Margaspalvis ruduo atneša ne tik naujuosius mokslo metus, bet praneša ir tai, kad Lietuvos bažnyčiose prasidėjo pasiruošimas Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentams. Eucharistija – tai Kristaus kūnas, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis. O Sutvirtinimas, arba vyresniųjų vadinamoji bermavonė, tai galutinio įkrikščionijimo ženklas. Neretai šis pasiruošimo laikotarpis nemenkai patampo tėvų nervus, o jaunuoliams yra tikras disciplinos ir kantrybės išbandymas. Alytaus Šv. Kazimiero parapijos klebonas kunigas Rytis Baltrušaitis pasakoja, kaip atrodo pasiruošimas Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentams bei suteikia kelis patarimus tėvams, kad žilų plaukų pavasario pabaigoje būtų kiek įmanoma mažiau.
– Kunige, sakykite, kaip yra nustatomas laikas, kada reikėtų pradėti ruoštis sakramentams?
– Pirmiausia, reikėtų pasakyti, kad ruošimasis sakramentams nėra atskiro kunigo ar katecheto kūryba ir dalykų interpretacija. Lietuvos Vyskupų Konferencija 2015 metais išleido dokumentą „Vaikų ir jaunuolių ruošimo Atgailos, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentams gairės“ („Katalikų pasaulio“ leidiniai, 2015), kuriuo privalo vadovautis visos parapijos, rektoratai bei vienuolinės bendruomenės, ruošdamos vaikus ir jaunuolius minėtiems sakramentams. Ir atsakant į klausimą, minimame dokumente skaitome: „Sakramentams besirengiančiųjų katechezės užsiėmimai turėtų prasidėti ne vėliau nei rugsėjo paskutinį sekmadienį“ (nr. 7.6).
Alytaus Šv. Kazimiero parapijoje pasirengimas Pirmajai Komunijai prasideda rugsėjo viduryje, o pasirengimas Sutvirtinimo sakramentui – rugsėjo paskutinę savaitę. Beje, svarbu pridurti, kad Alytaus Šv. Kazimiero parapija, Vilkaviškio vyskupo sprendimu, yra ir Suaugusiųjų katechumenato centras, kuriame suaugusieji (nuo 18 metų) gali pasirengti Krikšto, Atgailos, Eucharistijos bei Sutvirtinimo sakramentams. Ši programa prasidėjo šių metų rugsėjo 12 dieną.
– Kaip vyksta pasiruošimas šiems sakramentams?
– Pasirengimas sakramentams vyksta taip: kartą savaitėje būna vienos valandos katechezė bei dalyvaujama sekmadienio šv. Mišiose. Pasirengimas trunka visus mokslo metus, tiesa, katechezės užbaigiamos balandžio pabaigoje ar gegužės pačioje pradžioje. „Alfa“ kursas vyksta suaugusiems ir katekizuojamųjų tėvams, jei jie renkasi šį kursą. Kiti klausime paminėti dalykai yra katecheto kūrybingumas. Jei jis mato poreikį, tuomet su vaikais ir jaunimu keliauja į pasirinktas vietas. Suaugusieji dalyvauja „Alfa“ savaitgalyje, kuris vyksta Liškiavoje.
– Kunige, o ar vaikai, kurie ateina ruoštis Pirmajai Komunijai, supranta, kad tai yra Kristaus kūnas, o ne šiaip vaflis, kurį jie valgo per pusryčius?
– Sprendžiant iš to, kaip vaikai priima Jėzų Eucharistijoje Pirmosios Komunijos dieną, drįstu sakyti taip, jie supranta, kad čia kitoks valgis nei įprastas kasdienis. Katechezių pradžioje, suprantama, būna visaip, tačiau aštuonių mėnesių katechezės kelias ir yra skirtas pasirengti tam, kad Komunijoje vaikas susitiktų Jėzų.
– Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria vaikai, o galbūt ir tėvai, ruošiantis šiam Eucharistijos sakramentui?
– Labiausiai su kantrybės trūkumu. Gyvename laike, kai norime, kad viskas įvyktų kuo greičiau ir kuo paprasčiau, kad nereikėtų dėti pastangų. Norėtųsi, kad tai būtų panašu į prekių įsigijimą internetu – pora spragtelėjimų klavišais ir prekė jau keliauja pas tave. Čia taip nėra. Katechezė – palaimingas, tačiau drauge nemažai atidaus ir kruopštaus darbo reikalaujantis kelias. Ar mes tikrą ir tvirtą draugystę su kitu žmogumi sukuriame staiga? Ne. Tikra draugystė, kad ją tokia ir pavadinti, nueina ilgą kelią.
