Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Daukšiams išlikti padeda kantrūs žmonės

Sūduvoje, kur tarsi ranką kaip sesės viena kitai tiesia Žuvinto ir Amalvo palios, abipus Dovinės upės įsikūręs nedidelis Daukšių miestelis (Marijampolės sav.), savo pradžią skaičiuojantis nuo XVI a. Lietuvai davęs nemenką būrį žymių žmonių, šiandien jis, kaip ir daugelis sparčiai tuštėjančių mažų miestelių bei kaimų, pasmerktas vargingai egzistencijai.

Be senovės – nė žingsnio

Daukšių apylinkėse rasti titnago ir akmens dirbiniai liudija žmones čia gyvenus nuo akmens amžiaus. Šalia miestelio esantys didingi piliakalniai, pilkapiai, kūlgrindos liekanos ir vis randami akmenys su įvairiais paslaptingais ženklais liudija šio krašto reikšmę jau vėlesniais laikais. Istorikai linkę manyti, kad Daukšiai galėjo būti viena paskutiniųjų vietų Lietuvoje, kurioje klestėjo senasis pagonių tikėjimas.

Daukšiai – senas kaimas, įsikūręs Sūduvos girių kolonizacijos pradžioje, Punios girios srityje. Manoma, kad jis galėjo būti įkurtas apie 1559 m. Jau 1592 m. byloje tarp Birštono ir Punios seniūnų minimas Daukšių karališkojo kaimo vardas.

1932 m. liepos 9 d. Daukšiuose buvo pastatytas ir pašventintas Lietuvos nepriklausomybės paminklas. Tačiau sovietmečiu, 1960 m., paminklas buvo nugriautas, dalį jo įverčiant į gretimais tekančią Dovinės upę, o kitą dalį užkasant. Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse – 1988 m. – daukšiečiai paminklą surado, atkasė, restauravo ir vėl pastatė miestelio centre, prie bažnyčios šventoriaus.

Daukšiai garsūs savo žmonėmis. Iš čia kilęs vyskupas Vincas Brizgys, Amerikos lietuvių veikėjas Vincas Ambrazevičius, pedagogas Juozas Lazauskas, pedagogas, teisininkas, visuomenės veikėjas Juozas Grabau-Grabauskas, istorikas, kalbininkas Juozas Žiugžda, gamtininkas Teofilis Zubavičius, kalbininkas Vitas Labutis. Daukšiai neatsiejamai susiję ir su ne vienus metus čia kunigavusio istoriko Jono Totoraičio vardu. Šiandien jį primena daugybė jo užrašytų pasakojimų, padavimų apie šio krašto praeitį, piliakalnius.

Nykimo metas

Kadaise klestėjęs Daukšių miestelis dabar primena kiek primirštą bažnytkaimį, kuriame net ir šimtametė bažnyčia atrakinama tik vieną kartą per savaitę – sekmadienio rytais.

Šiemet nebeliko ir nuo XIX a. pradžios Daukšiuose veikusios mokyklos. „Labai mažas gimstamumas – nebeliko ką sodinti į mokyklinius suolus. Dabar daukšiečių vaikai mokysis Padovinio mokykloje“, – pasakojo Igliaukos kaimiškosios seniūnijos, kuriai priklauso ir Daukšių miestelis, seniūnas Vytautas Baltušnikas.

Mokyklos lemtis ištiko ir 1931 m. įkurtą paštą, ir 1958 m. įsteigtą medicinos punktą. „Igliaukoje dirbančios ambulatorijos medikams pigiau atvažiuoti į Daukšius pasiimti ir parsivežti pacientus į Igliauką nei kurti dar vieną ambulatoriją“, – tikino seniūnas.

Nuolatos Daukšiuose mažėja ir gyventojų. Prieškario, vėlesniais pokario metais jų buvo apie pusę tūkstančio, o dabar belikę vos per tris šimtus. Nemažą dalį jų sudaro pensininkai. Kaip pastebėjo Daukšių miestelio bendruomenės pirmininkė Vida Valinčienė, iš šešių jų gatvėje esančių sodybų keturiose gyvena našlės.

Traukia biblioteka

Vienintelis iki šiol Daukšiuose likęs kultūros židinys – nuo 1948 m. savo gyvavimą skaičiuojanti biblioteka. Bibliotekininkė ir Daukšių seniūnaitė Irma Leonavičienė tikisi, kad įstaigų nykimo vajus bibliotekos nepalies, nes turi per du šimtus skaitytojų, per metus čia apsilanko apie 6 tūkst. lankytojų. „Daugiausia ateina pasinaudoti kompiuteriais. Dar rengiame įvairius susitikimus su įdomiais žmonėmis, kūrėjais“, – pasakojo I.Leonavičienė.

Kaimo biblioteka dabar įsikūrusi buvusios mokyklos pastate, ten pat vietos atsirado ir Daukšių laisvalaikio užimtumo centrui. Jo renginių organizatorė Danutė Kasparavičiūtė teigė, kad, kiek tik įmanoma, stengiasi rengti įvairius miestelio renginius. Artimiausias Daukšių susiėjimas – liepos 30 d. rengiama sporto šventė.

