1967 metais į Alytaus medvilnės kombinatą atvyko Pakruojo krašte gimusi, Vilniaus universitete finansų ir kredito studijas baigusi Irena Mickevičienė. Netrukus į medvilniečių gretas įsijungė ir jos vyras Jonas Mickevičius. Šiandien sutuoktiniai Mickevičiai pagarbiai kalba apie savo pasirinkimą, darbingus metus, praleistus vienoje didžiausių Dzūkijos sostinės įmonių, jos vadovus.
Irena 36-erius metus
rūpinosi finansais, o Jonas fiksavo kombinato gyvenimą,
deja, išeidamas iš darbo sunaikino visus negatyvus ir
nuotraukas. O dabar pagalvoja apie tai, kad laikas būtų
parašyti įmonės istoriją, pakalbinti jam dirbusius: „Aš
žinau žmogų, kuriam, manau, pavyktų surinkti Alytaus
medvilnės kombinato istoriją. Tas žmogus – vienas iš buvusių
vadovų, alytiškis Albinas Jasiulevičius“.
„Jei būčiau turėjęs Irenos darbštumą...“
Praėjusio amžiaus 7-asis dešimtmetis – Alytaus pramonės įmonių kilimo metas. 1966-ųjų vasarį Alytaus medvilnės kombinato statybos direktoriumi paskirtas Jonas Kakliauskas. Atvyksta ir pirmieji nauji darbuotojai: pradeda veikti gamybos skyrius, kuriam vadovavo Povilas Tunaitis, į kombinatą atvažiuoja pirmieji jaunieji specialistai, būsimų skyrių ir cechų viršininkai. Tų pačių metų balandį antrojo priestato patalpose pastatoma 30 audimo staklių. Prie jų stoja pirmosios laidos, paruoštos 38-osios profesinės technikos mokyklos, audėjos.
„Po studijų vieni gavo paskyrimus į banką, kiti, kaip ir aš, į gamyklas. Kai 1967 metais atvykau į Alytų, Medvilnės kombinatas dar plėtėsi. Tuometinis vadovas J.Kakliauskas mane įdarbino buhaltere, o po 36-erių metų, 2003-aisiais, kaip įmonės finansų skyriaus viršininkę, jau penkerius metus pensininkę, į užsitarnautą poilsį išlydėjo „Alytaus tekstilės“ generalinis direktorius Matti Haarajok“, – remdamasi tvarkingai saugomais dokumentais pasakoja Irena.
Klausydamasis žmonos, Jonas tarsteli: „Jei būčiau turėjęs Irenos darbštumą, būčiau daug daugiau pasiekęs.“ Žmona nenutyli: „Prie Jakšio nebūčiau tiek išdirbusi, jei būčiau tingėjusi, ar darbus atbulomis rankomis dėsčiusi.“ Danielius Jakšys buvo trečiasis ir ilgiausiai „Alytaus tekstilei“ vadovavęs generalinis direktorius.
Irena skrupulingai sunumeravusi, sudėsčiusi svarbiausius savosios darbovietės ir šeimos gyvenimo įvykius, kurie buvo užfiksuoti įmonės leidžiamame savaitraštyje „Tekstilininkas“, tuometiniame „Komunistiniame rytojuje“, respublikinėje spaudoje. Archyvas labai tvarkingai saugomas, kaip Irena sako, būsimoms šeimos kartoms.
„O man gėda net šnekėti. Aš, išeidamas iš darbo, sunaikinau visus negatyvus ir nuotraukas. Netoliese turėjau garažą, jame buvo geležinė krosnelė, taigi ėmiau, nešiau ir deginau. Nesinorėjo, kad tie negatyvai, žmonių nuotraukos mėtytųsi, kai įmonė pradėjo byrėti. Daug buvau prikaupęs juostų, jei po vieną kiekvieno kadro nuotrauką būčiau padaręs, jos tikrai pusę šio kambario būtų užėmusios. Su archyvais sudėtinga. Juos reikia susisteminti. Nors iš šiandienos pozicijų vertinu kitaip, būtų kaip dokumentas likęs. Bet tuomet dokumentinių nuotraukų nevertinau kaip meno, nors tai irgi menas. Pats tiek gerų kadrų sunaikinau ir dabar gailiuosi. Jei ne aš, kažkas kitas būtų galėjęs jomis pasinaudoti istorijai“, – svarsto Jonas.
Kopijavo piešinius audinių raštams
Kaip fotografas Jonas dirbo graviravimo techninėje laboratorijoje, įkurtoje paskutiniame gamybiniame padalinyje – taurykloje. Pagrindinė veikla – rastrinis piešinių kopijavimas apdailai. Pagal jo padarytas kopijas buvo toliau kuriami raštuoti audiniai.
„Man šis užsiėmimas atrodė nuobodus, nes tai visiškai kitokia fotografija. Nepatiko ir fiziniai dalykai: graviravime tamsu, o žiemomis ir dienos trumpos. Taigi penkias dienas per savaitę, galima sakyti, dienos šviesos nematydavau. Išeini su tamsa ir pareini namo sutemus. Atsidūriau kryžkelėje: ar visai išeiti iš darbo, ar keisti jo profilį? Pasiūlė antrąjį variantą, gavau dvi patalpas – tamsią ir šviesią, pats pasiruošiau darbui reikalingas sąlygas.
