Gelvonai – nedidelis Širvintų rajono miestelis, turtingas savo istorija. Šio krašto neaplenkia maldininkai ir piligrimai, nes čia iki šiolei yra garbinama Švč. Mergelė Marija.
Siejasi su padavimais
Gelvonų vietovės vardą vieni kildina nuo žodžio „gelvonis“, kuris reiškia bitės geluonį, kiti – nuo būdvardžio „gėlas“. Miestelio vardo kilmė siejama ir su įvairiais padavimais.
Kraštotyrininkas Bronius Kviklys, nurodydamas Gelvės upelio ir ežerėlio pavadinimus, mano, kad šis vardas buvo duotas dėl to, kad pirmosios Gelvonų sodybos buvo pastatytos prie ežerėlio. Vėliau gyventojai susirado kitą vietą ir įkūrė dabartinius Gelvonus.
Padavimas, aiškinantis Gelvonų vardą, yra susijęs su pėduotoju akmeniu, esančiu koplytėlėje. Šis akmuo primena žmogaus pėdą. Padavimas byloja, kad kadaise Gelvonų vietoje buvę tankūs miškai. Kartą per juos pėsčiomis iš Ukmergės į Vilnių ėjo pamaldi moteris prašyti Aušros Vartų Dievo Motinos pagalbos išsigydyti skaudančias, nuolat geliančias akis. Tačiau temstant ji pasiklydo miško keliukuose ir nežinojo, ką daryti. Auštant ji pamatė netoliese ant akmens stovinčią Dievo Motiną. Šiam regėjimui pranykus ji išvydo akmenyje įmintą pėdą, kurioje buvo šiek tiek vandens. Moteriai šiuo vandeniu nusiplovus akis, jos iš karto nustojusios skaudėti ir gelti. Nuo akių gėlimo vietovė ir buvo pavadinta Gelvonais.
Meno kolektyvai kasmet dalyvauja šalyje garsėjančioje seniūnijos ūkininko, linų augintojo L.B.Vošterio organizuojamoje „Lino šventėje“.
Surašyti išgijimai
Šis ypatingas akmuo su pėda minimas įvairiuose aprašymų apie pėduotuosius, mitologinius akmenis rinkiniuose, vadovuose, enciklopedijose ir kt. Monografijų serijos „Lietuvos valsčiai“ knygoje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ Jolanta Stupelytė rašė, jog vienas iš ankstyviausių šaltinių, aprašantis Gelvonų pėduotąjį akmenį, saugomas Lietuvos mokslų akademijos Rankraščių skyriuje. Tai išrašas iš Vilniaus vyskupijos konsistorijos aktų knygų – Vilniaus vyskupo Mykolo Slupskio 1670 m. atliktas žmonių, patyrusių stebuklus prie to akmens, protokolas. Jame surašyti pasveikę žmonės. Apie ketvirtadalį pasveikusiųjų sudaro žmonės, kurie nieko nematė arba matė silpnai. Nemažai išgijo ir negalėjusių vaikščioti bei skaudamomis kojomis žmonių.
Šis stebuklingomis galiomis pasižymintis akmuo minimas ir vėlesniuose Gelvonų bažnyčios vizitacijos aktuose.
Pėduotojo akmens, vadinamo Švč. Mergelės Marijos pėda, vietoje iki šiolei stovi koplytėlė, kurios sienoje yra įmūrytas akmuo.
Vietiniai žmonės dar ir dabar mena išgijimo atvejus, apie kuriuos yra girdėję iš artimųjų ir pažįstamų. Beje, tarp gelvoniškių populiarus yra ir pasakojimas apie vieną ponią, stebuklingu vandeniu išprausiusią savo šuniuką. Dėl šio ponios poelgio vanduo praradęs savo gydomąją galią.
