Pusiaukelėje tarp Panevėžio ir Kėdainių, žymaus poeto Maironio apdainuotos Nevėžio upės slėnyje, įsikūrusi Krekenava nuo seno garsėja Žolinės atlaidais ir stebuklingu Dievo Motinos paveikslu. Miestelis didžiuojasi ir šviesuolio Jono Žilevičiaus kartu su bendraminčiais išpuoselėtomis Švenčiuliškių kapinaitėmis, tapusiomis muziejumi po atviru dangumi.

Paveikslo stebuklai

Prieš penkerius metus miestelio puošmenai – Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčiai – suteikus mažosios bazilikos statusą, į Krekenavą dažniau užsuka piligrimų iš įvairių pasaulio šalių. Tad krekenaviečiai turi kam papasakoti apie turtingą šio krašto istoriją ir žymias jo asmenybes, aprodyti istorines vietas.

Garbingas bazilikos statusas suteikiamas ypatingos reikšmės katalikų bažnyčioms, turinčioms išskirtinę trauką. Krekenavos maldos namai garsūs stebuklingu gydomųjų galių turinčiu Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslu. Pasakojama, kad legendomis apipintas šventas paveikslas išliko sveikas degant medinei bažnyčiai, o žmonės prie jo prisilietę stebuklingai išgyja.

Originalus paminklas knygnešiams atminti. V. Tavorienės nuotr.

Šioje šventovėje saugomi žymių menininkų darbai. Čia kabo XIX–XX a. sandūroje šalia Krekenavos, Roduose, gyvenusio ir kūrusio dailininko Romano Švoinickio paveikslas „Kristus tarp vaikų“. Manoma, kad dailininkas piešė krekenaviečių vaikus. Bažnyčią taip pat puošia vieno žymiausių XX a. lietuvių dailininkų Stasio Ušinsko ir iš Krekenavos krašto kilusio žinomo vitražų meistro Vytauto Švarlio vitražai.

Lankosi piligrimai

Prieš keletą metų buvo rekonstruoti parapijos namai, įsikūrę ūkiniame pastate. Dėl to jiems prilipo „Tvartelio“ pavadinimas. Šalia įrengta šarvojimo salė. Pastato prikėlimu rūpinosi 2011 m. parapijos klebonu ir bazilikos rektoriumi paskirtas kunigas, teologijos mokslų daktaras Gediminas Jankūnas. „Tai mūsų šviesulys, buriantis aplink save ir pagyvenusius parapijiečius, ir jaunimą“, – aktyviam dvasininkui gerų žodžių negailėjo buvusi miestelio mokytoja, kraštotyrininkė Aldona Juozapaitienė.

Jaukiuose parapijos namuose renkasi jaunimo grupė „Žolynėlis“, veikia religinės literatūros bibliotekėlė, švenčiamos tautinės ir religinės šventės, rengiami įvairūs susitikimai, parodos. Čia pavaišinami atvykę maldininkai, keliautojai. „Būna dienų, kai sulaukiame dviejų ar trijų ekskursantų grupių. Neseniai lankėsi piligrimai iš Berlyno, anksčiau svečiavosi italai. Tarp jų buvo operos solistų, kurie salėje padainavo. Mus su dovanomis aplankė maldininkai ir iš Raseinių, Šakių, kitų Lietuvos miestų“, – pasakojo A.Juozapaitienė. Jai pritarė parapijos namų salės administratorė Akvelina Pogužinskienė.

Maironio dvasia

Su Krekenava susijęs mūsų tautos dainius Jonas Mačiulis-Maironis. Pirmojo pasaulinio karo metais jis glaudėsi pas miestelio kleboną. Prieš kelis dešimtmečius kleboniją ir čia pradėtą kurti Maironio muziejų sunaikino gaisras. Griuvėsiais virtęs pastatas iki šiol neatstatytas. Vaizdingos Krekenavos apylinkės trejus metus čia gyvenusį poetą įkvėpė sukurti ne vieną kūrinį. Čia gimė poema „Mūsų vargai“, baladė „Čičinskas“, kurioje minimas šalia miestelio esančių Mitriūnų dvaras. Iš jo dabar taip pat belikę griuvėsiai.

A.Juozapaitienė atskleidė krekenaviečių, pažinojusių Maironį, atsiliepimus apie šį lietuvių literatūros klasiką. Žmonių akyse jis buvęs mąslus ir užsidaręs. Pasakojama, kad poetas mėgęs sėdėti ant suolelio Varnakalnio pušyne. „Kartais Nevėžiu valtimi plaukdavo į Mučiūnų kaimą ir dainuodavo“, – amžininkų pasakojimus prisiminė Krekenavos kraštotyrininkė.

