Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Našlaičiu likęs plaktukų muziejus veiklos nenutraukė

Vieni kaimo žmonės save įprasmina po savęs palikdami gausų vaikų būrį ar klestintį ūkį, kiti savo darbais pelno kaimo šviesuolio vardą. Tokiu buvo Degučių kaime (Vilkaviškio r.) gyvenęs ir plaktukų muziejų įkūręs Saulius Matusevičiaus. Po jo mirties muziejaus veiklą tęsia jo žmona Nijolė.

Palikimas – muziejus

Našlė buvo atvira: po Sauliaus mirties, dabar ji ramybę pajunta sodyboje užsukusi į sutuoktinio įkurtą plaktukų muziejų. Jo įkūrėjas paliko 1 328 eksponatus. Nuo to laiko per porą metų jų skaičius dar šiek tiek padidėjo – šiuo metu Matusevičių plaktukų muziejuje iš viso yra apie 1 400 eksponatų. „Mes jau labai mažai papildėme, jo indėlis – pats didžiausias“, – kartojo Nijolė.

Netektį išgyvenusi moteris neneigė, kol lankytojų nebuvo, leido eksponatams ilsėtis. Dabar jau pati, padedant studentui sūnui Artūrui, gilinasi į surinktų plaktukų istorijas, nes jas tenka pasakoti lankytojams. Bet ne taip dar seniai buvo laikas, kai, netekus Sauliaus, neapleido mintis, jog ir laikas, ir gyvenimas sustojo – niekas pas juos daugiau nevažiuos ir nesidomės plaktukais. Norom nenorom jai kirbėjo mintis, kad su įkūrėjo netektimi pasibaigs ir visa muziejaus gyvavimo istorija... Tačiau įvyko priešingai.

S.Matusevičius amžinojo poilsio iškeliavo labai netikėtai, 2021 m. birželio 12 d. Po savaitės jam būtų sukakę 46 metai. Po vyro laidotuvių Nijolė su sūnumi Artūru pasikalbėdavo, kokia bus Sauliaus įkurto muziejaus ateitis, kaip rūpinsis juo ir gausybe eksponatų, ar priims lankytojus, bet atsakymo nerasdavo. Sūnus mamą ramindavo, sakydamas, kad gyvenimas viską sudėlios į savo vietas.

Kad atvyko pirmieji lankytojai, Nijolė suprato, kai atvykusiųjų mašina jau stovėjo prie sodybos vartų. Kai išgirdo, kad net iš Biržų krašto, iš taip toli keliavusiųjų negalėjo nepriimti. Atvėrė muziejaus duris, pakvietė vidun, o muziejų ir jo eksponatus pristatė trumpai drūtai, nes taip, kaip Saulius, ji nemokėjo. „Man šis pirmasis savarankiškas kartas buvo „ant karštų pėdų“, dar širdyje nešiojantis pergyventą skausmą“, – pamena N.Matusevičienė.

Aukso vertės užrašai

Kai Sauliaus muziejų užsuko apžiūrėti žmonės iš Vilniaus, atvykusiuosius priėmė sodyboje viešėjusi Nijolės sesuo. Ji įleido lankytojus. Tada N.Matusevičienė sako ir supratusi, kad aplinkiniams gyvenimas nesustojo, teks jai pačiai pakeisti Saulių, o muziejaus gyvenimas vėl turės dėliotis. Tada jai labai pagelbėjo Sauliaus palikti užrašai. Per paskutinių savo gyvenimo metų žiemos atostogas jis aprašinėjo eksponatus – plaktukų istorijas.

Nijolė prašė, kad neskubėtų, siūlė pagalvoti apie lengvesnį būdą – jis papasakotų plaktukų istorijas ir tiesiog nufilmuotų. Tačiau Saulius patikino, kad ranka rašyti metraščiai visais laikais buvo naudingesni ir išliko per amžius, todėl ir surašys ranka. Vis nueidavo į muziejų, nufotografuodavo dalį plaktukų ir kiekvieną ant atskiro lapo aprašydavo, o aprašus įdėdavo į įmautę. Taip per paskutines savo atostogas jis aprašė 800 plaktukų.

Vieni, antri, treti lankytojai Nijolę įtikino, kad žmonės lankysis jų sodyboje. Tad moteris ėmė studijuoti vyro paliktus plaktukų aprašymus. „Pavarčiau užrašus, pačiupinėjau eksponatus, palengva dėliojausi mintis, pasakojimo planą. Man tai buvo naujas išbandymas. Iki tol atrodė, kad Saulius šią veiklą tęs amžinai... Mano pristatymą įvertino sūnus, paskui sesuo. Jau turėjau atvažiuojantiems ką papasakoti. Taip muziejaus gyvenimas pamažu vėl pradėjo judėti“, – kalbėjo Nijolė.

Žmona prisimena, kad Saulius turėjo daug planų – galvojo apie muziejaus plėtrą, naujas erdvesnes patalpas, kad eksponatams ir lankytojams būtų daugiau vietos, bet svajonių įgyvendinti nespėjo.

