Kas yra Malūno lanka pasvaliečiai žino nuo seno. Mokytojai Diana ir Audrius Vanagai, artimi Malūno lankos kaimynai, jau kelis dešimtmečius su meile puoselėja ne tik savo sodybą, bet ir šį pasvaliečių pamėgtą kampelį prie Lėvens.

Išsaugojo senąją sodybą 

Tai Dianos Vanagienės senelio sesers namai, statyti prieš beveik devyniasdešimt metų, Felicija ir Antanas Karpavičiai čia gyventi atsikraustė 1974 m. iš Rojūnų.

–Vaikų jie nesusilaukė, todėl senatvėje mes padėdavome Felicijai, nuveždavome į bažnyčią, į Šiluvą, į Kryžių kalną. Ji buvo labai tikinti, priklausė Tretininkių bendruomenei. Mes tapome tarsi jos vaikai, močiutė kviesdavo pas ją gyventi ir visą laiką prašė išsaugoti sodybą ir niekam jos neparduoti. Šį pažadą ištesėjome. Sodybą tvarkome ir visą aplink esančią teritoriją prižiūrime jau beveik 3 dešimtmečius, – vartydama krūvas senų albumų, šeimos istorija dalinasi Diana.

Galbūt ne visi pasvaliečiai žino Malūno lanką, anksčiau čia buvo tikras šabakštynas, augo krūmynai, tačiau darbščių žmonių dėka dabar tai viena mėgstamiausių vietų miesto pakraštyje, Nepriklausomybės gatvės gale. Šabakštyną pakeitė pušaitės, berželiai, šermukšnis, ąžuolai. 

Ramybės oazė Malūno lankoje 

– Su miesto seniūnijos leidimu organizuodavome talkas, iškirtome visus krūmus, nugriovėme seną pavėsinę, surinkome šiukšles. Ir ko mes tik čia neradome, buvo primėtyta net švirkštų. Vėliau pririšome šiukšlių maišus, kad paupio lankytojams būtų paprasčiau, tačiau ir tai negelbėjo, dažnai tekdavo šiukšles su visais maišais traukti iš upės. Čia galioja nerašytos taisyklės, prie jų užaugo ne viena karta – visas šiukšles reikia išsinešti patiems. Aplinkos tvarkymo sezonas mums prasideda ankstyvą pavasarį, pirmiausiai iš upės surenkame vandens atplukdytas šiukšles, vėliau prasideda šienavimas ir priežiūra, net ir nuorūkas renkame.

Žmonės tampa sąmoningesni, tačiau mes jaučiame savotišką atsakomybę teritoriją apžiūrėti kiekvieną dieną. Net kai mūsų čia nebūna, šalia gyvenantys kaimynai ateina papasakoti, kas „blogai“ elgėsi. Visko nutinka, vieną kartą sodyboje radome išdaužtą langą, – pasakoja Diana ir Audrius, ką tik po egle aptikę naują „dovaną“ – nebaigtą valgyti arbūzą.

– Sodyboje sulaukiame netikėtų svečių, kartais mus aplanko žalčiai, yra įšliaužę ir į kambarį, ant stogo mėgsta pasišildyti kiaunės. Kiekvienais metais pievutėje aptinkame vis naujų įdubėlių, nes čia buvusi senoji upės vaga. Pavasariais Malūno lanką užlieja vanduo, aplink peri gausybė paukščių, vaikšto gandrai, gervės. Kruopščiai prižiūrėti šį gamtos kampelį mums nesunku, nes abu labai mylime Pasvalį, – prisipažįsta Diana. 

Savo rankomis sukūrė stogastulpį 

Audrius Vanagas baigė tuometę Dusetų Kazimiero Būgos vidurinę mokyklą, tai pirmoji mokykla Lietuvoje, kurioje buvo įvestas sustiprintas dailės mokymas. 

– Piešimas, guašo, akvarelės pamokos, ekslibrisas, keramika, medžio darbai – mokykloje teko susipažinti su visomis meno sritimis. Baigiamajam darbui iš medžio sukūriau stogastulpį, jis buvo pastatytas prie mokyklos. Ilgus metus mokyklą puošęs stogastulpis šiek tiek „pavargo“, todėl parsivežiau jį į savo tėviškę Dusetose ir po restauracijos planuoju pastatyti prie sodybos, – nesiliauja stebinti Audrius. 

