Skulptoriaus, meno kūrėjo, medžio drožėjo Kęstučio Benediko darbai žinomi daugelyje šalių. Alytiškiams šio kūrėjo vardas siejamas su vis turtėjančiu skulptūrų Anzelmo Matučio parku. Jame nauji medžio darbai gimsta Kęstučiui organizuojant tarptautines medžio skulptorių stovyklas. Gamta visuomet yra šalia jo. Kaip jautriai jis kalba apie medžius: „Augantį medį visada vertinu kaip gyvą medį, natūralų jo grožį, šakas, lapus, spyglius, jo sukuriamą energiją, kiek ir kokių gyvūnų jame gyvena. Jeigu kada tenka jį pjauti, tai darau su dideliu gailesčiu, atsiprašymu. Su nupjautu medžiu kitaip – jame jau matau pasislėpusius gyventojus. Net visai prastą dėlioju iš kampo į kampą, kad nepaleisčiau į ugnį, dažnai ir iš jo kažkas gimsta.“ Kęstutį Benediką kalbina Aldona KUDZIENĖ.
– Jei neklystu, šie metai ne tik mūsų miestui, bet asmeniškai ir jums svarbūs: ar tik nepaženklinti penkiasdešimtmečio sukaktimi?
– Sukaktis buvo ir beveik visus šiuos metus vaikščiosiu jos paženklintas.
– Medžio drožimą esate stiprokai įvaldęs. Kaip Jus turėčiau vadinti – kūrėju, tautodailininku, medžio meistru, medžio architektu, menininku..?
– Skirtingais atvejais visi šie įvardijimai tinka.
– Esate tarptautinio medžio skulptūrų simpoziumo, mūsų mieste surengto penktą kartą, organizatorius. Kokia jo istorija?
– Simpoziumas buvo surengtas penktą kartą. Aš pats dalyvaudavau nemažai simpoziumų užsienyje, kur sutikdavau daug puikių skulptorių, mačiau rezultatus po jų kūrybos, kaip pagražėdavo erdvė.
Pažįstu ne vieną skulptorių ir iš Lietuvos. Pagalvojau, kad norėčiau ir pats pagražinti savo miestą. Vienas kitas darbas efekto nesukuria, o daug darbų vienu metu atsiradusių, jau įdomiau.
Kaip sykis tuo metu Anzelmo Matučio namas vos nepateko į eilinių pirkėjų rankas. Tik Matučio bendruomenei surinkus nemažai parašų, jį įsigijo Alytaus miesto savivaldybė. Ir aš nuėjau pirmą kartą jo pažiūrėti. Atėjo mintis papuošti kiemelį ir muziejaus prieigas skulptūromis, kad vaikučiams ir kitiems lankytojams būtų didesnė trauka apsilankyti ir ne vieną kartą.
Jau prasidėjus simpoziumui, Kultūros paveldas (Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Alytaus skyrius) uždraudė statyti skulptūras muziejaus teritorijoje, taip jos išėjo į greta esantį mišką. O kai didelėje erdvėje atsirado kelios, tai ir sugalvojau mišką paversti parku, muziejumi po atviru dangumi. Su Lietuvos ir kitų šalių autorių, įvairių stilių kūriniais, su A.Matučio eilėraščių personažais.
Taip išeina, kad prie Anzelmo Matučio parko atsiradimo stipriai prisidėjo Kultūros paveldas. Ačiū jiems.
– Norinčiųjų žiūrėti į skulptūras Matučio parke yra, kiek dar jis bus gražinamas lietuvių ir užsieniečių darbais?
– Kažkada, pačioje pradžioje, galvojau parką sukurti per dešimt–dvidešimt metų. Išėjus skulptūroms iš Matučio kiemo ši erdvė pati pasisiūlė. O ir tiko, nes diduma poeto eilėraščių apie mišką ir jo gyventojus, kurių daugumą sukūrė drevėje Varėnos miškuose. Matyt, ir jo personažams, kaip kažkada pačiam, gyventi miške – smagiausia.
– Po plenerų darbai pasilieka. O kas jūsų širdyje lieka?
– Kai einu per parką, visada jame matau bėgiojančius vaikus, ant skulptūrų sėdinčias poreles, jaunimą, vaikštinėjančius ir besidairančius žmones, girdžiu gražius atsiliepimus, tada suprantu, kad tikrai parką sukūrėme ne tik grupelei vietinių, o visam miestui.
