Birželio 8–9 dienomis bus minima 100 metų sukaktis, kai Kybartams (Vilkaviškio r.) buvo suteiktos miesto teisės ir privilegijos. Gyvavimo šimtmetį kartu minės ir vienas seniausių Europoje Kybartų futbolo klubas „Sveikata“. Ta proga kybartiečiai ruošiasi priimti daug svečių ir parodyti jiems įdomų pasienio miestelį.
„Aukso amžius“ – praeityje
Kybartai – nedidelis miestas, esantis visai prie sienos su Rusija, tiksliau – su Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritimi. Pagal vieną padavimą, Kybartus pastatė 5 broliai dailidės. Tačiau iš istorinių šaltinių žinoma, kad kaimas kūrėsi karalienės Bonos laikais kolonizuojant Užnemunę. Kybartai pirmą kartą minimi 1561 metais Jurbarko ir Virbalio inventoriuje, tuo metu kaime buvo 20 ūkių.
Miesto pavadinimas neabejotinai yra asmenvardinės kilmės – nuo pavardės Kybartas (Kybartai). 1561 m. inventoriuje minimas ne tik miesto vardas, bet ir gyventojų pavardės: 26 valakų kaime gyveno bene 24 ūkininkai, iš kurių ketvirtadalio pavardės buvo Kibortaitis arba Kibortowicz. Gali būti, kad ir kaimas iš pradžių vadinosi Kybartaičiai ar Kibortaičiai, o XVI a. viduryje tapo Kybartais.
1856 m. Kybartai gavo miesto teises, tačiau sparčiausiai augti ėmė po 1861 m., kai buvo nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario į Virbalį ir Kybartuose buvo pastatyta geležinkelio stotis. Tai buvo ištisas kompleksas pastatų, turinčių net ir savą elektrinę, kurios pagaminta elektra apšviesdavo geležinkelio stotį.
Geležinkelio stoties kompleksas buvo vienas prabangiausių Lietuvoje, nes prie sienos su Prūsija esančioje geležinkelio stotyje buvo įrengti ištaigingi apartamentai Rusijos imperatoriui bei jo svitai. Pastatus projektavo Prancūzijos inžinieriai, kaip ir kai kuriuos kitus statinius pačiuose Kybartuose.
Pastatas, vadinamas "Paryžiumi". Projektuotas prancūzų architektų, kaip ir visi senieji geležinkelio stoties pastatai. Kybartų seniūnijos archyvo nuotr.
1914 m. mieste Kybartuose gyveno 10 tūkst. gyventojų. Per Pirmąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas, bet pajėgė atsistatyti. 1919 m. Kybartams vėl buvo suteiktos miesto teisės. Tais pačiais metais „Žiburio“ draugija įkūrė vidurinę mokyklą, vėliau išaugusią į gimnaziją, buvo įkurtas ir pirmasis futbolo klubas Lietuvoje – „Sveikata“. 1923 m. mieste gyveno 6 000 gyventojų.
Per Antrąjį pasaulinį karą Kybartai vėl labai nukentėjo – liko vos 100 gyventojų, buvo sugriauta labai didelė dalis senųjų pastatų. Nors sovietinės okupacijos metais miestas ir vėl atsigavo, tačiau pasiekti prieškarinį gyventojų lygį jau nepavyko, o nuo 1989 metų jis nuolat mažėja – šiuo metu Kybartuose gyvena mažiau nei 5 000 gyventojų.
Miestas atsinaujina
Kybartų seniūnas Romas Šunokas pasakojo, kad šiame pasienio miestelyje yra išlikusių senų pastatų, tarp jų ir namas J. Basanavičiaus gatvėje, statytas dar 1900 metais. Gaila, kad šis ilgaamžis šiuo metu nuniokotas gaisro ir apverktinos būklės. Tačiau galima pasidžiaugti, kad, artėjant jubiliejui, mieste beliks vos trys nerenovuoti gyvenamieji pokarinės statybos daugiabučiai. Sutvarkyti namai labai papuošė miesto veidą.
Seniūnas R. Šunokas teigė, jog Kybartai - labai bendruomeniškias miestas.
Pasak seniūno, šiemet Kybartai sulauks lėšų ir įgyvendins naują viešosios infrastruktūros gerinimo projektą – pastatys naują viešąjį tualetą, įkurs Jaunimo parką, kuriame įrengs treniruoklius, krepšinio aikštelę su dirbtine danga, riedučių, BMX dviračių takus. Gabalą žemės atrieks parkeliui, kur pasivaikščioti galės ne tik žmonės, bet ir atsiras patogi, uždara vieta gyvūnams vedžioti. Permainų sulauks ir dvi Kybartų gatvės, kuriomis žmonės pasiekia polikliniką, kapines. Bus įrengta nauja automobilių stovėjimo aikštelė prie turgavietės. Taip pat numatyta remontuoti Kybartų kultūros centrą ir įrengti jame konferencijų salę.
