Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Jiezno istorija laukia savosios valandos

Šiandien Jieznas (Prienų r.) garsus ne tik brangakmeniu vadinama unikalia, 12 altorių turinčia bažnyčia, kurioje noriai tuokiasi jaunavedžiai, bet ir čia išlikusiu dvaro kompleksu bei kuriamu Jiezno Pacų grafystės muziejumi.

Kilnūs tikslai

Jiezniškiai savo darbais įrodė, kad yra be galo aktyvūs žmonės. Šiuo metu Jiezno seniūnijoje veikia penkios bendruomenės, kelios jų – pačiame Jiezne. Kuriasi ir naujų.

Antrą dešimtmetį Jiezno bendruomenės centrui vadovaujanti Irena Urbanavičienė teigia mananti, kad šiame krašte erdvės užtenka visiems. Kai jie kūrėsi 2006–2007 metais, niekas neklausė, kaip nori vadintis – tuo metu bendruomenes Registrų centras „krikštydavo“ tiesiog bendruomenių centrais. Antroji bendruomenė pasivadino Jiezno miesto bendruomene ir jai šiuo metu vadovauja Vidas Šiupšinskas, o jauniausia – Jiezno kraštiečių bendruomenė, kurios pirmininkė Danguolė Smalskienė labiau rūpinasi žmonių kultūrine veikla, renginiais.

Prireikus visos bendruomenės galėtų apjungti jėgas ir įgyvendinti sumanymus, bet kol kas dirba savo pasirinktomis kryptimis.

Senosios Jiezno kapinės, menančios didingą miestelio praeitį.

Pasak I.Urbanavičienės, Jiezno bendruomenės centras susikūrė vedinas vienintelio tikslo, kad galėtų išsaugoti istorinį-kultūrinį Jiezno paveldą – Pacų rūmus ir jų likučius. Pačioje pradžioje bendruomenė siekė, kad jie būtų skirti bendruomenės-visuomenės naudai, bet tie objektai buvo parduoti. Ir labai gerai: juos įsigijo kultūriniam-istoriniam paveldui taip pat neabejingi šio krašto žmonės, kurie dabar tvarkosi tuose objektuose, o jiezniškiai domisi, kaip jiems sekasi, nes žino, kad tai padaryti nėra lengva.

I.Urbanavičienės (antra iš kairės) vadovaujami Jiezno bendruomenės centro nariai puoselėja senąsias savo krašto tradicijas.

Prikelia pastatus

Vieno senojo pastato savininku tapo kraštietis Vytautas Gusas, į gimtinę sugrįžęs po beveik 50 metų pertraukos. Būdamas jau garbaus amžiaus, įsigytame Pacų rūmų pastate, kur tarybiniais metais veikė gamyklos „Apvija“ variklių persukimo cechas, savo jėgomis kuria Jiezno Pacų grafystės muziejų.

„Šis žmogus labai myli Jiezną ir rūpinasi jo paveldu. Pas jį verta apsilankyti, nes turi ką įdomiai papasakoti. Vietoj buvusios gamyklos kuriasi muziejus. Viduje yra jau nemažai perdaryta“, – sakė I.Urbanavičienė.

V.Gusas panaudoja medį ir bando įsikurti: ant sienų yra sukūręs medžio raižinių, surinkęs vertingų eksponatų, bet kol muziejus nėra oficialiai atidarytas – visiems jų dar nerodo.

Antanas Lėckas bando prikelti naujam gyvenimui kitą senąjį pastatą, čia vadinamą tiesiog „Lėckyne“, vietinių žmonių teigimu, kažkada priklaususį Lėckų šeimai. Dar anksčiau gyveno rūmų ekonomai, pastate veikė Pacų rūmų administracija, internato dirbtuvės ir siuvykla, kur tam tikrą laiką Jiezno internato vaikai buvo mokomi amatų.

Grikapėdžio palivarkas – dar išlaikęs buvusios didybės likučius. Čia kadaise stovėjo vilnų karšykla, malūnas ir elektrinė.