– Jūsų nuomone, daugiau yra žmonių, kurie savo noru pradeda ruoštis Sutvirtinimo sakramentui, ar verčiami senelių, tėvų?
– Paaugliai ir jaunuoliai daugeliu atvejų yra paraginami savo tėvų ar globėjų, nes patys ne visai supranta prasmės ir reikšmės, tačiau nemažai jaunuolių patys nori ir sąmoningai renkasi pasirengimą Sutvirtinimui. Procentaliai negalėčiau pasakyti, tačiau kitų paragintų yra didesnė dalis.
– Daugeliui pagrindinė priežastis, dėl kurių žmonės pradeda ruoštis Sutvirtinimo sakramentui, tai, kad galėtų tuoktis bažnyčioje, tačiau ar tai tik viena malonė, kurią suteikia šis sakramentas?
– Tikrai ne. Pirmiausiai Sutvirtinimo sakramentas yra pilnutinio įkrikščionijimo ženklas. Šį sakramentą priėmęs asmuo yra pilnai įjuntas į Katalikų Bažnyčią, pašauktas gyventi savo tikėjimu ir, negana to, siunčiamas tikėjimą liudyti ir skelbti. Na ir, žinoma, ateityje įkrikščionijimo sakramentus priėmęs žmogus galės būti Krikšto tėvu ar motina, Sutvirtinimo tėvu ar motina, tai bus reikalinga norint gyventi vienuolišką ar kunigišką gyvenimą bei priimti Santuokos sakramentą bažnyčioje.
– O ar pastebėjote kokių nors tendencijų per pastaruosius metus? Ar šiems sakramentams ateina ruoštis daugiau ar mažiau žmonių?
– Ryškių tendencingų pokyčių nematau. Dauguma vaikų ruošiasi Pirmajai Komunijai, dauguma paauglių bei jaunuolių – Sutvirtinimo sakramentui. Taip, yra pavienių atvejų, kai žmonės sakramentams nesiruošia todėl, nes galimai priklauso kitai krikščioniškai denominacijai, save traktuoja kaip netikinčius, kartais tėvai sako, kad jei norės, tai suaugęs pats susitvarkys. Ir šiuo atveju, jei požiūris tik susitvarkyti bent be mažulyčio tikėjimo grūdelio, tuomet tikrai geriau palikti laisvę vaikui ar paaugliui. Tačiau ir čia yra daug niuansų, nes dažnai toks vaikas ar paauglys jaučiasi tarsi apleistas, tarsi jis niekam nerūpi. O be tėvų sutikimo ruoštis sakramentams – sudėtinga, nors minėtame dokumente yra paminėta, kad Sutvirtinimui jaunuolis apsisprendžia savarankiškai.
– Kiek jaunuolių pasilieka prie Jėzaus po pasiruošimo šiems sakramentams?
– Akivaizdžiai mažas procentas lieka nuolat praktikuoti tikėjimą su bendruomene, tačiau čia kunigai ir katechetai, pati Bažnyčia, turi užduoti sau klausimą – kiek yra parapijų, kurios jaunuoliams siūlo kažką papildomai nei tik sekmadienio šv. Mišios? Mūsų parapijoje yra jaunimo grupė, kuri renkasi penktadienių vakarais. Ir jaunuoliai, vadovaujami sesės vienuolės, keliauja toliau tikėjimo kelionėje. Dalis jaunimo lieka Bažnyčioje tokiu būdu. Tad Jūsų klausime yra papildomas klausimas už parapijų sielovadą atsakingiems. Klausimo antra dalis – ar veikla, skirta jaunuoliams, jiems suprantama ir įdomi, ar norime juos priimti tokius, kokie jie yra, ar norime „įkalti“ savo tiesas ir „išoperuoti“ autentišką mąstymą?
– Pastaruoju metu Bažnyčia yra dėmesio centre, įvairūs skandalai, popiežiaus pasisakymai yra iššūkis gyvajai Kristaus Bažnyčiai. Kaip manote, ar visi šie dalykai labai stipriai daro įtaką jaunų žmonių tikėjimui?
