Jo­ni­nės įspū­din­gai šven­čia­mos Sim­ne, prie Gi­lui­čio eže­ro, su apei­go­mis ir pa­pro­čiais bei sve­čiais. Šio kraš­to Jo­nų Jo­nui – kul­tū­ri­nin­kui Jo­nui Ka­za­ke­vi­čiui (nuotr.) ši šven­tė yra dar­bo die­na, jis daug me­tų rū­pi­na­si šven­tės ap­švie­ti­mu. Sim­ne gi­mu­sį, mo­kyk­lą bai­gu­sį, čia dir­ban­tį ir ne­ma­žai įdo­mių po­mė­gių tu­rin­tį J.Ka­za­ke­vi­čių kal­bi­na Al­do­na Ku­dzie­nė.

– Jūs esa­te šak­ni­nis sim­niš­kis ar tik į Sim­ną at­vi­lio­tas?

– Esu gry­nas sim­niš­kis. Nuo krau­jo iki kau­lų. Nuo pro­se­ne­lių, kiek pa­me­nu, vi­si bu­vo sim­niš­kiai, nie­kur ir aš ne­iš­va­žia­vau iš Sim­no. Gy­ve­nu tė­vų na­muo­se, nuo­sta­bio­je vie­to­je, ša­lia Sim­no eže­ro.

– Dir­ba­te sce­nos ap­švie­tė­ju ir nė vie­na šven­tė Sim­ne neap­si­ei­na be Jū­sų su­gal­vo­to ir įgy­ven­din­to ap­švie­ti­mo, juk pu­sę ža­ve­sio ren­gi­nys pra­ras­tų be švie­sų, jų at­spal­vių. Ar tik šia­me kraš­te Jū­sų dar­bo val­dos?

– Dir­bu vi­sa­me Aly­taus ra­jo­ne ir vi­sur, kur pa­pra­šo. La­bai gra­ži jū­sų min­tis, jog pu­sę ža­ve­sio ren­gi­niui su­tei­kia ap­švie­ti­mas. Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cen­tras ir jo ba­zė iš tie­sų tu­ri ge­ras są­ly­gas ren­gi­nius pa­da­ry­ti spal­vin­gais ir la­bai gra­žiais.

– Vi­sais lai­kais žmo­nės mė­go pra­mo­gas, o sce­nos ap­švie­ti­mas tur­būt toks pats se­nas kaip ir te­at­ras – dar se­nie­ji grai­kai nau­do­jo sau­lės ir mė­nu­lio švie­sas, da­bar  jos – dirb­ti­nės. Vi­sos švie­sos tu­ri sa­vo kryp­tį, o kaip jas pa­vyks­ta lai­ku nu­kreip­ti, kiek pa­stan­gų rei­kia įdė­ti, kad de­rė­tų, bū­tų gra­žu? Ar jau­čia­te žiū­ro­vų įver­ti­ni­mą?

– Vi­sa­da la­bai džiau­giuo­si, kai po ren­gi­nio žmo­nės pa­si­džiau­gia ren­gi­nio ap­švie­ti­mu, nes dar­bo įdė­ti ten­ka la­bai daug. Kiek­vie­nai šven­tei sten­gia­mės su­kur­ti vis nau­ją švie­sų de­ri­nį, pro­gra­mą, Ma­no iš­ti­ki­mas pa­gal­bi­nin­kas No­jus Kru­pa­vi­čius ga­li tai pa­liu­dy­ti.

– Kas lė­mė Jū­sų įsi­trau­ki­mą į mu­zi­ką? Ko­kiuo­se ko­lek­ty­vuo­se esa­te gro­jęs ir ko­kias in­stru­men­tais?

– Pra­dė­jau gro­ti me­ta­lo­fo­nu ko­kio­je šeš­to­je kla­sė­je. Se­kė­si vi­sai ne­blo­gai. Tai ma­ty­da­mas tė­vas iš ko­lū­kio par­ne­šė ar­mo­ni­ką, iš­mo­kau gro­ti ir ja. Pa­ti­ko. Ta­da va­sa­roms įsi­dar­bin­da­vau ko­lū­ky­je, kad su­si­rink­čiau pi­ni­gų sa­vam akor­de­o­nui. Vė­liau įval­džiau gi­ta­rą – pa­siū­lė drau­gas.  Mo­kyk­lo­je kū­rė­me est­ra­di­nį an­sam­blį, bet ne­tu­rė­jo­me bo­so gi­ta­ris­to – įval­džiau ir ją. Ta­da mo­kyk­lo­je kū­rė­si ka­pe­la, bet ne­bu­vo kam gro­ti kon­tra­bo­su, tai ir juo iš­mo­kau gro­ti. Kai pra­dė­jau dirb­ti Sim­no kul­tū­ros na­muo­se, gro­jau be­veik vi­suo­se me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vuo­se, ku­riuos tik tu­rė­jo Sim­no kul­tū­ros na­mai. Da­bar Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cen­tro Sim­no sky­riu­je va­do­vau­ju jau­nuo­lių stu­di­jai, mo­kau gro­ti gi­ta­ra, at­lie­ka­me įvai­rių žan­rų kū­ri­nius.

– Mu­zi­kos in­stru­men­tų Jū­sų na­muo­se tur­būt yra ne­ma­žai? Ar jie vi­si Jū­sų iš­ban­dy­ti?

– Iš­ban­dy­ti sce­no­je vi­si bu­vo. Da­bar kai ku­rie jau vin­ta­ži­niai. Ir mo­kyk­los lai­kų est­ra­dos gru­pės vi­sos gi­ta­ros šiuo me­tu ka­bo ma­no na­muo­se ant sie­nos.

– Ką Jums reiš­kia ši iš­skir­ti­nių gi­ta­rų ko­lek­ci­ja?

– Nos­tal­gi­ją. Jau­nys­tę. Ir drau­gus, su ku­riais kar­tu gro­jo­me.

– Esa­te pa­si­dir­bęs sta­lą iš for­te­pi­jo­no vir­šaus. Ko­kia is­to­ri­ja čia už­ko­duo­ta?

– Tuo for­te­pi­jo­nu gro­jo pats ma­est­ro Vy­tau­tas Ker­na­gis, dai­na­vo Vir­gi­li­jus No­rei­ka ir ki­ti ži­no­mi Lie­tu­vos at­li­kė­jai. Ir kuo­met in­stru­men­tas bu­vo iš­leis­tas į už­tar­nau­tą po­il­sį, man jo pa­gai­lo ir nu­spren­džiau pa­keis­ti pa­skir­tį bei pra­tęs­ti jo is­to­ri­ją.

– Jei ne­klys­tu, esa­te su­kau­pęs be­ne di­džiau­sią Aly­taus kraš­te vi­ni­li­nių plokš­te­lių ko­lek­ci­ją – 700 vie­ne­tų. Ar tos gau­sios vi­ni­lo­te­kos daž­nai pa­si­klau­so­te? 

– Jau ne­la­bai daž­nai klau­sau­si, nes trūks­ta lai­ko. Ma­no fa­vo­ri­tai „AB­BA“, „Be­at­les“...