„Užkabino“ ne tik plaktukai

Artimieji pasakojo, kad Saulius dar jaunystėje turėjo potraukį ką nors rinkti. Senovinių monetų po lietaus susirasdavo net ir savo tėvų darže Vilkaviškyje. Todėl yra surinkęs monetų kolekciją. Vienas įsigijo, o kitas – susirinko pats. „Kai nuvažiuodavome į Vilkaviškį, vyro tėviškę, jeigu po lietaus, jis eidavo pažiūrėti į daržą, sakydavo, gal po lietaus bus nuplautų monetų. Ir iš tikrųjų, žiūrėk – jau atsineša. Spėjame, kad toje vietoje kažkada galėjo būti gal kokia užeiga, kad monetų vis iškildavo į paviršių“, – pasakojo Nijolė.

„Plaktukėliai“ – taip juos mažybiškai dabar vadina muziejaus puoselėtoja – Saulių patraukė maždaug prieš penkerius metus, kai jis uošvių sodyboje Degučių kaime, kur šeima ir gyvena, statė pavėsinę ir prireikė įrankių. Susidomėjimas plaktukais tuomet gimė labai netikėtai. Statybos darbuose Sauliui patardavęs ir talkindavęs kaimynas, puikiai išmanęs įvairius meistrystės darbus, tą dieną pamiršo atsinešti savo įrankių dėžę. Užlipęs ant stogo, kaimynas paprašė paduoti plaktuką. Saulius padavė tokį, kokį turėjo – šaltkalvio plaktuką. Po šio nutikimo savaitgalį abu kaimynai nuvažiavo į turgų ir Saulius įsigijo plaktuką, skirtą staliaus darbams.

„Tas įvykis kažką apvertė, pastūmėjo į plaktukų pasaulį. Būdavo, ateina savaitgalis, su kaimynu – vėl į turgų, vėl kažką randa. Taip plaktukėliai pradėjo važiuoti į mūsų namus. Kada jų pasaulis toks dar neatrastas, viskas nauja, tai tų įdomybių iš tiesų pasitaikydavo labai daug. Vėliau ir mums su sūnumi būdavo įdomu. Parvažiavęs iš miesto Saulius kviesdavo mus pažiūrėti, ką parsivežė“, – šiltai pasakojo našlė.

Pasaulyje priskaičiuojama per 25 tūkst. skirtingų plaktukų rūšių, o plaktukų muziejai yra gan retas reiškinys. Lietuvoje jų vos du: be Sauliaus įkurto Degučiuose, dar vienas yra Linkmenų kaime (Ignalinos r.).

Iš pradžių Saulius garaže ant sienos pritvirtino lentą, į ją prikalė vinučių ir ant jų kabino plaktukus. Jeigu atvažiuodavo draugas ar pažįstamas, tuojau vesdavosi parodyti plaktukų ir papasakodavo apie juos. O plaktukų vis daugėjo – atsivėrė visa jų įvairovė, kiek daug profesijų žmonių juos naudoja.

Į vyro aistrą kolekcionuoti plaktukus žmona, sako, reagavo ramiai – šeimos biudžetas dėl to nenukentėjo. Saulius ne tik sodyboje daug darbuose pagelbėdavo, bet ir dirbo tiesioginiame darbe kelių tvarkymo įmonėje. Tik vieną kartą, kai plaktukais jau buvo nukabinėta visa garažo siena, jų buvo prikrautos dėžutės ir daug buvo pridėta kibiruose, o apie muziejų minties dar nebuvo, žmona vyro paklausė, ką darysiąs su tokia gausybe plaktukų.

Vyras tada jai paaiškino, kad aplinkui – daugybė žmonių, turinčių įvairių pomėgių. Vienus domina vieni dalykai, o jį patį – plaktukai. „Pagalvojau, kodėl turėčiau jam drausti, jam tiesiog įdomu. Viskas buvo aišku, tai jo pomėgis. Ir jeigu vieną kitą kartą grįždamas iš miesto parsivežė plaktuką, nemanau, kad buvo kažkas baisaus“, – minėjo Nijolė. Taip visai netikėtai užgimusi veikla pamažu dėliojosi ir išaugo į rimtą muziejų.

Plaktukų istorijos

S.Matusevičiaus įkurtame muziejuje Degučių kaime visi plaktukai kruopščiai sunumeruoti, prie kiekvieno parašyta kilmės šalis ir paskirtis. Jų yra pačių įvairiausių: skirtas smulkiems darbams, akmenims tašyti, girnoms kalti, juvelyro, teisėjo, baldžiaus plaktukas. Į muziejų yra atkeliavę daugybė eksponatų iš JAV, Japonijos, Rusijos, net iš tolimosios Australijos.