Iš senosios klebonijos, kur trejus metus glaudėsi tautos dainius poetas Maironis, liko griuvėsiai. V. Tavorienės nuotr.

Pasak pašnekovės, šilto ir nuoširdaus žmogaus įspūdį sudarė keletą metų miestelyje kunigavęs Antanas Mackevičius, apylinkių miškuose suorganizavęs vieną pirmųjų 1863 m. sukilimo būrių.

Unikalios asmenybės

Krekenavos apylinkės išmintos knygnešių. Šalia miestelio, Ustronės vienkiemyje, įsikūręs unikalus Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejus. Miestelio kapinėse palaidotas rašytojas knygnešys Kostas Stiklius.

Šiame krašte gimė ir unikalių darbų paliko iškiliausias Lietuvos dievdirbys Vincas Svirskis. Miestelį iki šiol garsina ir praėjusio amžiaus pirmoje pusėje gyvenęs muzikantas bei kanklių meistras Stasys Rudys, pagaminęs apie tūkstantį kanklių.

Auksarankė V.Rušienė iki šiol iš rankų nepaleidžia rankdarbių. V. Tavorienės nuotr.

Kraštui daug nusipelnė į amžinybę jau iškeliavęs gydytojas, kraštotyrininkas Jonas Žilevičius. Šviesuolis kartu su bendraminčiais šalia miestelio ant kalvos esančias Švenčiuliškių kapinaites pavertė muziejumi po atviru dangumi, kur dera ir krikščioniški, ir pagoniški simboliai.

Kaimo felčeriu dirbęs vyras iš aplinkinių vietovių į kapinaites sutempė tūkstančius akmenų, autentiškų girnapusių. Čia pastatyti paminklai, koplytstulpiai skirti savanoriams, tremtiniams, knygnešiams, istorijos įvykiams įamžinti.

Nepaprastu kuklumu pasižymėjęs istorinės atminties gaivintojas niekada neprisiimdavo nuopelnų sau ir nebuvo linkęs kalbėti, kiek pastangų ir asmeninių lėšų paaukojo įamžindamas kraštui ir mūsų tautai svarbius įvykius bei asmenybes. Žmonės pasakoja, kad kartą kraštotyrininkas pardavė karvę ir pastatė paminklą karaliui Mindaugui.

Garbaus amžiaus sulaukusi krekenavietė Veronika Rušienė prisiminė, kaip jos vyras Antanas ir J.Žilevičius plušėjo kapinaitėse. „Jie nuolat ten statė paminklus, rideno akmenis. Darbavosi nesitikėdami jokio atlygio, o dabar niekas be pinigo ir piršto nepajudina. Žmonės susvetimėjo, pamiršo savo istoriją“, – apgailetavo moteris.

Pati V.Rušienė lietuvybės dvasią tarybinais laikais įkūnijo savo rankdarbiuose. Mezginiuose, nėriniuose ornamentus guldė iš trijų Lietuvos vėliavos spalvų. Auksarankė močiutė iki šiol iš rankų nepaleidžia mezginio. „Rankdarbiai atbaido visas ligas. Kai mezgu ar neriu, jaučiuosi jauna ir žvali“, – kalbėjo daugybę mezginių, nėrinių, audinių iš jaunystės išsaugojusi rankdarbių meistrė.

Vasarą atgyja

Krekenavos seniūnas Vaidas Kaušakys pasakojo, kad pastaraisiais metais pagerėjo miestelio infrastruktūra. Europinės paramos lėšomis buvo sutvarkyta centrinė miestelio aikštė, įrengtas apšvietimas, atnaujintas šalia esantis kultūros centro pastatas. Neseniai pastatytas tiltas per Nevėžį.

Vis dėlto net pagražėjusi Krekenava nesulaiko gyventojų emigracijos. Nuo 2008 m. miestelis neteko bemaž pustrečio šimto žmonių – jų sumažėjo nuo 1 843 iki 1 600. „Vieni išvažiuoja, kiti grįžta. Be to, daugėja norinčiųjų įsigyti kaimuose, vienkiemiuose esančias sodybas. Vasaromis Krekenava tampa gyvesnė“, – pasakojo seniūnas.

A.Juozapaitienė miestelio svečiams aprodo muziejumi po atviru dangumi tapusias Švenčiuliškių kapinaites. V. Tavorienės nuotr.