Pėduotas akmuo
Pėduotojo akmens, vadinamo Švč. Mergelės Marijos pėda, vietoje iki šiolei stovi koplytėlė, kurios sienoje yra įmūrytas akmuo. Viena akmens dalis su pėda yra koplyčios viduje, kita – išorėje. Šis stebuklingas akmuo iki šiolei į Gelvonus traukia tikinčiuosius ir stiprina jų pamaldumą, o pasakojimas apie Mariją, palikusią čia savo žymę, kaip pamaldumui skirtą dovaną, sklando iš lūpų į lūpas. Šią stebuklingą vietą dar ir šiandien gausiai lanko maldininkai.
Sidabrinė plokštelė su pėdos atvaizdu koplytėlės viduje.
Ypač daug žmonių į šį miestelį susirenka per atlaidus, į gelvonines, rugsėjo 8 dieną, kuomet yra švenčiama Švč. Mergelės Marijos gimimo šventė. Tuomet akmuo yra ypatingai pagerbiamas, aplink jį einama procesija. Maldininkai, turėdami kokią nors intenciją, kartais aplink koplytėlę eina keliais, kalba maldas ir rožinį. Taip pat plauna skaudamas vietas vandeniu, rastu pėdoje. Maldininkai dažniausiai prašo sveikatos ir globos sau bei artimiesiems, aukoja pinigų. Ištikus nelaimei vietiniai gyventojai ar miestelio svečiai šią vietą aplanko bet kuriuo metu.
Katalikų bažnyčia
Neatsitiktinai pėduotojo akmens vietoje, kur buvo apsireiškusi Švč. Mergelė Marija, Gelvonuose buvo pastatyta katalikų bažnyčia. Ją, 1670 metais atlikęs žmonių, patyrusių stebuklus prie pėduotojo akmens, apklausą, pasiūlė pastatyti Vilniaus vyskupas Mykolas Slupskis. Iš pradžių čia buvo pastatytas kryžius, o 1686 metais ir bažnyčia. 1762 m. Radvilienė suteikė naują fundaciją.
Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventoriuje yra Pliaterių kripta.
XIX a. bažnyčia sudegė, kai bažnyčios patarnautojas po procesijos pakabinęs ant sienos neatsargiai paliko neužgesusį smilkytuvą. Kartu sudegė ir stebuklingu laikytas Mergelės Marijos paveikslas.
Po bažnyčios sudegimo Gelvonų dvaro savininkas grafas Gustavas Pliateris su parapijiečiais pastatė dabartinę, tašytų akmenų ir raudonų plytų mūro bažnyčią. Pasakojama, kad plytos šiai bažnyčiai buvo gamintos Širvintų rajono Cegelnės kaime. Nors laikoma, kad daili neoklasicistinė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia buvo pastatyta 1897 metais, yra duomenų, kad tai galėjo būti ir 1898 metai. Šalia bažnyčios, šventoriuje yra Pliaterių kripta.
Verta pamatyti
Gelvonų bažnyčios šventoriuje yra pastatytas kryžius tremtiniams. Aikštėje priešais bažnyčią – juodo granito monumentas, skirtas Didžiosios Kovos apygardos partizanų atminimui, kurie veikė šiose apylinkėse po II pasaulinio karo. Šis monumentas buvo atidengtas 1998 metais.
Šalia bažnyčios stovi medinis namas, kuriame 1848–1849 m. gyveno būsimasis vyskupas ir poetas, „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas. Pasakojama, kad jis buvo tėvų atsiųstas pas pažįstamą tuometį Gelvonų kleboną Danevičių padirbėti liokajumi. Teigiama, kad patys pirmieji A.Baranausko eilėraščiai gimė būtent čia.
Gelvonų miestelyje yra senosios žydų kapinės, įtrauktos į Kultūros vertybių registrą. Manoma, kad žydai Gelvonuose galėjo apsigyventi XVII amžiuje. Prieš Antrąjį pasaulį karą miestelyje galėjo gyventi apie 450 žydų. Naciams užėmus Lietuvą, rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį Gelvonų žydai buvo nužudyti, jų namai ištuštėjo.
Gelvonų apylinkių įžymybė – gatvinis Mikalajūnų kaimas, įkurtas XVI a. per valakų reformą, ir išsaugojęs XIX a. pabaigos–XX a. pradžios autentiškumą. Tokių gatvinių kaimų Lietuvoje išlikę nedaug, nes dėl vėlesnių reformų jie išbarstyti į viensėdžius. Mikalajūnų kaimas yra įrašytas į kultūros vertybių registrą.
