Nuo visiško bado iki kolūkių milijonierių, kelias į „kolūkietišką rojų“ Lietuvoje nebuvo lengvas, nebuvo jis ir trumpas. Kolūkių nebėra jau tris dešimtmečius, bet keršto šauksmas tiems, kurie juos neva sugriovė – netyla. Tiesa, statėsi kolūkiai sunkiai, žmonės būti jų dalimi nenorėjo ir neretai juose jautėsi kaip baudžiauninkai, kurių ponas – kolūkio pirmininkas ne tik nurodinėjo, bet ir kišosi į asmeninį gyvenimą. Visgi įveikę kliūtis kolūkiečiai prieš pat kolūkių sugriovimą turėjo viską, ko tuo metu galėjo norėti tarybinis žmogus: namus, kooperatinį butą mieste ir naujutėlaitį „Žigulį“, viskas todėl, kad darbštūs lietuviai visada dirbo ne tik kolūkiui, bet ir sau.
Kolektyvizacija ir prievartinis turto atsisakymas buvo vienas iš skiriamųjų Sovietų Rusijos, o vėliau – Sovietų Sąjungos bruožų. Prasidėjusi gana švelniai savo apogėjų kolektyvizacija ir varymas į kolūkius Rusijoje pasiekė 1928 metais. Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto. Atsakyti savo grūdų ir gyvulių nenorėję valstiečiai ne tik priešinosi, bet ir rengė sukilimus, kuriuos sovietai žiauriai malšino. Per porą metų įvykęs rusų suvarymas į kolūkius turėjo sukurti naują visuomenę ir paskatinti džiugiai dirbti savo ir kitų, šiuo atveju, fabrikų darbininkų naudai. Deja, taip nenutiko ir Rusiją 1930 ir šiek tiek vėliau ištiko badas. Visgi, planų kurti kolūkių rojų nebuvo atsisakyta ir idėja perkelta net į atokiausius sovietinės šalies rajonus, tarkime, Čiukotką, kurią sovietai nutarė išvaduoti iš kapitalistų jungo.
Kolūkyje veisiami
šiaurės elniai ir tonomis išgaunami ruonių bei banginių riebalai
sovietams atrodė tikras rojus, nors vietiniai klajokliai čiukčiai manė
kitaip. Šiaurės kolūkizacija sekėsi sunkiai, o gandas apie nepavykusius
sovietų eksperimentus sklido plačiai.
Jis buvo pasiekęs ir Lietuvą, kur net komunistas Justas Paleckis
atsargiai kalbėjo apie kolūkius tėvynėje ir žadėjo prievarta nevaryti
žmonių į kolūkius.
Tiesa, pasibaigus karui, bet atsiradus partizanams
pažadai buvo pamiršti. Nors pirmasis kolūkis Kėdainių rajone atsirado
lyg ir savo noru, bet Marytės Melnikaitės vardo kolūkio kolūkiečių
pėdsakais sekė mažai kas, todėl tais pat metais baigėsi švelnios
kolektyvizacijos laikotarpis ir lietuviai buvo grubiai ir be ceremonijų
suvaryti į kolūkius.
Stambūs ūkininkai buvo „išbuožinti“, ištremti, o smulkieji neteko
kuklaus turto ir turėjo žiūrėti į kolūkio pirmininko rankas. Pirmieji
kolūkių metai buvo sunkūs ir chaotiški, bet jau 1950 metais didžioji
dauguma žemę dirbusių tautiečių buvo suvaryti į kolūkius, kur jų laukė
kuklios „išmokos“ maistu ir gresiantis badas. Tiesa tai buvo ilgo kelio,
kuris vėliau tapo lengvesniu – pradžia.
Laukė badas
Istorikas Saulius Grybauskas pasakojo, kad kolūkiai ir kolūkiečių
patirtys Lietuvoje buvo įvairios, o ir laikų būta sunkių, prievartinio
darbo. Tiesa, kolektyvizacija ir prievartinis varymas į kolūkius
Lietuvoje buvo toks pats, kaip ir kitose sovietinėse respublikoje.
Skirtumas tik tas, kad pačioje Rusijoje be nuosavo turto ir žemių žmonės
jau gyveno dvidešimt metų, o Lietuvoje pirmieji bandymai pasirodė tik
1940 metais.
„Keisčiausia, kad Lietuvoje komunistų veikėjai tikėjo, jog žmonės
savanoriškai norės eiti į kolūkius.
Po Antrojo pasaulinio karo vietiniai
komunistai save ir kitus bandė įtikinti, kad stojimas į kolūkius turi
būti savanoriškas, kad žmonės patys turi eiti ten. Lyg mėginta
prisiminti pirmoji žemės ūkio reforma, kuri vyko 1940 metais. Visgi
labai greitai pasirodė, kad taip nėra ir greitai prasidėjo
kolektyvizacija. Tiesa, Antanas Sniečkus kurį laiką Maskvai bandė
įrodyti, kad Lietuva – ypatingas žemės ūkio kraštas, todėl nereikia
nieko daryti paskubomis. Bet Maskva neklausė, jau 1948-49 prasidėjo visu
tempu ir po kelių metų buvo pabaigta“, – pasakojo istorikas.