Nuo vaikystės pamėgęs medžio darbus, jis po truputį, kantriai, savo rankomis vis dailina sodybą. Nereikia samdytų meistrų pagalbos, pats įsirengė pirtį, susimūrijo kaminą, name ir pirtyje – taip pat jo rankomis mūrytos krosnys. Naujomis lentomis apkalė visus pastatus, abu su žmona užsidengė naują pirties pastato stogą, viską sunku ir išvardinti… Kol galiausiai, jau išvykstant, šeimininkai dar pakviečia pasigrožėti tik Dusetų kraštui būdingu akcentu – medžio apdaila aplink pastato langus.

Diana – Pasvalio krašto žmogus, o Audrius čia gyvena nuo 1989-ųjų. Jo šaknys vaizdingame Dusetų krašte. Abu bendraamžiai, susipažinę studijuodami fizinio ugdymo mokytojo-trenerio specialybę tuomečiame Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute Kaune. Studijų programa buvo labai plati, baigę galėjo dirbti mokytojais, treneriais, rinktis sporto šaką.

– Vaikystė prabėgo ežerų krašte Dusetose, todėl arčiausiai širdies man visada buvo vandens sportas, irklavimas, nors mokykloje išbandžiau visas sporto šakas. Vasarą su instruktoriumi baidarėmis ir kanojomis plaukiodavome po Sartų ežerą. Studijų metais man pasiūlė rinktis akademinį irklavimą. Gal todėl, kad aukštas buvau? Didelių rezultatų irklavimo sporte pasiekti nepavyko, nes buvau pašauktas į sovietų armiją. Baigęs mokslus galėjau dirbti akademinio irklavimo treneriu. Studijų metais užsimezgusi draugystė su būsima žmona Diana, mane atvedė į Pasvalį, – pasakoja A. Vanagas. 

Abu visą savo gyvenimą paskyrė sportui. Po studijų Audrius įsidarbino fizinio ugdymo mokytoju Pasvalio vidurinėje mokykloje, dabartinėje Petro Vileišio gimnazijoje, ir darbovietės niekada nepakeitė. Diana irgi vertina pastovumą. Ji ypač mėgsta rankinį ir ta meile sugeba užkrėsti kiekvieną savo mokinį. Išugdžiusi ne vieną stiprių rankininkų kartą, ji Pasvalio Sporto mokykloje dirba rankinio mokytoja nuo 1988-ųjų.

Diana ir Audrius užaugino du sūnus Giedrių ir Luką, jie tėvų pėdomis nepasekė. Abu įsikūrė Vilniuje. Giedrius baigė statybos inžineriją ir dirba Krašto apsaugos ministerijoje. Lukas žaidė rankinį ir jam puikiai sekėsi, kelis kartus su komanda buvo tapęs Lietuvos čempionu, tačiau patyręs kelias traumas ir operacijas, sportininko karjeros nebetęsė, dirba pagal specialybę transporto logistikos įmonėje.

– Čia užaugę ateina jau su savo vaikais Lėvenyje pasimaudyti, pažvejoti, pailsėti. Malūno lankoje su anūkais besimaudančią galite sutikti ir TV primadoną, žurnalistę, laidų vedėją Algimantą Žukauskienę. Vasaromis būna tiek pat žmonių kaip Palangoje. Keičiasi kartos, dabar žmonės atsineša iškylos krepšius, savo krėslus ir gultus. Gyvenimas gerėja ir mums gražu pasižiūrėti, mes džiaugiamės, – šypsosi Diana. 

– Fizinę formą geriausiai palaiko sodybos ir paupio bei tėviškės Dusetose puoselėjimas. Kiekvieną rytą pradedu maudynėmis, o kai išeisiu į pensiją, svajoju čia prisėsti pažvejoti, visos meškerės paruoštos ir kantriai manęs laukia… – atsidūsta Audrius.