Ant aukštumos pakilusi Lėvens upės apjuosta Palėvenė kadaise buvo vienuolių dominikonų skleistos kultūros ir mokslo židinys. Tačiau vienuoliai pasižymėjo ir kita veikla – gamino alų ir laikė smuklę, todėl užrūstino blaivybės sąjūdžio pradininką Motiejų Valančių. Mūsų tautos švietėjas būtent nuo šio miestelio pradėjo blaivinti Lietuvą.

Pasikvietė vienuolius

„Nedaug kur Lietuvos miesteliuose rasime tokį seną architektūros paminklą. Žinoma, ir kraštovaizdis čia nuostabus. Todėl ir mums čia smagu gyventi, ir turistams yra kuo pasigrožėti“, – sakė į gimtinę po ilgų darbo Panevėžyje metų grįžusi Palėvenės senbuvė Eugenija Šilinytė.

Į ant kalnelio, kurį iš vienos pusės juosia Lėvens upė, pasklidusį miestelį iš tolo kviečia balta it gulbė barokinė Šv. Domininko bažnyčia, šalia kurios prigludęs begriūvantis buvęs dominikonų vienuolyno pastatas.

Matyt, neatsitiktinai šią aukštumėlę pasirinko Ukmergės žemės teisėjas Mykolas Laurynas Odlianskis-Počobutas su žmona Marijona, 1676 m. čia pradėję statyti bažnyčią ir įsteigę dominikonų vienuolyną. Kadaise klestėjęs mokslo ir kultūros centras – dabar tik avarinės būklės negailestingų istorijos kirčių paženklintas architektūros paminklas, kuriam prikelti reikėtų milžiniškų lėšų.

Bažnyčioje išlikusi fundatoriams Laurynui Mykolui Počobutui ir jo pirmajai žmonai Marijai įrengta ložė. V. Tavorienės nuotr.

Dalį išlikusių vienuolyno pastatų Palėvenio bendruomenė atnaujino ir toliau planuoja tęsti darbus. Tačiau pagrindiniuose pastatuose gūdžiai švilpauja vėjai, sklaidydami brolių dominikonų dvasią ir griaudami jų paliktą kultūros pėdsaką. O Šv. Domininko bažnyčia yra restauruojama ir kasmet gražinama.

„Tai viena gražiausių barokinių bažnyčių. Ją puošia aštuoni altoriai, čia daug sakralinių vertybių. Viena iš tokių – Nukryžiuotojo skulptūra, kuri čia buvo atgabenta iš Italijos. Jeigu prireiktų, galėtume surengti puikiausią parodą“, – sakė apie Palėvenės istoriją daug medžiagos sukaupusi ir į miestelį užsukantiems smalsuoliams daug įdomių detalių apie bažnyčios įkūrėjus, joje sukauptus lobynus ir vienuolių dominikonų gyvenimą atskleidžianti bažnyčios pastoracinės tarybos narė Aldona Ramanauskienė.

A.Ramanauskienė pateikė daug įdomių detalių Palėvenės bažnyčią, kurioje gausu sakralinių vertybių. V. Tavorienės nuotr.

Bažnyčia atnaujinama

Bažnyčia, kaip ir vienuolynas, buvo dešimtmečiais statomi ir plečiami, vienus fundatorius keisdavo kiti, tačiau visi jie tęsė pirmtako M.L.Počobuto pradėtą darbą.

„Karus atlaikiusi bažnyčia labiausiai nukentėjo per 1955-ųjų gaisrą. Jis kilo vienuolyne, persimetė į bažnyčią, sudegė net ir keletas šalia esančių sodybų. Nuniokota bažnyčia buvo uždaryta ir tik kunigo Pranciškaus Masilionio didžiulėmis pastangomis ji buvo atstatyta. Penkerius metus jis ėjo per žmones, rinko aukas, skolinosi. Bet tarybiniai funkcionieriai jį nubaudė ir iškėlė iš Palėvenės“, – pasakojo A.Ramanauskienė.