– Bažnyčia dėmesio centre yra tikrai ne tik dėl skandalų ar neteisingai interpretuojamų popiežiaus Pranciškaus žodžių. Bažnyčia centre, pirmiausiai, yra dėl Jėzaus Kristaus asmens, dėl ištikimybės Dievui. Tačiau žiniasklaida ir įvairios priemonės Bažnyčią „iškelia““ viešumon tik skandalų akivaizdoje. Pavyzdys. Neseniai praūžė įspūdingai pakilios Pasaulio jaunimo dienos Lisabonoje. Kiek Lietuvos spaudoje, televizijoje ir socialiniuose tinkluose buvo straipsnių bei interviu apie tai? Negaliu sakyti, kad visai tyla, tačiau… Nebuvo skandalo, o kad susirinkę du milijonai jaunuolių išgyvena ypatingą bendrystę su Dievu ir tarpusavyje, niekam neįdomu. Gaila, kad tik intrigos mus gena pirmyn.
O atsakant į klausimą apie skandalų poveikį. Nėra abejonės, kad tai veikia ir pačią Bažnyčios bendruomenę, ir pavienius žmones: glumina, skaudina, verčia nerimauti, mažina pasitikėjimą, dalis, tikriausiai, nors asmeniškai neteko girdėti, nusivylę palieka Bažnyčią. Tačiau šiuo atveju svarbu, kad tiesiog virte virtų diskusija, noras gydytis žaizdas, siekis padėti Bažnyčiai išsaugoti nesuteptą Sužadėtinės rūbą, o ne viską stebėti pasyviai, nesidomint. Jei jau niekas nereaguotų, nekalbėtų, nesipiktintų, tai reikštų, kad visiems visai tas pats kas čia vyksta.
Tikiu, kad išbandymai padeda išsigryninti, apsivalyti, tvirtėti ir bręsti atsakingume, kad Bažnyčia nėra tik kunigai ir vienuoliai, popiežius ir vyskupai, kad Bažnyčioje yra aiški mano kaip pakrikštytojo vieta.
– O ką rekomenduotumėte daryti tiems jaunuoliams, kurie mokykloje sulaukia patyčių dėl to, kad yra tikintys žmonės?
– Patyčios, patiriamos dėl tikėjimo Dievu, turi būti sprendžiamos taip pat, kaip ir visos kitos. Yra numatytos priemonės patyčių prevencijai, jas reikėtų naudoti. Tiesa, retas jaunuolis, bet ačiū Dievui tokių yra, kuris patirdamas patyčias drįstų ir toliau savo tikėjimą liudyti ir drąsiai apie tikėjimą kalbėtų. Yra tokių jaunuolių Alytuje, Lietuvoje ir kitur. Ypač ryškus pavyzdys – palaimintasis Karolis Akutis, kurio pirmo laipsnio relikvijos yra įkurdintos Alytaus Šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje. Jis išliko drąsus iki pat savo mirties, o ir kitus gindavo ir užstodavo įvairių patyčių akivaizdoje.
Bet kokioms patyčioms turi būti nulinė tolerancija. Ir tai yra siekiamybė, neužtenka tik su tolerancijos skėčiais vieną dieną per metus po mokyklą pasivaikščioti, tai didelis kasdienis darbas – mokyti sąmoningumo, kad šalia manęs gali tilpti įvairiai kitokie žmonės nei aš, kol manosios laisvės tai nežeidžia.
– Ko pasigendate iš jaunų žmonių tikėjimo atžvilgiu?
– Veržlumo, gyvybingumo, domėjimosi, krikščioniškų šėlionių, entuziazmo veikti, džiaugsmo, kurį tikėjimas duoda, bei drąsos dalintis tuo, ką smagaus išgyvena su Bažnyčios bendruomene. Pasigendu troškimo skaityti Šventąjį Raštą. Čia žaviuosi kitų religijų jaunais žmonėmis, kurie tiesiog studijuoja savo Šventuosius Raštus. Pavyzdžiui, žydai ir musulmonai. Taip, yra tokių sveikai angažuotų ir tarp katalikų, bet – mažai.
– Kokių patarimų turite tėvams, kad jiems reikėtų kuo mažiau nervintis šiuo laikotarpiu?
– Leistis į pasirengimo Pirmajai Komunijai kelionę drauge su savo vaiku, nes tokios patirties daugiau nebus. Toks susitikimas su Jėzumi įvyksta vieną kartą ir jei tėvai / globėjai yra drauge – šis susitikimas nėra vienkartinis, bet perauga į nuolatinę bendrystę su Jėzumi. Linkiu mažiau purkštauti, o daugiau šypsotis, melstis su vaiku ir už vaiką, giedoti ir su spragtelėjimu keliauti Bažnyčios keliu.
– Ką galite palinkėti ar patarti jaunuoliams, kurie nusprendė pradėti ruoštis šventiems sakramentams?
– Nuo „reikia“ ir „liepė“ peraugti į „noriu ir trokštu“.