Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Med­vil­niečiai Mic­ke­vi­čiai: Ire­na rū­pi­no­si įmo­nės fi­nan­sais, Jo­nas fik­sa­vo is­to­ri­ją

1967 me­tais į Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­tą at­vy­ko Pa­kruo­jo kraš­te gi­mu­si, Vil­niaus uni­ver­si­te­te fi­nan­sų ir kre­di­to stu­di­jas bai­gu­si Ire­na Mic­ke­vi­čie­nė. Ne­tru­kus į med­vil­nie­čių gre­tas įsi­jun­gė ir jos vy­ras Jo­nas Mic­ke­vi­čius. Šian­dien su­tuok­ti­niai Mic­ke­vi­čiai pa­gar­biai kal­ba apie sa­vo pa­si­rin­ki­mą, dar­bin­gus me­tus, pra­leis­tus vie­no­je di­džiau­sių Dzū­ki­jos sos­ti­nės įmo­nių, jos va­do­vus.

Ire­na 36-erius me­tus rū­pi­no­si fi­nan­sais, o Jo­nas fik­sa­vo kom­bi­na­to gy­ve­ni­mą, de­ja, iš­ei­da­mas iš dar­bo su­nai­ki­no vi­sus ne­ga­ty­vus ir nuo­trau­kas. O da­bar pa­gal­vo­ja apie tai, kad lai­kas bū­tų pa­ra­šy­ti įmo­nės is­to­ri­ją, pa­kal­bin­ti jam dir­bu­sius: „Aš ži­nau žmo­gų, ku­riam, ma­nau, pa­vyk­tų su­rink­ti Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­to is­to­ri­ją. Tas žmo­gus – vie­nas iš bu­vu­sių va­do­vų, aly­tiš­kis Al­bi­nas Ja­siu­le­vi­čius“.

„Jei bū­čiau tu­rė­jęs Ire­nos darbš­tu­mą...“

Pra­ėju­sio am­žiaus 7-asis de­šimt­me­tis – Aly­taus pra­mo­nės įmo­nių ki­li­mo me­tas. 1966-ųjų va­sa­rį Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­to sta­ty­bos di­rek­to­riu­mi pa­skir­tas Jo­nas Kak­liaus­kas. At­vyks­ta ir pir­mie­ji nau­ji dar­buo­to­jai: pra­de­da veik­ti ga­my­bos sky­rius, ku­riam va­do­va­vo Po­vi­las Tu­nai­tis, į kom­bi­na­tą at­va­žiuo­ja pir­mie­ji jau­nie­ji spe­cia­lis­tai, bū­si­mų sky­rių ir ce­chų vir­ši­nin­kai. Tų pa­čių me­tų ba­lan­dį ant­ro­jo prie­sta­to pa­tal­po­se pa­sta­to­ma 30 au­di­mo stak­lių. Prie jų sto­ja pir­mo­sios lai­dos, pa­ruoš­tos 38-osios pro­fe­si­nės tech­ni­kos mo­kyk­los, audėjos.

„Po stu­di­jų vie­ni ga­vo pa­sky­ri­mus į ban­ką, ki­ti, kaip ir aš, į ga­myk­las. Kai 1967 me­tais at­vy­kau į Aly­tų, Med­vil­nės kom­bi­na­tas dar plė­tė­si. Tuo­me­ti­nis va­do­vas J.Kak­liaus­kas ma­ne įdar­bi­no bu­hal­te­re, o po 36-erių me­tų, 2003-ai­siais, kaip įmo­nės fi­nan­sų sky­riaus vir­ši­nin­kę, jau pen­ke­rius me­tus pen­si­nin­kę, į už­si­tar­nau­tą po­il­sį iš­ly­dė­jo „Aly­taus teks­ti­lės“ ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius Mat­ti Ha­a­ra­jok“, – rem­da­ma­si tvar­kin­gai sau­go­mais do­ku­men­tais pa­sa­ko­ja Ire­na.

