­vo­sios is­to­ri­jos fes­ti­va­liuo­se, ku­rių jau ne vie­nas vyks­ta ir Lie­tu­vo­je: Ker­na­vės, Im­ba­rės, Apuo­lės, „Gi­va Gon­din­ga“ ir kt. Ar­ba įsi­pra­šy­ti į sve­tin­gus šei­mos na­mus Pa­va­sa­rio gat­vė­je, kur ga­li­ma gy­vai pa­ma­ty­ti, kaip ga­mi­na­mas mi­dus – vienas se­niau­sių pa­sau­ly­je svai­giųjų gė­ri­mų. Be­je, la­bai ga­li bū­ti, kad ru­de­nį Aly­tu­je bus su­reng­ti mi­di­nin­kų mo­ky­mai. Pa­tys Gin­ta­rė ir Rai­mon­das Mer­čai­čiai tarp­tau­ti­niuo­se mi­daus ga­min­to­jų kon­kur­suo­se kaip ver­tin­to­jai da­ly­vau­ja jau ke­le­rius me­tus ir sa­ko, kad tai – la­bai įtrau­kian­tis už­si­ė­mi­mas.

Pagamino „si­dab­ri­nį“ lie­tu­viš­ką mi­dų

Ar įma­no­ma XXI am­žiu­je pa­tir­ti, kaip gy­ve­no žmo­nės vi­du­ram­žiais? Ne tik įma­no­ma, bet la­bai įdo­mu – šis lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo bū­das Eu­ro­po­je vis po­pu­lia­rė­ja. Ir net jei iš ša­lies sun­ku su­vok­ti, kuo tai yra pa­trauk­lu, ta­čiau, kaip pa­juo­kau­ja Gin­ta­rė ir Rai­mon­das Mer­čai­čiai, ne­rei­kė­tų va­do­vau­tis ste­re­o­ti­pais, kad tuo už­si­i­ma žmo­nės, ne­tu­rin­tys kur pra­leis­ti lai­ką.

At­virkš­čiai – į ki­to­kią re­a­ly­bę fes­ti­va­liuo­se pa­si­ne­ria mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus iš­jun­gę aukš­tas pa­rei­gas ei­nan­tys, ver­slus val­dan­tys kar­je­ros žmo­nės. Jie ir au­ten­tiš­kus se­nuo­sius ama­tus įval­do, ir pa­la­pi­nė­se ant kai­lių nak­vo­ja, ir pa­gal is­to­ri­nių ra­di­nių re­konst­ruk­ci­ją pa­siū­tais dra­bu­žiais ren­gia­si.

Ši veik­la yra bū­das at­si­pa­lai­duo­ti nuo kas­die­nės įtam­pos pa­na­šai taip, kaip ki­tiems pa­de­da, pa­vyz­džiui, ko­pi­mas į kal­nus ar žings­nia­vi­mas Jo­kū­bo ke­liu. Pa­pras­čiau ta­riant, kaip ir kiek­vie­nas po­mė­gis, gy­vo­ji is­to­ri­ja šiuo­lai­ki­nius žmo­nes „už­ka­bi­na“ il­gam.

„Į pir­mą­ją šei­mų sto­vyk­lą iš­va­žia­vo­me dėl to, kad se­nai­siais ama­tais su­si­do­mė­jo pa­aug­lė duk­ra, o mums no­rė­jo­si ben­dros veik­los su ja“, – pa­sa­ko­ja G.Mer­čai­tie­nė. Ka­dan­gi sto­vyk­lo­je rei­kė­jo pa­si­rink­ti ama­tą, ji pa­ti iš­mo­ko megz­ti kau­li­ne ada­ta, o vy­ras pa­si­rin­ko mi­di­nin­kys­tę. Taip ne­ti­kė­tai at­si­ra­do ho­bis, ku­ris po po­ros me­tų eks­pe­ri­men­tų Rai­mon­dui lei­do pa­ga­min­ti mi­dų, tarp­tau­ti­nia­me mi­di­nin­kų kon­kur­se įver­tin­tą si­dab­ro me­da­liu. Aly­tu­je iš­vir­tas na­mų ga­my­bos ka­te­go­ri­jos mi­dus įsi­ter­pė tarp auk­są ir bron­zą lai­mė­ju­sių JAV mi­di­nin­kų.

Gė­ri­mas iš me­daus, bet ne­bū­ti­nai sal­dus

Su kuo aso­ci­juo­ja­si mi­dus? Ži­no­ma, su me­du­mi, jo kva­pas yra ski­ria­ma­sis mi­daus žen­klas, ta­čiau sko­nis – vi­sai ne­bū­ti­nai sal­dus. Kla­si­ki­nis ža­lia­vų san­ty­kis – 1:3 (1 kg me­daus ir 3 lit­rai vandens) – tin­ka ir la­bai sal­džiam, ir sau­sam mi­dui pa­ga­min­ti. To­kio gė­ri­mo stip­ru­mas – 10–12 laips­nių.