Pastaraisiais dešimtmečiais bažnyčia nuolat atnaujinama. Ketverius metus buvo restauruojamas vien tik pagrindinis bažnyčios altorius. Valstybė skyrė lėšų jos pamatams hidroizoliuoti, kad šventovė būtų apsaugota nuo irimo dėl drėgmės pertekliaus. Nepaisant to, kad bažnyčia stovi ant kalno, apačioje pulsuoja daug vandens šaltinių.

„Šiemet bus atnaujinta išpažinčių klausykla, sakykla ir fundatoriams Počobutui ir jo pirmajai žmonai Marijai skirta ložė. Manau, kada nors bus atidengtos ir atnaujintos senosios smiltainio plokščių grindys“, – vylėsi daug istorinės medžiagos apie šventovę išstudijavusi moteris.

Vieną iš vienuolyno pastatų bendruomenė atnaujino ir pritaikė savo reikmėms. V. Tavorienės nuotr.

Piktino smuklė

Bažnyčia kasmet gražėja ir, regis, vis aukščiau stiebiasi, o dominikonų vienuolyno pastatas toliau irsta ir smenga. Iš tikrųjų jis pradėjo nykti jau nuo 1863 m. sukilimo. Tvirtinama, kad Palėvenės vienuoliai sukilime nedalyvavo, tačiau jis buvo uždarytas, o dominikonai išsklaidyti po Lietuvą.

Iki tol čia veikė mokykla, kurioje mokėsi vienuoliai novicijai, taip pat ir civiliai jaunuoliai. Šią mokyklą dvejus metus lankė ir iš Kupiškio krašto kilęs įžymus architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius.

Vienuolynas turėjo biblioteką, kur buvo sukaupta arti tūkstančio leidinių. Nuo 1798 m. Palėvenės vienuolyne buvo rengiamos filosofijos ir retorikos studijos, o po 1811 m. čia iš Vilniaus buvo atkeltas ir teologijos kursas.

Dominikonai puikiai tvarkėsi ir ūkyje. Jie laikė daug gyvulių, turėjo nemažai žemės, ūkyje plušėjo keli šimtai baudžiauninkų. Vienuolyne buvo atskiras vaistininkų korpusas, kur vienuoliai džiovino žoleles ir gamino įvairius antpilus.

Pasakojama, kad anksčiau nei mokyklą vienuoliai atidarė didelę smuklę, gamino alų. Tvirtinama, kad vyskupas M.Valančius įsakęs smuklę panaikinti ir įsteigti mokyklą. „Vienuolių smuklė buvo didžiulis vyskupo Valančiaus galvos skausmas. Todėl neatsitiktinai čia prasidėjo blaivybės sąjūdis. Palėvenėje jis savo ranka įrašė pirmuosius šimtą žmonių – nežinia, ar tai buvo didžiausi pijokai, ar blaivybės šalininkai“, – kitą vienuolių gyvenimo pusę atskleidė A.Ramanauskienė.

Į celes pylė grūdus

Tarybiniais metais vienuolyne šeimininkavo kolūkis. Čia buvo įrengti gyvenamieji būstai, atidaryti kultūros namai, kino salė, biblioteka ir kt. Pastatuose buvo laikomi grūdai, šakniavaisiai, veikė pieninė.

„Vienuolynas neteko kultūrinės reikšmės, nyko. Tik dėl čia esančių freskų tarybinius funkcionierius pavyko įtikinti, kad pastatas turi išliekamąją vertę ir jį reikia įtraukti į saugotinų objektų sąrašą“, – pasakojo tuos laikus menanti krašto istorijos žinovė.

Brolių dominikonų aurą jautė miestelio senbuvė Regina Jarmalienė, bene penkiolika metų su tėvais pragyvenusi vienuolyne įrengtame būste. Su vaikystės draugais ji išlandžiojo visus vienuolyno užkaborius, kuriuose vaikams vaidenosi vienuolių dvasios

R.Jarmalienės vaikystė prabėgo vienuolyne, kuriame kolūkių laikais buvo įrengti gyvenamieji būstai. V. Tavorienės nuotr.