Klau­sy­da­ma­sis žmo­nos, Jo­nas tars­te­li: „Jei bū­čiau tu­rė­jęs Ire­nos darbš­tu­mą, bū­čiau daug dau­giau pa­sie­kęs.“ Žmo­na ne­nu­ty­li: „Prie Jak­šio ne­bū­čiau tiek iš­dir­bu­si, jei bū­čiau tin­gė­ju­si, ar dar­bus at­bu­lo­mis ran­ko­mis dės­čiu­si.“ Da­nie­lius Jak­šys bu­vo tre­čia­sis ir il­giau­siai „Aly­taus teks­ti­lei“ va­do­va­vęs ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius.

Ire­na skru­pu­lin­gai su­nu­me­ra­vu­si, su­dės­čiu­si svar­biau­sius sa­vo­sios dar­bo­vie­tės ir šei­mos gy­ve­ni­mo įvy­kius, ku­rie bu­vo už­fik­suo­ti įmo­nės lei­džia­ma­me sa­vait­raš­ty­je „Teks­ti­li­nin­kas“, tuo­me­ti­nia­me „Ko­mu­nis­ti­nia­me ry­to­ju­je“, res­pub­li­ki­nė­je spau­do­je. Ar­chy­vas la­bai tvar­kin­gai sau­go­mas, kaip Ire­na sa­ko, bū­si­moms šei­mos kar­toms.

„O man gė­da net šne­kė­ti. Aš, iš­ei­da­mas iš dar­bo, su­nai­ki­nau vi­sus ne­ga­ty­vus ir nuo­trau­kas. Ne­to­lie­se tu­rė­jau ga­ra­žą, ja­me bu­vo ge­le­ži­nė kros­ne­lė, tai­gi ėmiau, ne­šiau ir de­gi­nau. Ne­si­no­rė­jo, kad tie ne­ga­ty­vai, žmo­nių nuo­trau­kos mė­ty­tų­si, kai įmo­nė pra­dė­jo by­rė­ti. Daug bu­vau pri­kau­pęs juos­tų, jei po vie­ną kiek­vie­no kad­ro nuo­trau­ką bū­čiau pa­da­ręs, jos tik­rai pu­sę šio kam­ba­rio bū­tų už­ėmu­sios. Su ar­chy­vais su­dė­tin­ga. Juos rei­kia su­si­ste­min­ti. Nors iš šian­die­nos po­zi­ci­jų ver­ti­nu ki­taip, bū­tų kaip do­ku­men­tas li­kęs. Bet tuo­met do­ku­men­ti­nių nuo­trau­kų ne­ver­ti­nau kaip me­no, nors tai ir­gi me­nas. Pats tiek ge­rų kad­rų su­nai­ki­nau ir da­bar gai­liuo­si. Jei ne aš, kaž­kas ki­tas bū­tų ga­lė­jęs jo­mis pa­si­nau­do­ti is­to­ri­jai“, – svars­to Jo­nas.

Ko­pi­ja­vo pie­ši­nius au­di­nių raš­tams

Kaip fo­to­gra­fas Jo­nas dir­bo gra­vi­ra­vi­mo tech­ni­nė­je la­bo­ra­to­ri­jo­je, įkur­to­je pas­ku­ti­nia­me ga­my­bi­nia­me pa­da­li­ny­je – tau­ryk­lo­je. Pa­grin­di­nė veik­la – rast­ri­nis pie­ši­nių ko­pi­ja­vi­mas ap­dai­lai. Pa­gal jo pa­da­ry­tas ko­pi­jas bu­vo to­liau ku­ria­mi raš­tuo­ti au­di­niai.

„Man šis už­si­ė­mi­mas atrodė nuo­bo­dus, nes tai vi­siš­kai ki­to­kia fo­to­gra­fi­ja. Ne­pa­tik­o ir fi­zi­niai da­ly­kai: gra­vi­ra­vi­me tam­su, o žie­mo­mis ir die­nos trum­pos. Tai­gi pen­kias die­nas per sa­vai­tę, ga­li­ma sa­ky­ti, die­nos švie­sos ne­ma­ty­da­vau. Iš­ei­ni su tam­sa ir par­ei­ni na­mo su­te­mus. At­si­dū­riau kryž­ke­lė­je: ar vi­sai iš­ei­ti iš dar­bo, ar keis­ti jo pro­fi­lį? Pa­siū­lė ant­rą­jį va­rian­tą, ga­vau dvi pa­tal­pas – tam­sią ir švie­sią, pats pa­si­ruo­šiau dar­bui rei­ka­lin­gas są­ly­gas.