Vyko aktyvi agitacija, socialistinis lenktyniavimas tarp gamybų, cechų, reikėjo daug reportažinių fotografijų, portretų. Šis žaidimas ne vienam socialistinio lenktyniavimo pirmūnui pabodo, kai kurie ėmė vengti fotografuotis. Būdavo, stovi prieš objektyvą tarsi kuolai, varžosi, kiti dirbtinai šypsosi. Turėjau archyvą, tad retkarčiais pirmūnų portretų garbės lentoms parinkdavau iš senesnių fotografavimų. Be to, prieš atiduodant nuotrauką, reikėjo patikrinti, ar socialistinio lenktyniavimo spartuolis neapsivogė. Vagystės įmonėje vyko plačiu mastu. Sargai irgi buvo ne šventieji“, – mena J.Mickevičius.
Pirmoji įmonės paroda – buitinėse patalpose
Prakalbus apie meninę fotografiją, Jono veidas nušvinta šypsena. Prisiminė pirmąją fotografiją, padarytą dar gimtinėje, Kybartuose – gausiai apsnigta sena tvora, už kurios matyti namelis.
„Stipriau fotografija susižavėjau, kai susipažinau su Irena. Jai brolis buvo padovanojęs „Zenitą“, – pasakoja Jonas. Fotografija buvo jo pomėgis, bet nuotraukos, darytos savo malonumui, keliavo į parodas. Pirmoji fotografijų paroda, kurioje dalyvavo, buvo surengta 1972 metais Medvilnės kombinato trečiose buitinėse patalpose, kombinatui skirtose valdose pastatų tuo metu dar buvo nedaug. Darbus parodai pateikė tuometiniai kombinato fotografai Ona Krigerytė ir Vytautas Stanionis, taip pat J.Mickevičius. Žiūrovams patiko jo „Vienkiemis“, „Tarp pušų“, „Saulėlydis“.
„Anuomet rėmeliai dar nebuvo madingi. Nuotraukas įspaudėme tarp dviejų stiklų, kuriuos sujungėme geležinėmis kabėmis ir ant dviejų vinių pakabinome“, – mena Jonas. Parodos, pasak pašnekovo, traukė dėmesį, meninių nuotraukų prašė tuo metu gyvavę Alytaus kino teatrai „Jaunystė“ ir „Dainava“.
„Mano nuotraukos ėmė sklisti įvairiomis kryptimis. Daugiausia spausdino „Tekstilininkas“, „Komunistinis rytojus“, bet savų darbų atpažindavau ir leidiniuose „Sportas“, „Červony štandar“, „Tiesa“, „Darbas ir poilsis“. Būdavo, kad gaunu honorarą ir nežinau, koks leidinys jį atsiuntė“, – atvirauja pašnekovas.
Jonas mena ir ne visai linksmų dalykų. Kartą jis fotografavo moterų ansamblį, nuotraukos reikėjo „Komunistinio rytojaus“ korespondentui Romualdui Launikoniui. Jono nuotrauka netilpo į dvi laikraščio skiltis, tad vieną dainininkę iš krašto jis nukirpo. Ši, savo atvaizdo neradusi, atėjo skųstis. „Nuobaudos negavau, redakcija tik pranešė man apie gautą skundą“, – prisimena Jonas.
„Alytaus naujienas” Mickevičiai prenumeruoja jau daug metų.
Istorijai įamžinti reikia patriotiško žmogaus
Irena ir Jonas Mickevičiai yra sukaupę stebėtinai daug įvairios medžiagos apie buvusią savo darbovietę – Medvilnės kombinatą. „Man skaudu, kad kelis dešimtmečius mūsų mieste gyvavusi ir miesto pramonę į priekį vedusi, tiek šeimų įdarbinusi įmonė iki šiol neturi istorinio leidinio. Čia ne tik alytiškiai dirbo, o kiek dėmesio vadovų buvo skirta darbuotojų kultūrai, laisvalaikiui, sveikatai. Aišku, medvilniečiai mena ir liūdnas, ne tik linksmas istorijas, bet kol gyvi žmonės reikėtų jų prisiminimus užrašyti. Reikia iniciatoriaus, veiklaus ir patriotiško. Aš žinau žmogų, kuriam, manau, pavyktų surinkti istoriją. Tas žmogus yra vienas iš buvusių vadovų, alytiškis Albinas Jasiulevičius“, – įsitikinęs Jonas.
Irena apgailestauja, kad neišsaugotas ilgai ir rūpestingai, po kruopelytę Antano Rinkevičiaus kauptas „Alytaus tekstilės“ muziejus. Ji mena buvusios raštinės vedėjos Birutės Urbonienės norą nors dalį muziejaus eksponatų iš medvilnės kultūros rūmuose buvusio muziejaus perkelti į administracinį pastatą, kad šie galutinai nesunyktų. Tačiau ir ši idėja liko neįgyvendinta.
O metai bėga, mažindami galimybes išsaugoti vienos didžiausių Dzūkijos sostinės įmonių istoriją ateities kartoms.