Sklin­da le­gen­dos, kad mi­dus yra iš se­niau­sių svai­gių­jų gė­ri­mų pa­sau­ly­je, ži­no­mas žy­miai anks­čiau nei vy­nas ar alus, o jo re­cep­tą pa­dik­ta­vo pa­ti gam­ta. Pir­ma­sis mi­dus ga­lė­jo at­si­ras­ti na­tū­ra­liai lau­ki­nių bi­čių dre­vė­se, kai me­dus, at­skies­tas lie­taus van­de­niu, na­tū­ra­liai pra­rū­go ir pra­dė­jo fer­men­tuo­tis. Žmo­nės, dar ne­ži­no­ję gė­ri­mo ga­my­bos tech­no­lo­gi­jos, jau ga­lė­jo jį var­to­ti.

„You­Tu­be“ am­žiu­je mi­daus na­muo­se pa­si­ga­min­ti ga­li kiek­vie­nas no­rin­tis, te­rei­kia šiek tiek kan­try­bės, o pats įdo­mu­mas tas, kad ga­li­ma eks­pe­ri­men­tuo­ti ir kur­ti sa­vo re­cep­tus. Mi­daus ga­min­to­jų, tu­rin­čių li­cen­ci­ją, Lie­tu­vo­je yra vos ke­le­tas, jų pro­duk­ci­jos ga­li­ma ras­ti ir pre­ky­bo­je. Ga­mi­nan­čių sa­vo reik­mėms yra ge­ro­kai dau­giau. Mi­dų ga­mi­na ne­ma­žai bi­ti­nin­kų, nes jiems pri­ei­na­ma pa­grin­di­nė ža­lia­va – me­dus. Bet ap­skri­tai mi­dus nė­ra pi­gus gė­ri­mas, Lie­tu­vo­je pu­sės lit­ro bu­te­liu­kas kai­nuo­ja iki 15 eu­rų, o Eu­ro­po­je dvi­gu­bai ir dau­giau. Ži­no­ma, pa­si­ga­min­ti na­mi­nio mi­daus sa­vo reik­mėms ir de­gus­tuo­ti jį su drau­gais yra tik­rai iš­skir­ti­nai gur­ma­niš­kas už­si­ė­mi­mas.

„Mi­dus ga­mi­na­mas ban­dy­mų ir to­bu­lė­ji­mo bū­du, at­ro­do, jau su­si­dė­lio­ji pro­por­ci­jas, prie­dus, bet vis tiek kas­kart iš­ei­na ki­toks, nes skir­tin­gas me­dus, van­duo, žo­lės ir prie­sko­niai“, – pa­ste­bi Rai­mon­das. Jo pa­ties mėgs­ta­miau­sias mi­dus – sal­dus, su liep­žie­džiais ir čiob­re­liais. Tuo tar­pu Gin­ta­rė me­daus ne­mėgs­ta ir mi­dus jai pa­tin­ka sau­sas, ypač su mė­to­mis. Mi­dui tin­ka bet ku­rios rū­šies me­dus, ta­čiau gri­ki­nis iš­si­ski­ria spe­ci­fi­niu sko­niu. Ga­li­ma nau­do­ti ir dre­vi­nių bi­čių me­dų, tai bus tik­ras de­li­ka­te­sas, ta­čiau jis – ge­ro­kai bran­ges­nis.

Pri­va­lu­mas – na­tū­ra­lu­mas

„Man di­džiau­sias mi­daus pri­va­lu­mas yra tas, kad tai vi­siš­kai na­tū­ra­lus gė­ri­mas, į jį ne­de­da­ma jo­kių prie­dų, fer­men­ta­ci­ja vyks­ta dėl alaus, mi­daus, šam­pa­no, vy­no mie­lių, bet net ir jų ga­li­ma ne­dė­ti – fer­men­ta­ci­ja bus na­tū­ra­li, nes mie­lės bus „pa­gau­tos“ iš gam­tos“, – sa­ko Gin­ta­rė. Ama­to meist­rys­tė – kaip be mais­ti­nių prie­dų fer­men­ta­ci­ją lai­ku su­stab­dy­ti ir nu­skaid­rin­ti gė­ri­mą.