Vy­ko ak­ty­vi agi­ta­ci­ja, so­cia­lis­ti­nis lenk­ty­nia­vi­mas tarp ga­my­bų, ce­chų, rei­kė­jo daug re­por­ta­ži­nių fo­to­gra­fi­jų, por­tre­tų. Šis žai­di­mas ne vie­nam so­cia­lis­ti­nio lenk­ty­nia­vi­mo pir­mū­nui pa­bo­do, kai ku­rie ėmė veng­ti fo­to­gra­fuo­tis. Bū­da­vo, sto­vi prieš ob­jek­ty­vą tar­si kuo­lai, var­žo­si, ki­ti dirb­ti­nai šyp­so­si. Tu­rė­jau ar­chy­vą, tad ret­kar­čiais pir­mū­nų por­tre­tų gar­bės len­toms pa­rink­da­vau iš se­nes­nių fo­to­gra­fa­vi­mų. Be to, prieš ati­duo­dant nuo­trau­ką, rei­kė­jo pa­tik­rin­ti, ar so­cia­lis­ti­nio lenk­ty­nia­vi­mo spar­tuo­lis ne­ap­si­vo­gė. Va­gys­tės įmo­nė­je vy­ko pla­čiu mas­tu. Sar­gai ir­gi bu­vo ne šven­tie­ji“, – me­na J.Mic­ke­vi­čius.

Pir­mo­ji įmo­nės pa­ro­da – bui­ti­nė­se pa­tal­po­se

Pra­kal­bus apie me­ni­nę fo­to­gra­fi­ją, Jo­no vei­das nu­švin­ta šyp­se­na. Pri­si­mi­nė pir­mą­ją fo­to­gra­fi­ją, pa­da­ry­tą dar gim­ti­nė­je, Ky­bar­tuo­se – gau­siai ap­snig­ta se­na tvo­ra, už ku­rios ma­ty­ti na­me­lis.

„Stip­riau fo­to­gra­fi­ja su­si­ža­vė­jau, kai su­si­pa­ži­nau su Ire­na. Jai bro­lis bu­vo pa­do­va­no­jęs „Ze­ni­tą“, – pa­sa­ko­ja Jo­nas. Fo­to­gra­fi­ja bu­vo jo po­mė­gis, bet nuo­trau­kos, da­ry­tos sa­vo ma­lo­nu­mui, ke­lia­vo į pa­ro­das. Pir­mo­ji fo­to­gra­fi­jų pa­ro­da, ku­rio­je da­ly­va­vo, bu­vo su­reng­ta 1972 me­tais Med­vil­nės kom­bi­na­to tre­čio­se bui­ti­nė­se pa­tal­po­se, kom­bi­na­tui skir­to­se val­do­se pa­statų tuo me­tu dar bu­vo ne­daug. Dar­bus pa­ro­dai pa­tei­kė tuo­me­ti­niai kom­bi­na­to fo­to­gra­fai Ona Kri­ge­ry­tė ir Vy­tau­tas Sta­nio­nis, taip pat J.Mic­ke­vi­čius. Žiū­ro­vams pa­ti­ko jo „Vien­kie­mis“, „Tarp pu­šų“, „Sau­lė­ly­dis“.

„Anuo­met rė­me­liai dar ne­bu­vo ma­din­gi. Nuo­trau­kas įspau­dė­me tarp dvie­jų stik­lų, ku­riuos su­jun­gė­me ge­le­ži­nė­mis ka­bė­mis ir ant dvie­jų vi­nių pa­ka­bi­no­me“, – me­na Jo­nas. Pa­ro­dos, pa­sak pa­šne­ko­vo, trau­kė dė­me­sį, me­ni­nių nuo­trau­kų pra­šė tuo me­tu gy­va­vę Aly­taus ki­no te­at­rai „Jau­nys­tė“ ir „Dai­na­va“.