Daukšiuose jau neliko kadaise buvusios kaimo kapelos, moterų ansamblio, kitų kolektyvų. Mat dalis jų narių jau yra sulaukę labai garbaus amžiaus, o dalies nebėra gyvų. Tad tik retkarčiais dainingesnės moterys susibėga krūvon ir uždainuoja.

Yra miestelyje ir nagingų meistrų – ne vienas giria Žydrūno Leonavičiaus ir Vito Kemežos rankas, siuvinėjimu kryželiu garsėja Regina Šeimienė, savo siuvinėtų paveikslų parodą pristačiusi Vilniuje, Seimo rūmuose.

Kultūrinę Daukšių gyvastį palaiko ir jau daugiau kaip dešimtmetį veikianti miestelio bendruomenė. Jos pirmininkė V.Valinčienė pasakojo, kad pasinaudojant ES parama miestelio žmonėms sudarytos sąlygos sportuoti – įrengtas sporto aikštynas, nupirkti treniruokliai, biliardas. Taip pat suremontuotos bendruomenės patalpos, įrengta virtuvė, kurioje daukšietės žada gaminti cepelinus. Jais ketina prekiauti per įvairias šventes, taip uždirbti lėšų bendruomenės veiklai.

Daukšiečiai turi ir dar vieną bendruomenės pomėgį – seniūnaitė miestelio žmonėms kasmet organizuoja po dvi ekskursijas. Viena visuomet veda į pajūrį, o kita – po įdomesnes tiek Lietuvos, tiek ir kaimyninių Lenkijos, Latvijos vietoves. „Susirenka pilnas autobusas. Tai ir pažintinė nauda, ir emocinė. Visi pasijunta lyg viena šeima“, – pastebėjo I.Leonavičienė. Anot jos, jau išžvalgyta Dzūkija, Žemaitija, Aukštaitija. Yra minčių pakeliauti po Šakių kraštą, tik baiminamasi, kad tektų nemažai vaikščioti pėsčiomis, o tai būtų sunkiau vyresnio amžiau žmonėms, nes į ekskursijas važiuoja ir jaunimas, ir senimas.

Maitina žemė

Daukšiai – žemės ūkio kraštas, todėl miestelio apylinkėse nemažai ūkininkaujančiųjų, veikia žemės ūkio bendrovė. Igliaukos seniūno V.Baltušniko pastebėjimu, šiame krašte žemdirbiai daugiausia augina karves, kiaules. Yra bitininkų, kai kurie ūkininkai augina braškes, nes žemė yra gana lengva, smėlinga.

Beveik dvidešimt metų tėvų ūkyje triūsęs Vaidas Kaminskas jau keletą metų puoselėja savo augalininkystės ūkį. Bando auginti žirnius, žieminius ir vasarinius javus, pasilikęs dar ir pūdymų. Jaunas ūkininkas neslėpė, kad Daukšiuose gimęs, augęs, bet jaunystėje bandęs ištrūkti iš sodžiaus. Vis dėlto paklajojęs pajuto, kad jam mieste nepatinka, prie širdies žemės ūkis, todėl nedvejodamas grįžo į Daukšius ir tęsia iš tėvų perimtą ūkininkavimo tradiciją.

Anksčiau nemažai ypač vyresnio amžiaus daukšiečių prisidurdavo prie pensijos aplinkiniuose miškuose ir paliose rinkdami grybus ar uogas. Tačiau dabar jiems įkelti koją į Žuvinto biosferos rezervato teritoriją nevalia. Kaimo gyventojų pasakojimu, jie iki šiol negali pamiršti palių teritorijoje buvusiame miškelyje augusių raudonikių. Prasidėjus grybų sezonui ant kelio ties miškeliu mašinų būdavo kaip per atlaidus – raudonviršius žmonės kibirais tempdavo. Ir dabar jų yra, tik jau pasiimti net vietos gyventojai negali.

Taigi nenuostabu, kad, kai daukšiečiai negali kiek nori laiko praleisti uogaudami ar grybaudami, daugiau dėmesio skiria savo gyvenamajai aplinkai. Pačių daukšiečių pastebėjimu, beveik kas trečia sodyba yra labai gražiai tvarkoma. Tarp tokių yra Albinos Neverauskienės ir jos anūko Rimvydo Rutkausko puoselėjama sodyba. A.Neverauskienė ne tik myli gėles, bet ir augina vaistinių žolelių, ruošia antpilus. Sodybos šeimininkai senoviškų padargų ir rakandų neišmetė, iš jų sukūrė muziejų ant ūkinio pastato sienos, kurį gali pamatyti ir užėjusieji į jų kiemą.

Akį traukia Rimo ir Rūtos Dzingų, Irmos ir Žydrūno Leonavičių, Onos Kazokienės, Albinos ir Justino Bagdonų bei kitos tvarkingos sodybos.

 

Rekomenduojami video