Kol naujasis šeimininkas A.Lėckas įveikė atsiradusias kliūtis ir pagaliau prisiteisė statinį juridiškai, šis buvo jau labai nuniokotas – nebuvo stogo, langų, beliko tiktai sienos. Ilgapirščiai išsinešiojo visa, ką buvo galima panaudoti. Ypač juos sudomino vertingos plytos, tinkančios židiniams ir krosnims.

„Antanas dabar savo mūrus yra uždengęs, izoliavęs, kad nebeirtų. Labai mažais žingsneliais juos atstatinėja, tvarko teritoriją. Su atestuotais archeologais pernai vasarą ten darė tyrimą, kasė ir rado įdomių dalykų“, – pasakojo I.Urbanavičienė.

Moteris teigia, kad Jiezno istorija – labai turtinga ir dar netyrinėta. Jeigu jiezniškiai kur nors pakapsto žemę, aptinka įvairių įdomių senojo gyvenimo pėdsakų: seno grindinio, senų koklių. Nežino, kokia jų vertė istorine prasme, bet verčia suklusti, mat net ir Pacų rūmų statiniai nuo to laiko, kai buvo pastatyti prieš 400–300 metų, dabar yra maždaug pusę metro sulindę į žemę.

Trečias Jiezno kultūriniu paveldu besirūpinantis žmogus yra Kęstutis Derliūnas. Anot I.Urbanavičienės, visi trys yra jiezniškiai, mylintys Jiezną ir žinantys jo istoriją, o kaip jiems seksis toliau čia gyventi ir prikelti tuos apleistus pastatus – kol kas labai sunku pasakyti.

V.Guso sukurtas Jiezne stovėjusių rūmų maketas.

Tvarko aplinką

Jiezno bendruomenės centras imasi įvairių iniciatyvų, rengia projektus ir juos įgyvendina: savame krašte rengė ekskursijas ir surinko informaciją apie Jiezno Pacų rūmų palivarkus, apie kai kur plika akimi įžiūrimos sieninės tapybos, reikalaujančios specialistų vertinimo bei restauratorių rankų, likučius, pavyzdžiui, K.Derliūno įsigytame pastate. Bendruomenė taip pat sukūrė virtualią ekskursiją, pasakojančią apie Jiezno Pacų didikų kultūrinį palikimą Lietuvoje.

Jau ne vienerius metus Jiezno bendruomenės centras tvarko teritoriją prie Jiezno pirminės sveikatos priežiūros centro ir bažnyčios. Pasak V.Guso, labai gerai išmanančio miestelio istoriją, dabar tekantis upelis Pacų laikais yra prieš pylimą buvęs gynybinis vandens griovys. Todėl tikėtina, kad teritorija aplink bažnyčią ir rūmus buvo Pacų parko dalis. Jiezno bendruomenės centras gali tvarkyti tą viešąją erdvę, dabar priklausančią savivaldybei.

Ties Jiezno pirminės sveikatos priežiūros centru jie iškirto beverčius medžius, krūmus, išlygino žemę, užpylė juodžemiu, pasėjo žolę. Vėliau išvalė upelį-griovį ir netoli vandens telkinio pastatė jaukią pavėsinę, kurioje pailsėti gali sveikatos priežiūros darbuotojai, jų pacientai. Bendruomenės užmojai tuo nesibaigė – nuo bažnyčios iki Sveikatos priežiūros centro nutiesė gražų trinkelių taką. Ateityje planuoja per išvalytą upelį-griovį nutiesti gražų tiltelį, parkelyje pastatyti suoliukų, įrengti apšvietimą.

Vadovė sakė, kad jų bendruomenės centras neturi nuosavų patalpų. Jos nuomone, panorėję jie gali susirinkti į kultūros namus – pasiprašius kultūros darbuotojai juos įsileidžia, todėl neverta varganų lėšų leisti patalpų išlaikymui, šiukšlių išvežimui, elektrai, vandeniui.

Konferencijas, vargoninės muzikos koncertus pavyksta rengti bažnyčioje.

Prieniškis V.Gusas (viduryje) prie išlikusių Pacų rūmų arklidžių besidomintiems pasakoja apie Jiezno praeitį.