R.Šunokas teigė, jog Kybartai yra labai bendruomeniškas miestas, norintis būti nuo nieko nepriklausomas ir šis jausmas išlikęs nuo tada, kai dar Kybartai buvo rajono centras. Bet gyventojų kasmet mažėja, tad svajoms išsipildyti jau nelemta. Šiandien Kybartai tenkinasi miesto statusu bei privilegijomis, nuo kurių suteikimo šių metų gruodį sueis 100 metų. Ta proga kybartiečiai vasarą atidengs net du paminklus, vieną – žymėsiantį senąją Kybartų kryžkelę, antrąjį – „Sveikatos“ futbolo klubo pradininkui Vytautui Kochanauskui.
Antras Lietuvoje pagal ilgį pėsčiųjų tiltas per geležinkelį. Kybartų seniūnijos archyvo nuotr.
Saugo unikalų paveldą
Kybartai turi ne tik labai daug kultūros paveldo pastatų, bet ir gražių vietų, kurias bando išsaugoti ir reprezentuoti. Saugoti unikalų paveldą vietos gyventojus dar labiau įkvepia tai, kad atvykstantys žmonės labiau pradėjo juo domėtis.
Šiame mieste yra net keturios bažnyčios –Eucharistinio Išganytojo bažnyčia, pastatyta 1928 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą, nuo 1870 m. veikia Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė, 2001 metais pastatyta Naujoji Apaštalų bažnyčia, ir Kybartų jungtinė metodistų bažnyčia.
Be lankomiausios katalikų bažnyčios, Kybartuose išsaugota labai graži autentiška cerkvė. Nors į šv. Mišias nuolatos ateina vos penki vietos gyventojai pravoslavai, bet yra nemažai atvykstančiųjų iš kitur. „Cerkvėje yra paveikslų, ikonų ir jie išlikę tokie, kokius aš dar iš jaunystės prisimenu“, – pastebėjo R.Šunokas, kviesdamas aplankyti visus keturis jų miestelyje veikiančius maldos namus.
Kybartuose net keturi dievo namai. Kybartų seniūnijos archyvo nuotr.
Nuo 2002 metų Kybartus garsina požemio rūsiai. Čia vedamos ekskursijos, planuojami ir jubiliejiniai renginiai. Vasaros pradžioje požemyje žadama atidaryti Kybartų miesto įkūrimo 100-mečiui skirtą parodą.
Seniūno teigimu, kai per Kybartus buvo nutiestas geležinkelis, prancūzų architektai suprojektavo ir pastatė daug didelių namų, skirtų valdininkams apsigyventi, įvairioms įstaigoms. Vienas tokių pastatų, kuriame dabar įsikūręs Geležinkelio pasienio veterinarijos postas, garsėja paslaptingais unikaliais požemiais, kurie buvo skirti gendančioms prekėms sandėliuoti.
Rūsiai skliautuoti, įrengti originaliai – net raudonų plytų grindys sudėliotos eglute. Iki šių dienų gerai išsilaikę. Prieš 17 metų iš aptiktų rūsių statybininkai išpumpavo vandenį, juos išvalė ir šiandien rūsiai tapo traukos vieta. Nors jie yra pasienio zonoje ir priklauso veterinarijos postui, kur paprastas žmogus negali įeiti, nes tai saugoma zona, bet ir čia buvo rasta išeitis.
„Mes sutarėme ir mums geranoriškai leido truputį pertvarkyti įėjimą, apšvietimą, o tada atsivesti ekskursijas. Dabar turime tokią vietą, kuri labai lankoma žmonių. Požemiai šiek tiek dvelkia mistika. Mano tėveliai ir kiti vyresnio amžiaus žmonės pasakoja, kad esama ir daugiau požemių, kuriais buvo galima pasiekti dabartinę Karaliaučiaus sritį. Bet tai neįrodyta – išėjimas kol kas nerastas“, – pasakojo R.Šunokas.
Kybartų muitinės rūsiai, naudoti kaip šaldytuvai, šiandien virto kultūrinėmis ir turistinėmis erdvėmis. Kybartų seniūnijos archyvo nuotr.