Sauliaus prašymu plaktukų paieškodavo ir juos rinkti pagelbėjo užsienyje dirbantys giminaičiai, draugai. Taip plaktukų į šį muziejų atkeliavo iš Vokietijos, Norvegijos, Anglijos, Airijos. Ir pats Saulius vartydavo interneto puslapius, jeigu tik ką įdomaus rasdavo – parsisiųsdavo. „Sugužėjo“ ne tik senoviniai, bet ir nauji plaktukai. Jį „užkabindavo“ įdomesni, kokių dar neturėdavo.

Nijolė vardijo, kad muziejuje galima susipažinti su prieskonių, sūrio, skirto kiaušiniui pramušti, krabo kiautui atverti plaktukais. Dėmesio vertas mechaninis 1930 metų plaktukas, primenantis šautuvą, nes sukasi perforatorius, skleisdamas garsą. Šiuos plaktukus visada lankytojams ir Saulius paminėdavo. Tarp gausybės – akmens amžiaus akmeninis plaktukas, rimoriaus, siuvėjos plaktukai. Tarp Sauliaus aprašytų plaktukų istorijų, kaip jie atkeliavę į muziejų, viena jų – išskirtinė, dėl kurios buvo verta atlikti tyrimą.

Anot našlės, vienas jų muziejuje apsilankęs vilkaviškietis padovanojo jau parūdijusį, aptrešusį plaktuką ir pats papasakojo, kur jį rado. Plaktukas jau be koto, likusi tiktai jo galvutė. Jį rado susiruošęs tvarkyti kiemą, kloti trinkeles. Kasė žemes, kai jose ir aptiko šį radinį. Įdomų eksponatą Saulius tąkart pasidėjo į lentynėlę. Tuomet viskas lyg ir pasibaigė, bet Sauliui „bebraidant“ internete viename prancūzų puslapyje rado skelbimą, kad parduoda seną arklių kaustymo plaktuką. Prisiminė rastą žemėje vilkaviškiečio kieme, jam pasirodė jie abu panašūs. Pradėjęs lyginti, įsitikino, kad jie labai identiški. Tik vienas rastas Lietuvoje, Vilkaviškyje, po žemėmis, o kitas siūlomas Prancūzijoje. Parsisiuntė. Bet panašumo negalėjo pamiršti.

„Buvo pateikęs užklausą ir sulaukė atsakymo, kad Vilkaviškyje rastas plaktukas galėjo priklausyti Napaleono armijos kariams. Žygiuodami į Maskvą jie buvo apsistoję Vilkaviškyje. Man ši istorija įdomi“, – įsijautė į pasakojimą Nijolė.

Ne vienintelis

Nijolė dirba tiesioginiame darbe, tačiau kartu su sūnumi tęsia ir muziejaus veiklą. Vasarą lankytojų sulaukė gana nemažai, jie vis užvažiuodavo, o žiemą – kiek ramesnis laikas. Kaip Saulius muziejuje sudėliojo, plaktukų vietos nekeičia. Jai nesinori judinti, nes keičiant gali pamesti visą tvarką. Muziejus įkurtas sodybos priestate. Vyras turėjo auksines rankas, todėl buvo įsigijęs medžio stakles, gręžimo įrankius, daug dirbdavo su metalu ir medžiu. Priestatą statėsi su mintimi jame įsirengti dirbtuvėles. Bet joks prietaisas ten nebuvo įneštas, nes viskas pakrypo kita linkme – ten ant sienų sugulė plaktukai.

„Kad muziejus man būtų našta, tokia mintis net neatėjo į galvą. Atvirkščiai – kai nueinu, pajuntu ramybę. Šiemet paminėjome Sauliaus įkurto muziejaus gyvavimo penkerių metų sukaktį. Per tiek mažai laiko tiek daug eksponatų surinkta. Jeigu kas Sauliui įdomu buvo, patiko, jis tam reikalui atsidavė visa širdimi. Žmogus virte virė. Turbūt tik tada, kada žmogui viskas įdomu, daro su meile, atsidėjimu, tai ir pavyksta“, – mąstė Nijolė. Prieš įkuriant muziejų, kaime gyvendami, kaip ir daugelis, smulkiame ūkelyje gyvulių laikydavo.

Teigiama, kad pasaulyje priskaičiuojama per 25 tūkst. skirtingų plaktukų rūšių, o plaktukų muziejai yra gan retas reiškinys. Lietuvoje jų vos du: be Sauliaus įkurto Degučiuose, dar vienas yra Linkmenų kaime (Ignalinos r.). Šio muziejaus puoselėtojai teigia, kad pas juos yra ne tik Lietuvoje naudotų, bet ir iš tolimų kraštų atvežtų plaktukų. Kolekciją Ignalinos savivaldybei padovanojo Žaneta ir Antanas Kibickai. Ši kolekcija vis dar pildoma. Plaktukai atvežti iš įvairių pasaulio kraštų – Maroko, Kenijos, Portugalijos, Aliaskos ir kt. Kiekvienas įrankis turi savo istoriją. Deja, Linkmenyse apsilankyti Saulius su Nijole nesuspėjo.

Rekomenduojami video