Žinau, kad užsienio menininkai, niekada nežinoję Matučio, įsigilina į jo kūrybą, išveža tą informaciją į savo šalis, taip ten pasklinda žinia ir apie poetą, ir apie mūsų miestą. Tas žinojimas paglosto širdelę.
– O Anzelmą Matutį-Matulevičių Jūs pažinojote?
– Vaikystėje skaitydavau jo eilėraščius, o dabar dešimt metų vėl skaitau sau ir kitiems. Teko matyti vaikų poetą jo paties laidotuvėse. Tokia tad pažintis.
– Ar Jūsų gimtinės kiemą puošė kokia nors skulptūra?
– Kieme buvo sodas, skulptūrų ne, apie jas tik svajojau. Namuose buvo keletas medinių figūrėlių, pas Tėvuką (Dziedulį) jo namuose, buvo paties drožta šukinė, rankšluostinė, druskinė bei kiti namų rakandai. Močiutės namuose – dėdės apdirbamos medienos kvapas.
– Kažkada Jūs esate pasakęs: „Medis sušildo ne tik žmogų.“ Tai ką jis dar gali sušildyti?
– Medis sušildo erdvę, aplinką, namus. Palietus jį sušyla ir žmogaus siela. Kapuose augantį medį liečiant jaučiasi gyvybė, atsiradusi iš šalia užkastų negyvųjų, ir atrodo, kad taip pasisveikini su kažkada gyvenusiu protėviu.
– Kosta Rika, Japonija, Argentina… gal nujaučiate, ko noriu paklausti?
– Gal ir nujaučiu… Visgi pats šiuo atveju užduočiau daug klausimų: apie žmones, kultūrą, oro sąlygas, meną, gyvūniją, papročius… Informacijos užtektų visai knygai. Gal visgi paklauskit?
– Gerai. Jau keliolikoje šalių įvairiuose žemynuose dalyvaujate pleneruose. Mediena nežinoma, kaip ją perprantate, juk plenerai nėra ilgi?
– Skulptoriaus gyvenime kiekvieną sykį viskas nauja: mintys, supantys žmonės, erdvė, užsakovai, vidiniai išgyvenimai ir medis. Nebūtų medžio, tada imčiau akmenį, šieną, molį, vašką, ledą, žemę, šakas. Svarbiausia – mintis.
– Kas pirmiau gimsta – skulptūra ar jos pavadinimas?
– Kaip kada, kai skulptūra sau – pirmiau skulptūra. Nors ne visai teisingai pasakiau. Būna pavadinimas ir kai kažkam kuri.
– Būna, kad į tas pačias vietas, kur vyko plenerai, tenka sugrįžti. Aplankote ten anksčiau gimusius savo darbus?
– Taip. Būna labai įdomu pamatyti, ar pasikeitęs, kaip prižiūrimas. Danijoje, Oddense, Medžio muziejuje, yra daug mano darbų. Šalia jų randu paties rašytą laišką, medžio nuopjovą su kažkada įkaltu ženklu, eskizus. Darbus išdėstytus svarbiausiose erdvėse. Smagu.
– Medžio kvapas. Jūs jį juntate, ar jau nebe, pripratote?
– Medžio kvapą jaučiu, dažnai netgi skonį. Bekalinėjant dažnai kokia skiedra atšokusi patenka į burną, nejučiomis imu ją kramtyti. Tokiu būdu susilieju su savo kūriniu: medienos paragaudamas, ją savo krauju paženklindamas.
Negaliu pasakyti, kad priprantu prie kvapo, tenka dirbti su labai skirtinga mediena. Pagulėjusį topolį kalinėjant kvapas kaip tvarto, kai kuris ąžuolas naminės duonos, giros kvapo, nuo kipariso dvelkteli vonios kvapai. O kur kamparmedis ar kiti egzotiniai medžiai.
– Spalvas mėgstate? (Esančias skulptūroje.)
– Patinka. Nors jas naudoju ne visad. Kažkada, kai pradėjau drožinėti, dažiau beveik visas skulptūrėles, dabar pagal įkvėpimą. Tapyba ir kuolą padaro gražų.