Garsina talentingi žmonės
Po Kybartus turistus vedžiojantis bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius parodo ir paminkline lentele pažymėtą vietą prie Lieponos upelio, kur kažkada, bėgdamas iš Lietuvos nuo Rusijos okupacijos, Lietuvos valstybinę sieną perėjo prezidentas Antanas Smetona. Į miesto sodą užsukti kviečia čia pastatytas paminklas labai žymiam kraštiečiui, garsiam rusų tapytojui Isakui Levitanui. Iš Kybartų taip pat yra kilęs Lenkijos dirigentas, smuikininkas ir kompozitorius Emilis Mlynarskis, žymi Lenkijos etnografė Maria Znamierowska-Prufferowa, tapytojas, vitražistas, dekoratorius, scenografas Adolfas Valeška, karikatūristas, vienas pirmųjų animatorių Lietuvoje Zenonas Šteinys, Lietuvos karinis veikėjas, pulkininkas leitenantas Juozas Giedraitis bei daug kitų žymių žmonių.
Ir šiandien miestas brangina kiekvieną žmogų, kuris siekia, kad Kybartai nesunyktų. Miestas turi jau ne vieną dešimtmetį jį garsinantį orkestrą, kuriam vadovauja Donatas Dziegoraitis, šias garbingas pareigas paveldėjęs iš savo tėčio – ilgamečio orkestro vadovo Antano Dziegoraičio. Į orkestro repeticijas renkasi ne tik brandaus amžiaus žmonės, bet ir jaunimas.
Pasaulio kybartiečių draugija daug prisidėjo išsaugant miestelio paveldą, senuosius pastatus. Dabar leidžia knygas, patys susidomėjo muziejininkyste ir nori sudominti kitus. Šios draugijos vadovas Leonas Narbutis iš Amerikos parvežė daug autentiškos medžiagos. Kybartuose įsteigta Amerikoje gerai žinomo fotografo, kilusio iš Kybartų, Algimanto Kezio galerija, kuri su visais eksponatais perduota Kultūros centre įkurtam muziejui-galerijai. Čia yra vietos ir kybartiečių surinktoms, žmonių dovanotoms knygoms, nuotraukoms, paveikslams, įvairiems praeitį menantiems eksponatams, kurių vis gausėja.
Atrasta senovė..Buvusi cekrainė. Kybartų seniūnijos archyvo nuotr.
Judrus pasienio miestelis
Ties siena su Karaliaučiaus sritimi esantys Kybartai jau susigyvenę su sunkiasvorio transporto judėjimu per miesto centrą. Kilometrines eiles sumažina Kybartuose atidaryta palaukimo aikštelė. Į užsienį išvažiuojantys vairuotojai Kybartų parduotuvėse perka maistą, daug žmonių į Kybartus ateina pėsčiomis iš Karaliaučiaus srities nusipirkti lietuviškų maisto produktų, nes pasienio punktas yra pačiame Kybartų miesto pakraštyje. Tai pagyvina miesto gyvenimą.
Be prekybos centrų, darbo vietų kybartiečiams suteikia mažos įmonės. Viena užsiima metalo, kita – medienos apdirbimu, apimtis plečia prekyba trąšomis, yra auginančių sliekus ir ruošiančių humusą.
Vietos gyventojai jau tik prisimena, kad kažkada apie tūkstantį darbo vietų siūlydavo prekybos įrengimų gamykla, kad veikė keramikos gamyklos, metalo dirbinių gamyklos cechai. Jų nebėra. Seniūnas R.Šunokas teigia, kad miestas yra strategiškai blogoje vietoje, todėl stambesnėms pramonės įmonėms nėra patrauklus. Kybartuose gaminti ir iš čia vežti produkciją į Baltarusiją ar Lenkiją neapsimoka.
Miesto parkas, atnaujintas bendradarbiaujant su Kaliningrado sritimi. Kybartų seniūnijos archyvo nuotr.
Tačiau daug žmonių dirba geležinkelio bendrovėse, pasienio, muitinės tarnybose, pataisos namuose. Kybartuose yra keturios mokyklos: gimnazija, progimnazija, specialioji mokykla ir suaugusiųjų mokykla pataisos namuose. Mieste veikia globos namai.
Dalis žmonių, ypač aplinkiniuose kaimuose, verčiasi žemės ūkiu. Vieni stipriausių, daug žemių sutelkę Matlaukio kaime ūkininkaujantys Robertas ir Julius Mickevičiai. Sūnus su tėčiu augina kukurūzus, javus. Šalia Kybartų ūkininkauja Evaldas Mačiulis, tarp darbščių šio krašto ūkininkų ir Roma Kirvaitienė, Kęstutis Margevičius, Juozas Sakalauskas bei kiti.