Anot jo, sparti kolektyvizacija buvo susijusi su partizaniniu judėjimu. Siekta išnaikinti pavienius ūkius ir ūkininkus taip norint atkirsti partizanus nuo žmonių pagalbos. Tiesa, būta ir tokių atvejų, kai kolūkių pirmininkai susitardavo su partizanais ir remdavo juos grūdais, kitais maisto produktais. Buvo ir priešingų atvejų, kai partizanai žudydavo pirmuosius kolūkių pirmininkus. Eiti į kolūkius lietuviai labai nenorėjo, o mirus Stalinui Lietuvoje net buvo pasklidęs gandas, kad naikins kolūkius, atiduos žemę, o rusai – išvyks iš Lietuvos. Žinoma, tai neįvyko, bet žmonės tikėjosi, kad kolūkiai ilgai negyvuos.
„Kolūkių sistema nepasiteisino ir labai greitai davė neigiamus rezultatus. Lietuvą ištiko badas. „1955-56 metais Lietuvą ir kitas Baltijos šalis ištiko badas. Pinigų už darbą kolūkyje žmonėms nemokėjo, duodavo pajus, o tiksliau – pusmaišį grūdų ir kitų maisto produktų. Kolūkis buvo lažas už kurį mokėdavo maistu. Rygoje net buvo sukviestas pasitarimas į kurį atvyko Nikita Chuščiovas, A. Sniečkus ir kiti buvo kaltinami negebėjimu tvarkytis. Jie išsisukinėjo, nekaltino kolūkių, bet teigė, kad kolūkių pirmininkai nemokėjo tvarkytis. Po to iš Leningrado ir Maskvos į Lietuvą vyko kolūkių specialistai, kurie rodė, kaip reikia tvarkytis su žemės ūkiu“, – sunkią kolūkių pradžią pasakojo istorikas.
Žmonės netikėjo kolūkiais, todėl pradžioje sekėsi tikrai sunkiai. Visgi
vėliau buvo nutarta pradėti didelę melioraciją, iškeldinti žmones iš
vienkiemių, sugrūsti juos kolūkių gyvenvietėse.
„Keltis prievarta į gyvenvietę nevertė, bet buvo aiškiai pasakyta, jei
gyvensi vienkiemyje, neturėsi nei elektros, nei kelio, nei kitų
komunikacijų. O į kolūkių gyvenvietes keltis buvo skatinama duodant
namus, suteikiant kreditus ir kitas lengvatas“, – pasakojo S.
Grybauskas.
Parodomieji kolūkiai ir pirmininkai-carai
Įvykdžius melioraciją ir pagerėjus situacijai Sovietų Sąjungoje, Lietuvoje ėmė rastis pirmieji kolūkiai-milijonieriai. Parodomieji kolūkiai, kurie buvo pavyzdžiu visai sovietų valstybei, o jų pirmininkai tapo tikrais karaliukais.
„Tie kolūkiai buvo
tokie turtingi, kad kolūkiečiai juose gyveno itin gerai, premijos ir
kitos išmokos buvo didelės, tiesa, pensijos ir atlyginimai kolūkiečiams
pradėti mokėti tik septinto dešimtmečio viduryje. Iki tol atlygį žmonės
gaudavo produktais, skurdo“, – sakė istorikas.
Visgi, parodomųjų kolūkių, o vėliau ir daugelio kitų kolūkių žmonės
artėjant aštuntam dešimtmečiui išties ėmė gyventi geriau, taip gerai,
kad pralenkė miestų gyventojus ir turėjo daugiau pinigų nei miestiečiai.
„Siekta suvienodinti kaimo ir miesto gyvenimą, kad nebūtų skirtumo, kur
gyveni. Pavyzdiniai kolūkiai, žinoma, gaudavo daugiau resursų ir lėšų.
Tarkime, Algirdo Malinausko, dabartinio Druskininkų mero dėdės, vadovaujamas kolūkis Radviliškio rajone buvo vietas tokių pavyzdinių. Dar buvo Joniškio rajone Bariūnų kolūkis, kur pirmininkavo toks Ramonas. Tai buvo puikūs kolūkiai, kuriems vadovavo „statusą“ turėję pirmininkai. Jie buvo Tarybų Sąjungos deputatai, kurie asmeniškai bendravo su A. Sniečkumi, Petru Griškevičium. Tarkime, pas A. Malinauską labai mėgo lankytis A. Sniečkus, medžioti, svečiuotis pavyzdiniame kolūkyje. O štai Šakių rajono Lenino kolūkio pirmininkas Kostas Glikas visada buvo „pirmame medžiotojų ratelyje“, asmeniškai medžiodavęs su visais aukščiausiais CK funkcionieriais. Šie pirmininkai gaudavo viską, ko norėjo. Tarkime, šiuose kolūkiuose būdavo ne tik mokyklos, bet ir baseinai, ambulatorijos, sanatorijos. Kolūkiečiai gaudavo kelialapius į prabangias sanatorijas, bet važiuoti ten nenorėjo, nes vasarą darbų kaime būdavo tiek, kad atostogos Druskininkuose jiems nerūpėjo“, – aiškino istorikas.