Stengiuosi išnaudoti paties medžio spalvą, sužaisti skulptūros forma, faktūra. Tokiu atveju atsiradę šešėliai savaime viską nuspalvina. Vėliau ir gamta pakoreguoja. Lengviau dažyti liepos ar pušies medieną. Ne taip gaila uždengti natūralų grožį.
– O gamta – ji visuomet turbūt buvo ir yra šalia? Miške būdamas, vertinate medžius kaip medieną vienam ar kitam darbui?
– Augantį medį visada vertinu kaip gyvą medį, natūralų jo grožį, šakas, lapus, spyglius, jo sukuriamą energiją, kiek ir kokių gyvūnų jame gyvena.
Jeigu kada tenka pjauti, tai darau su dideliu gailesčiu, atsiprašymu. Su nupjautu medžiu kitaip – jame jau matau pasislėpusius gyventojus. Net visai prastą dėlioju iš kampo į kampą, kad nepaleisčiau į ugnį, dažnai ir iš jo kažkas gimsta.
– O kaip gimsta mintys, idėjos? Kaip dirbate: prieš pradėdamas darbą darote eskizus ar tik mintyse gimsta vaizdas?
– Idėjų ir minčių gimimo nupasakoti netgi nelabai galiu. Būna, kad susapnuoju, kartais atsiranda kalbantis visai nesusieta tema: žiūrint į debesis – moteriška figūra, žiūrint į moterį – paukštis.
Kai žinau, ką norėčiau padaryti, paišausi, kai ne, tada einu aplink medį ir žiūriu, kas jo viduje, radęs papiešiu, kad ausų ar kojų, rankų neapipjaustyčiau.
– Mėgstate iššūkius? Kokių pats esate sulaukęs netikėčiausių užsakymų-prašymų?
– Iššūkiai beveik visada. Netgi tai, ką jau būnu daręs, praėjus laiko tarpui, darau kaip visai naują. Iššūkis būna po kelių centimetrų skulptūrėlės kalti šešių metrų skulptūrą ir atvirkščiai – po didelės mažytę.
Teko pjaustinėti rožančių iš mažyčių kaukuolyčių, traukinį iš penkiasdešimt centimetrų skersmens rąsto, žirgą su raiteliu iš dar mažesnio skersmens.
– Ko daugiausia esate išdrožęs?
– Labai nešvankiai nuskambės – moterų, daug moteriškų figūrų, angelų, arkliukų.
– Kaip pailsite nuo savos medžio drožėjo kasdienybės?
– Manyje medžio drožimas susietas su poilsiu, pavargsta tik rankos, na, kartais ausys, o pats ilsiuosi. Kartais ilsėdamasis imuosi statybos darbų, daržo kasimo, žolės pjovimo, kitų darbų. Pats darbas apima braidžiojimą po pievas, plaukiojimą, žiūrėjimą į debesis, grožėjimąsi gėlėmis, žolelėmis, muzikos klausymą, bendravimą su šiltais žmonėmis, draugais.
– Jūsų skulptūros – kelių metrų. O mažesni darbai džiugina, žaislų – švilpynių, barškučių – juk, sakote, esate išdrožęs?
– Daug metų dalyvaudavau gyvosios archeologijos festivaliuose Kernavėje, pirmuose „Jotvos vartuose“. Žiemos metu pridroždavau daug žaisliukų: arkliukų, šernų, avinukų, šaukštų, kaušų, geldų. Paskutinėmis žiemomis dariau užsakymus vaikučiams: indėnus, piratus, karalius, karalienes, Kalėdų Senelius, šuniukus, katinėlius, virėjus ir kitus. Džiugina, kai jais žaidžiama.
– Apie ką galvojate matydamas Jūsų darbais susižavėjusius lankytojus?
– Savo darbus kuriu tam, iš ko pasisemiu minčių. Lankytojų susižavėjimas būna kaip įrodymas, kad sutvėrėjui tas patinka, būna smagu.
– Jeigu Jūsų paprašytų išdrožti kažką, kas simbolizuotų mūsų regioną, Dzūkijos sostinę, Alytų, kas tai būtų?
– Jaunystės skulptūra. Merginos, pakibusios ant kaspinų. Ore. Nemuno vingis.