Gausu renginių
Gelvonų filialo folkloro ansamblio „Savingė“ vadovė Laima Bikulčienė pasakojo, kad jų miestelis visais laikais buvo žymus balsingais ir muzikaliais žmonėmis, renginių gausa, gražiu Gelvonų gimnazijos, kultūros filialo ir bendruomenės sutarimu.
„Mūsų krašte puoselėjamos tradicinės kalendorinės šventės, organizuojamas patrauklus laisvalaikio praleidimas jaunimui – viktorinos, vakaronės, edukacijos, nepamirštamos valstybinės šventės – Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Liepos 6-oji, ugdančios patriotiškumą ir pagarbą savo tautos istorijai“, – sakė L.Bikulčienė.
Pavasarį folkloro mylėtojus į Gelvonus sukviečia Aukštaitijos regiono folkloro šventė „Suprašė žvirblalis“.
Ji pasidžiaugė vasario mėnesį vykstančia tradicine Gelvonų seniūnijos kultūros diena, kurioje savo programas rodo visi seniūnijoje gyvuojantis mėgėjų meno kolektyvai: nuo pačių jauniausių iki garbaus amžiaus žmonių, nuo folkloro, choreografijos iki estradinės muzikos žanrų.
Pavasarį folkloro mylėtojus į Gelvonus sukviečia Aukštaitijos regiono folkloro šventė „Suprašė žvirblalis“. Šios šventės iniciatorius – kultūros filialo folkloro ansamblis „Savingė“ – šiais metais švęs kūrybinės veiklos 25-metį. Folkloro ansambliai – suaugusiųjų „Savingė“ ir mokinių „Dagilėlis“ – Lietuvos Dainų švenčių dalyviai.
Kultūrinio gyvenimo ratas
Vasaros metu Gelvonų miestelio jaunimas dalyvauja sporto varžybose, stovyklose, įvairiose akcijose, keliauja. Mėgėjų meno kolektyvai dalyvauja respublikiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose.
„Smagios mūsų bendruomenės rudens šventės, kurių metu pagerbiami krašto ūkininkai, verslininkai. Jų materialinė pagalba organizuojant renginius aktyvina miestelio kultūrinį gyvenimą“, – pasakojo L.Bikulčienė.
Ji pasidžiaugė, kad meno kolektyvai kasmet dalyvauja šalyje garsėjančioje seniūnijos ūkininko, linų augintojo Liubomiro Bronislovo Vošterio organizuojamoje „Lino šventėje“. Šventinė nuotaika kuriama laukiant Kalėdų, Velykų.
Pasak Gelvonų filialo folkloro ansamblio „Savingė“ vadovės, bendradarbiaudami su kaimyninių rajonų meno kolektyvais, gelvoniškiai kviečia juos dalyvauti kultūros renginiuose, beje, ir patys neatsisako dalyvauti kitų rajonų organizuojamose šventėse. Kultūrinio gyvenimo ratas Gelvonuose sukasi ištisus metus. Čia vyksta susitikimai su įdomiais Lietuvos žmonėmis, profesionaliais atlikėjais, aktoriais, menininkais.
Lankytinos vietos Gelvonuose ir jų apylinkėse
1. Gelvonų miestelio paminklas Didžiosios Kovos Apygardos partizanams.
2. Gelvonų miestelio senosios žydų kapinės.
3. Penki piliakalniai: Totoriškių, Mančiušėnų, Raudonkos, Pasodninkų, Maskoliškių.
4. Liukonių kaimo archeologinis paminklas „Liukonių akmenys“.
5. Dūdų kaimo mitologinis akmuo su „Velnio pėda“.
6. Pyplių kaimo kultūros vertybė „Kartuvių kalno kryžius“ ir kultūros paveldo objektas „Pyplių koplyčia“.
7. Šeiniūnų kaimo koplytstulpis Lietuvos diplomato, rašytojo Igno Šeiniaus gimtinėje.