Kolūkiečiai išties gerai ėmė gyventi septintame dešimtmetyje ir jų
gyvenimas nuolat gerėjo. Štai Alytuje buvo pastatytas namų statybos
kombinatas, kuris gamino surenkamus namus, dar kitaip vadinamus
„alytnamiais“. Kolūkiai jais buvo apstatyti pirmiausiai, tūkstančiai
žmonių džiugiai nusiteikę kraustėsi į abejotinos kokybės, bet naujus
namus, kurie šiems nieko nekainavo.
„Kolūkiuose buvo ne tik geri atlyginimai, bet ir galimybė papildomai užsidirbti. Deficito ekonomikoje kaimo žmones asmeniniuose ūkeliuose augino gyvulius ir juos priduodavo. Gyvuliai buvo brangūs, kolūkiečiai taip užsidirbdavo daug pinigų. Taip pat vyko „išsinešimai“, o tiksliau, vagiliavimai iš kolūkių. Vogti grūdai, trąšos, kitos medžiagos. Viskas nešta namo į savo ūkelį. Pinigus žmonės „dėdavo ant knygučių“ ir sovietmečio pabaigoje kolūkiečiai buvo daug daugiau sutaupę nei miesto gyventojai. Jie tiesiog turėjo daugiau pajamų ir mažiau galimybių išleisti pinigus“, – aiškino S. Grybauskas.
Pinigų turėjo, laisvės – ne
Kolūkiečiai pinigus ne tik taupomosiose kasose laikydavo, bet ir slapstydavo kojinėse, arba padėdavo vaikams įsigyti automobilius, kooperatinius butus, kas taip laikais buvo neregėta prabanga. Įnašai už kooperatinį butą buvo apie 10 tūkst. rublių, o ir vėliau reikėdavo primokėti. Naujas „Žiguli“ automobilis kainavo apie 8 tūkst. rublių, todėl sutaupyti neturint papildomų pajamų buvo sunku, jauni specialistai aštuntame-devintame dešimtmetyje gaudavo vos daugiau nei šimtą rublių, todėl turtingi tėvai-kolūkiečiai buvo kiekvieno svajonė. Bet vasaromis pusė Lietuvos triūsdavo kaimuose, padėdavo tėvams nuosavuose ūkeliuose arba „pildydavo cukrinių runkelių normas“, kurias įvykdyti buvo įsipareigoję kolūkyje gyvenantys žmonės
. Tiesa, nors kolūkiečiai uždirbo daugiau, jaunimas iš kaimų bėgo. Buvo
net organizuotos akcijos sugrąžinti jaunimą į kolūkius, iš aukštųjų ir
profesinių mokyklų siųsti jaunuoliai padirbėti į kolūkius, jauni
specialistai skatinti, o baigę aštuonias klases – neišleisti gyventi
kitur. Buvo tokie laikai, kad kolūkio pirmininkai spręsdavo, kas gali
išvykti gyventi ir dirbti į miestą, o kas – ne.
Kolūkiai vienas su kitu konkuravo, vyko konkurencija, kas ko gaus, kas
turi daugiau įtakos, tas gaus ir daugiau kombainų. Konkuravo ir kolūkių
pirmininkai, visi norėjo būti Tarybų Sąjungos deputatais, nors vienai
kadencijai iš Lietuvos buvo skirtos vos kelios vietos. Tai kolūkių
pirmininkai meilindavosi A. Sniečkui ar P. Griškevičiui, kad gautų tuos
postus, nes jie reiškė daug privilegijų, garbės ir galimybių savo
kolūkiui gauti tai, ko kiti neturi.
O ir patys kolūkių pirmininkai buvo vietiniai kunigaikščiai, kurie savo kolūkiuose tvarkydavo, kaip norėdavo.
„Jie buvo skiriami valdžios, nors formaliai juos turėjo išsirinkti kolūkiečiai. Pirmininkas buvo šeimininkas, kuris rūpindavosi ne tik kaimu, bet kartais ir asmeniniais žmonių gyvenimais. Jie ir su rajonų valdžia nesiskaitydavo, jausdavosi provincijos kunigaikščiais, kurie susitarę net galėjo nuversti pirmąjį rajono sekretorių. Šie žmonės turėjo daug galių, reguliavo visą kolūkio gyvenimą ir kartais duodavo į kailį girtiems kolūkiečiams“, – pasakojo istorikas, pridūręs, kad nors privilegijuotas, kolūkio pirmininko darbas nebuvo lengvas.
Sovietmečio pabaigoje gyvenimas kolūkiuose tapo daug lengvesnis, žmones
jau turėjo pinigų ir „alytnamius“, o sanatorijos ir gyvenimas mieste
buvo ranka pasiekiama. Pasak istoriko, paskutinieji kolūkių metai
stebino net švedus, kurie lankydami Lietuvą kolūkius vertino teigiamai.