Aly­tiš­kių šei­ma mi­daus ga­my­bai nau­do­ja van­de­nį iš čiau­po, nes mū­sų mies­te jis tik­rai ge­ros ko­ky­bės, o štai žo­le­lių pa­tys ne­ruo­šia. Tam tie­siog trūks­ta lai­ko, o ir ži­nių rei­kia ne­ma­žai – ka­da ku­rias skin­ti, kaip džio­vin­ti. Vais­ta­žo­les per­ka, pa­si­tai­ko ir sma­gių si­tu­a­ci­jų, kai su­lau­kia at­sar­gaus klau­si­mo: „O ką jūs da­ro­te su TO­KIAIS kie­kiais?“ Pa­vyz­džiui, 20 lit­rų van­dens rei­kia 180 gra­mų džio­vin­tų liep­žie­džių, o tai – tik­ras kal­nas „lie­pu­kų“.

Ga­min­ti mi­dų ga­li­ma įvai­riais bū­dais: vir­ti ar tie­siog van­de­ny­je tirp­dy­ti me­dų, o vė­liau vi­sa tai fer­men­tuo­ti. Gė­ri­mas ga­li bū­ti bran­di­na­mas ąžuo­lo sta­ti­nė­je, pa­šne­ko­vai pa­sa­ko­ja to­kią par­si­ve­žę iš Ai­ri­jos. Bu­te­liuo­se su­pils­ty­tas mi­dus lai­ko­mas rū­sy­je.

„Mi­dus mums ta­po tik­ru at­ra­di­mu, nes to­bu­lai ati­ti­ko sko­nį. Ne­sa­me stip­rių­jų gė­ri­mų mė­gė­jai, tai da­bar par­duo­tu­vė­je į al­ko­ho­lio sky­rių vi­sai ne­be­už­su­ka­me. Ži­no­ma, ir mi­daus ga­my­bos pro­ce­sas la­bai įtrau­kė“, – sa­ko pa­šne­ko­vai.

Tei­sė­jau­jant mi­daus kon­kur­se už­klu­po ži­nia apie ka­rą

Gin­ta­rė ir Rai­mon­das Mer­čai­čiai yra ne tik mi­daus ga­min­to­jai, bet ir ver­tin­to­jai – bai­gė mo­ky­mus ir įgi­jo tre­čios ka­te­go­ri­jos mi­di­nin­kų tei­sė­jų eu­ro­pi­nius ser­ti­fi­ka­tus. Tai pat ir tei­sę or­ga­ni­zuo­ti mi­daus tei­sė­jų mo­ky­mus, ru­de­nį to­kius pla­nuo­ja su­reng­ti Aly­tu­je.

„Lie­tu­vo­je mi­daus ga­min­to­jų kon­kur­sai iki šiol vyks­ta kar­tu su vyn­da­riais. O Len­ki­jo­je, kur mi­dus kur kas po­pu­lia­res­nis, vyks­ta ir tarp­tau­ti­niai spe­cia­li­zuo­ti ga­min­to­jų kon­kur­sai. Mi­di­nin­kų Len­ki­jo­je la­bai daug, įsta­ty­mi­nė ba­zė – pa­lan­ki. Lei­džia­ma par­da­vi­nė­ti na­muo­se pa­ga­min­tą mi­dų, vy­ną, alų sa­vo vals­čiu­je, tuo tar­pu pas mus to­kių iš­ly­gų nė­ra, ga­li­ma ga­min­ti tik sau“, – pa­sa­ko­ja Gin­ta­rė.

Mi­di­nin­kų kon­kur­se Len­ki­jo­je Gin­ta­rę ir Rai­mon­dą va­sa­rio 24 die­ną už­klu­po ži­nia apie Uk­rai­no­je pra­si­dė­ju­sį ka­rą. „Mi­dus pa­kan­ka­mai po­pu­lia­rus ir Uk­rai­no­je. Li­kus ke­lioms die­noms iki kon­kur­so, du uk­rai­nie­čiai tei­sė­jai pra­ne­šė, kad ne­at­vyks. Pa­klau­sė­me, ko­dėl, ir la­bai nu­ste­bo­me iš­gir­dę, kad jie eva­kuo­ja sa­vo šei­mas... Mums ka­ras tuo me­tu at­ro­dė kaž­kas vi­siš­kai ne­re­a­laus“, – pa­sa­ko­ja Gin­ta­rė.

Šiek tiek vė­liau mi­di­nin­kų ben­druo­me­nė­je pa­skli­do ži­nia, kad vie­no uk­rai­nie­čio mi­daus ga­myk­la bu­vo tie­siog nu­šluo­ta ra­ke­tos.

Mi­dų Rai­mon­das ga­mi­na jau sep­ty­ne­rius me­tus ir abu su Gin­ta­re la­bai džiau­gia­si pa­bai­gę dar ir de­gus­ta­ci­jos moks­lus, nes tai pa­de­da vi­siš­kai ki­taip ver­tin­ti ga­mi­nį. Ver­ti­na­ma ne pa­gal tai, kas yra ska­nu tei­sė­jui, bet pa­gal aiš­kiai api­brėž­tus ir nu­ro­dy­tus kri­te­ri­jus.