„Ma­no nuo­trau­kos ėmė sklis­ti įvai­rio­mis kryp­ti­mis. Dau­giau­sia spaus­di­no „Teks­ti­li­nin­kas“, „Ko­mu­nis­ti­nis ry­to­jus“, bet sa­vų dar­bų at­pa­žin­da­vau ir lei­di­niuo­se „Spor­tas“, „Čer­vo­ny štan­dar“, „Tie­sa“, „Dar­bas ir po­il­sis“. Bū­da­vo, kad gau­nu ho­no­ra­rą ir ne­ži­nau, koks lei­di­nys jį at­siun­tė“, – at­vi­rau­ja pa­šne­ko­vas.

Jo­nas me­na ir ne vi­sai links­mų da­ly­kų. Kar­tą jis fo­to­gra­fa­vo mo­te­rų an­sam­blį, nuo­trau­kos rei­kė­jo „Ko­mu­nis­ti­nio ry­to­jaus“ ko­res­pon­den­tui Ro­mu­al­dui Lau­ni­ko­niui. Jo­no nuo­trau­ka ne­til­po į dvi laik­raš­čio skil­tis, tad vie­ną dai­ni­nin­kę iš kraš­to jis nu­kir­po. Ši, sa­vo at­vaiz­do ne­ra­du­si, at­ėjo skųs­tis. „Nuo­bau­dos ne­ga­vau, re­dak­ci­ja tik pra­ne­šė man apie gau­tą skun­dą“, – pri­si­me­na Jo­nas.

„Alytaus naujienas” Micke­vičiai prenumeruoja jau daug metų.

Is­to­ri­jai įam­žin­ti rei­kia pa­trio­tiš­ko žmo­gaus

Ire­na ir Jo­nas Mic­ke­vi­čiai yra su­kau­pę ste­bė­ti­nai daug įvai­rios me­džia­gos apie bu­vu­sią sa­vo dar­bo­vie­tę – Med­vil­nės kom­bi­na­tą. „Man skau­du, kad ke­lis de­šimt­me­čius mū­sų mies­te gy­va­vu­si ir mies­to pra­mo­nę į prie­kį ve­du­si, tiek šei­mų įdar­bi­nu­si įmo­nė iki šiol ne­tu­ri is­to­ri­nio lei­di­nio. Čia ne tik aly­tiš­kiai dir­bo, o kiek dė­me­sio va­do­vų bu­vo skir­ta dar­buo­to­jų kul­tū­rai, lais­va­lai­kiui, svei­ka­tai. Aiš­ku, med­vil­nie­čiai me­na ir liūd­nas, ne tik links­mas is­to­ri­jas, bet kol gy­vi žmo­nės rei­kė­tų jų pri­si­mi­ni­mus už­ra­šy­ti. Rei­kia ini­cia­to­riaus, veik­laus ir pa­trio­tiš­ko. Aš ži­nau žmo­gų, ku­riam, ma­nau, pa­vyk­tų su­rink­ti is­to­ri­ją. Tas žmo­gus yra vie­nas iš bu­vu­sių va­do­vų, aly­tiš­kis Al­bi­nas Ja­siu­le­vi­čius“, – įsi­ti­ki­nęs Jo­nas.

Ire­na ap­gai­les­tau­ja, kad ne­iš­sau­go­tas il­gai ir rū­pes­tin­gai, po kruo­pe­ly­tę An­ta­no Rin­ke­vi­čiaus kaup­tas „Aly­taus teks­ti­lės“ mu­zie­jus. Ji me­na bu­vu­sios raš­ti­nės ve­dė­jos Bi­ru­tės Ur­bo­nie­nės no­rą nors da­lį mu­zie­jaus eks­po­na­tų iš med­vil­nės kul­tū­ros rū­muo­se bu­vu­sio mu­zie­jaus per­kel­ti į ad­mi­nist­ra­ci­nį pa­sta­tą, kad šie ga­lu­ti­nai ne­su­nyk­tų. Ta­čiau ir ši idė­ja li­ko ne­įgy­ven­din­ta.

O me­tai bė­ga, ma­žin­da­mi ga­li­my­bes iš­sau­go­ti vie­nos di­džiau­sių Dzū­ki­jos sos­ti­nės įmo­nių is­to­ri­ją at­ei­ties kar­toms.

Rekomenduojami video