Garsas pasiekė Salvadorą

Jiezniškiai garsina savo miestą kaip tik gali. V.Gusas yra atkūręs ir iš medžio padaręs Pacų rūmų maketą, bylojantį, kokie jie galėjo būti anksčiau. Jaunas jiezniškis Mantas kartu su bendruomenės centro vadove pradėjo, bet nespėjo įgyvendinti kito sumanymo – sukurti virtualią šių rūmų viziją (– kitaip grafinį rūmų vaizdą), remiantis išlikusių pamatų fragmentais, istoriniais dokumentais. Tam pradmenis jau turi. Jieznui labai brangi praeitis ir visi bet kokiais būdais stengiasi ją išsaugoti.

„Mes tuo ir galime patraukti žmones. Geras pavyzdys – pas V.Gusą neužsidaro durys, daug atvažiuojančių, nes jis moka gražiai papasakoti. Ekskursijose žmonės lanko bažnyčią ir visada užsuka pas V.Gusą, gyvenantį šalia maldos namų. Net iš Salvadoro atsišaukė Pacų šakos palikuonis. Jie ten augina Pacų kavą“, – pasakojo I.Urbanavičienė, neslėpdama, kad Pacų palikuonys lankėsi Jiezne.

Todėl ji V.Gusui padovanojo sąsiuvinį, kuriame besilankantys galės palikti įrašą apie save, kadangi bepasakojant įdomias Jiezno praeities detales kartais užmirštama paklausti, kas lankėsi ir kas juos sieja su Jieznu.

Miestelį garsina ir D.Smalskienės vadovaujamas folkloro ansamblis „Jieznelė“, išsaugojęs senųjų dainų repertuarą, tarp kurių – visiems gerai žinoma jų atliekama daina „Anzelmutė“. Kultūros darbuotojai sako, kad šią dainą paauglystėje parašė iš Jiezno kilęs tapytojas Algis Skačkauskas (1955–2009 m.), grojęs bei dainavęs Jiezno vidurinės mokyklos ansamblyje.

Folkloro ansamblis „Jieznelė“ užrašytomis savo krašto dainomis, melodijomis, papročiais dalinasi su kitais.

Folkloro ansamblio „Jieznelė“ repertuare daugiausia Jiezno krašte užrašytų dainų. Vieną partizanų dainą perdavė daininga jiezniškė Stasė Dumalakienė. Įdomu tai, kad Jiezno kultūros laisvalaikio centro pastatas, kuriame repetuoja bei koncertuoja folkloro ansamblis „Jieznelė“, stovi buvusioje Pacų rūmų „karčemos“ vietoje.

Išskirtinė bažnyčia

Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minimas Jiezno vardas, – 1492 m. gruodžio 4 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija, kurioje minimas didžiojo kunigaikščio Jiezno dvaras ir Jiezno valsčius. 1581 m. minimas linijinio plano Jiezno miestelis.

1633 m. Jiezno dvarą nupirko Lietuvos didysis iždininkas Steponas Pacas ir Jieznas ilgainiui (XVII–XVIII a.) tapo Pacų giminės rezidencija. XVI a. pabaigoje buvo evangelikų reformatų bažnyčia, 1634 m. paversta katalikų bažnyčia. XVII a. viduryje miestelis perplanuotas, 1670 m. pašventinta nauja Jiezno bažnyčia, pastatyta Lietuvos didžiojo kanclerio K.Z.Paco iniciatyva.

1775 m. Pacai pastatydino dvaro rūmus. Tačiau 1837 m. dalis miestelio ir Jiezno dvaras sudegė.

Nuo didikų Pacų neatsiejama ir Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčios istorija.

Pirmąją bažnyčią 1670 metais Jiezne pastatė Kristupas Pacas. Po 100 metų Antano Paco ir jo žmonos Teresės Radvilaitės-Pacienės iniciatyva bažnyčia buvo rekonstruota: padidinta ir išpuošta freskomis – pastatyti 2 bokštai, presbiterija ir dvi šoninės zakristijos.

Antrą kartą bažnyčia konsekruota 1772 m., jai papildomai suteiktas Šv. Jono Krikštytojo vardas. Bažnyčią puošia žymių dailininkų paveikslai, freskos, yra 12 altorių. Ekskursijas mielai „pavedžioja“ ir klebonas Rolandas Bičkauskas.

Rekomenduojami video