Pa­šne­ko­vai sa­ko, kad mi­di­nin­kų kon­kur­sai jiems at­vė­rė ga­li­my­bę da­lin­tis pa­tir­ti­mi, to­bu­lė­ti, ke­lio­nės į to­kius ren­gi­nius tam­pa nau­jai at­ras­tu ho­biu. Gin­ta­rė pra­si­ta­ria, kad jos sva­jo­nė bū­tų nu­va­žiuo­ti į mi­di­nin­kų kon­kur­są JAV, nes ši ša­lis tu­ri ypa­tin­gai gi­lias mi­daus ga­mi­ni­mo tra­di­ci­jas, mi­dų ga­mi­na net iš to­kių eg­zo­tiš­kų vai­sių, ku­rių mes ir pa­va­di­ni­mų Lie­tu­vo­je ne­sa­me gir­dė­ję.

Iš­va­žia­vo atos­to­gų… vi­du­ram­žiuo­se

Mi­daus ga­my­ba, o ypač kaš­ta­vo­ji­mas yra tik­ra at­rak­ci­ja, ku­riai neat­si­spi­ria net ir al­ko­ho­lio vi­siš­kai ne­var­to­jan­tys žmo­nės – „Jot­vos var­tuo­se“ sa­vo ga­my­bos mi­du­mi vai­ši­nan­tys Gin­ta­rė ir Rai­mon­das tuo įsi­ti­ki­no jau ne kar­tą. Mi­daus vi­ri­mas ga­li tap­ti ir ori­gi­na­lia do­va­na – vie­nam šei­mos drau­gui yra pa­do­va­no­ję me­daus ir pa­kvie­tę į na­mus pa­si­ga­min­ti mi­daus. Pas­kui be­li­ko su­pils­ty­ti do­va­ną į bu­te­lius ir iš­si­vež­ti. Mi­dus ga­li bū­ti ge­ria­mas iš įpras­tų vy­no tau­rių, me­di­nio drož­to kau­šo (ra­di­nių Ker­na­vė­je re­pli­ka) ir pa­gal ar­che­o­lo­gi­nius ra­di­nius at­kur­tų vi­du­ram­žių tau­rių.

„Tris die­nas pa­bu­vu­si to­je ap­lin­ko­je, nak­vo­da­ma pa­la­pi­nė­je ant kai­lių, ro­dy­da­mas ama­tus, dė­vė­da­ma tra­di­ci­nius dra­bu­žius pail­siu kaip po ge­ros sa­vai­tės atos­to­gų. Jo­kių ci­vi­li­za­ci­jos atri­bu­tų, Rai­mon­das net mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną pa­lie­ka, o aš vis dėl­to ne­šio­juo­si“, – sa­ko Gin­ta­rė.

Pir­mą­ją rug­pjū­čio sa­vai­tę Mer­čai­čių šei­ma lei­džia Len­ki­jo­je, vė­liau da­ly­vaus fes­ti­va­liuo­se Lat­vi­jo­je ir Lie­tu­vo­je. Mi­daus šį­kart ne­virs, ta­čiau ge­rai pra­leis lai­ką vi­sa šei­ma drau­ge – į sto­vyk­las kar­tu va­žiuo­ja duk­ra stu­den­tė Klė­ja ir jau­nė­lė Ala­tė­ja.

Gin­ta­rė sa­ko kar­tais pa­var­tan­ti ko­mer­ci­nių va­sa­ros sto­vyk­lų pro­gra­mas, bet var­giai ten ran­dan­ti tiek tu­ri­nin­gų veik­lų, kiek jau­nes­nė duk­ra at­ran­da to­kiuo­se fes­ti­va­liuo­se. Į juos va­ži­nė­ja nuo ma­žens, o šį pa­va­sa­rį, sto­da­ma į Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lą, pa­ti pri­ėmė spren­di­mą rink­tis kan­kles, nors pla­nuo­tas bu­vo pia­ni­nas. Kan­kles Ala­tė­ja taip pat nu­si­žiū­rė­jo gy­vo­sios is­to­ri­jos fes­ti­va­liuo­se.

Šei­ma džiau­gia­si, kad Aly­tu­je pri­gi­jo „Jot­vos var­tų“ fes­ti­va­lis, ku­ris lei­džia aly­tiš­kiams pra­plės­ti aki­ra­tį. Gal­būt įsi­trau­ku­sių iš šią veik­lą taip, kaip jie pa­tys, ir nė­ra daug, ta­čiau Gin­ta­rė ir Rai­mon­das pa­žįs­ta šei­mų, ku­riuos at­va­žiuo­ja kas­met ir lei­džia lai­ką ren­gi­ny­je kaip žiū­ro­vai.

Rekomenduojami video