„Mes gyvenome aukštesnių dvasininkų kambariuose. Vienuolių celėse buvo įsitaisę batsiuviai, veikė pieninė, vyko kitokia ūkinė veikla. Didelėje salėje buvo rengiami šokiai, rodomi kino filmai. Kieme augo nuo vienuolių laikų išlikusios vyšnios, akacijos. Čia kolūkis laikė bites. Iš tikrųjų mūsų vaikystė buvo labai smagi, mes šėlome, fantazavome, kūrėme. Dabar į telefonus panirę jaunuoliai daug skurdžiau gyvena“, – šypsojosi jaunystės laikus prisiminusi R.Jarmalienė.

Skamba festivaliai

Miesteliui, kuriame nelikę ir šimto gyventojų, gyvasties įpūsti stengiasi bendruomenės pirmininkė Laima Juknevičienė. Palėvenio bendruomenė įsikūrusi viename iš vienuolyno pastatų.

„Teko prasikirsti šabakštynus, iššienauti dilgėlynus. Pastate nebuvo langų, elektros, o

grindys buvo pelių išgraužtos. Bet rankų nenuleidome, vyrai užkalė skyles, moterys kūrybiškai aptaisė apleistas sienas ir jau galėjome čia susirinkti. Juk nieko daugiau neturime – nei mokyklos, nei bibliotekos, nei kultūros namų“, – pasakojo bendruomenės pirmininkė.

L.Juknevičienė stengiasi, kad miestelis būtų patrauklus ir atvykėliams, ir vietos gyventojams. V. Tavorienės nuotr.

Po kelerių metų bendruomenė parengė projektą ir gavo europinį finansavimą vienuolyno pastatui atnaujinti. Biudžeto lėšų, žinoma, pridėjo ir Kupiškio rajono savivaldybė. Renovacijos darbai dar nebaigti – planuojama įrengti katilinę, vandentiekį ir kanalizaciją.

Priešais vienuolyną atsivėrusi lauko erdvė – puiki vieta įvairiems renginiams, sąskrydžiams ir šventėms organizuoti. Jau keliolika metų čia vyksta teatrų ir muzikos festivaliai, anksčiau įsisiūbuodavę net keletą dienų. Čia baidarių mėgėjai, atplaukę Lėvens upe, verda žuvienę, kepa blynus ir klausosi istorijų apie vienuolių veiklą.

„Džiaugiamės, kad atvykėliai pastebi, kaip vienuolyno teritorija pamažu gražėja. Gaila, kad miestelio bendruomenė vis traukiasi, jaunų šeimų – vos kelios, vaikus – ant rankos pirštų suskaičiuosi“, – nusivylimo neslėpė L.Juknevičienė. Tačiau moteris supranta, kad jaunimui nėra perspektyvų provincijoje. Jos dukra taip pat neliko gimtinėje, o įsikūrė Anglijoje. Tokių šeimų, kur atžalos gyvena svečiose šalyse, miestelyje ne viena.

Trečios kartos palėvenietė, buvusi mokytoja Zinaida Petrulytė susirūpinusi dėl jaunosios kartos ir šiuolaikinės visuomenės. „Kas atsitiko mūsų jaunimui, jeigu mokytojas tampa patyčių objektu? Negarbinu tarybinių laikų, bet tuomet vaikai turėjo pareigų, o dabar žino tik savo teises. Apskritai per šiuos dešimtmečius daug kas pasikeitė, neliko pagarbos žmogui. Prastu keliu einame, todėl ir atitinkamus rezultatus matome“, – apmąstydama praėjusio šimtmečio ir šiuolaikinės visuomenės moralę, žmonių tarpusavio santykius, liūdnas išvadas padarė 40 metų mokytojavusi moteris.

Buvusią mokytoją Z.Petrulytę glumina šiuolaikinės visuomenės moralinis klimatas. V. Tavorienės nuotr.

Lankytinos vietos

• Palėvenės bažnyčios ir vienuolyno architektūrinis ansamblis (pradėtas statyti 1676 m.).
• Palėvenės kapinėse esantis aktorės Unės Babickaitės kapas – mitologinis, istorinis ir memorialinis kultūros paveldo objektas.
• Šalia miestelio atgijęs Palėvenės dvaras – bajorų Komarų tėvonija, kur dabar tvarkosi šios giminės palikuonys.
• Stirniškių dolomitų atodanga – valstybės saugomas geologinis paminklas.