Kai dienos trumpėja, dangus apsiniaukęs, o nuotaika prasta, pajudėkim link Plungės, kur jau pakeliui, prie kelio, Milašaičių kaime sušvinta daugybė moliūgų, skleisdami saulės šviesą.

Moliūgų instaliacijos

Iš moliūgų sukurtos įvairios kompozicijos. Apvalūs, pailgi, kartais milžinai, kartais maži kamuoliukai. Meniškos prigimties Vilius Mitkus prie moliūgų triūsia nuo pavasario iki dabar, yra įtraukęs ir brolį, atvykstantį net iš Klaipėdos, bei tėvus, kad rudenį galėtų pradžiuginti daugybę žmonių.

Nereikia prekybos tinklų ar turgaus, žmonės patys atkeliauja čia įsigyti moliūgų. Ūkininkai pasiima net tonas pašarinių moliūgų savo gyvuliams maitinti. Nedideliame sklype prie namų šiemet sulaukė įspūdingo moliūgų derliaus, net 3 tonas nuėmė. Kai paklausiame apie skonį, V.Mitkus pasigiria, kad tokio skanumo nebūna nei turguje, nei parduotuvėje pirkti. Jis labai atidžiai, įsigilinęs kasmet atrenka sėklas, kurios atkeliauja iš viso pasaulio – nuo Kanados iki Vokietijos ar Italijos.

Kodėl moliūgai ir tik moliūgai? Vilius atsako, kad tai buvo lyg koks nušvitimas, kai pradėjo juos auginti, o dabar įsitikino, kaip jam tai įdomu. Čia atvažiuoja šeimos nusifotografuoti. Jis pats paruošia derlių fotosesijoms, sukuria instaliacijas. O vakarais, kai įjungia apšvietimą, muziką, norisi kaip po parodų rūmus vaikščioti. Vadybininko profesiją įgijęs Vilius nestokoja idėjų ir jau mąsto, ką sukurs kitais metais.

Prabangos oazės

„Moliūgkiemis“ buvo mūsų, žurnalistų grupės, viešnagės Plungės rajone paskutinė stotelė. Galvos lyg išsipūtusios nuo įspūdžių ir informacijos. Labiausiai nustebino, koks turiningas ir įdomus gyvenimas tokiuose ramiuose miesteliuose ir pačioje Plungėje, kurios didmiesčiu nepavadinsi. O du restoranai – „Oginski Hotel“ ir „Porto“ laisvalaikio centro restoranas – savo meniu, aptarnavimu, patiekalų gurmaniškumu gali konkuruoti su daug kuo. Juk jų virtuvės šefai stažavęsi ne vienos vakarietiškos šalies prabangiausiuose restoranuose.

Nustebome, kodėl laisvalaikio centrą pavadino „Porto“. Pasirodo, tai „vartai“ lotyniškai. Direktorė Agnė Šukienė pakvietė ant stogo. Parodė, kad ar į rytus, ar į vakarus asfaltuotais keliais galima greitai pasiekti Mažeikius, Palangą, Klaipėdą, Tauragę ir Šiaulius. Čia atvyksta poilsiautojai iš Palangos, kai atsibosta pliažas ar oras sugenda. Per aštuonis gyvavimo metus iš mažo viešbutėlio ir maitinimo įstaigos „Porto“ išaugo iki labai populiaraus laisvalaikio centro. Žmonės čia atvyksta ne tik ieškoti naujų įspūdžių, bet ir pasimėgauti geru maistu, smagiai praleisti laiką. Čia vyksta pobūviai, vaikų šventės. Matėme berniukus, žaidžiančius boulingą. Matyt, kažkurio gimtadienis.

Vienas didžiausių pasaulyje kelionių gidų leidėjas „Lonely Planet“ rekomendavo 2025 metais aplankyti Lietuvą, kuri tarp 10 pasaulio šalių pripažinta antrąja geriausia šalimi turistams. Norisi pridurti – būtinai aplankykite Žemaitiją.

Prabangą demonstruojantis „Oginski Hotel“ žavi nuostabia aplinka, kriokliais, fantastiškais vaizdais pro viešbučio kambarių ar restorano langus. Prabangūs automobiliai prie durų liudija, kad čia lankosi turintys gerą skonį, daug matę svečiai. Savininkai Rita ir Juozas Ramanauskai pristato virtuvės šefą Luką Gaudutį. Jo dėka čia galima paragauti įmantriausių patiekalų, kurių receptus sukūrė pats, remdamasis vietine virtuve ar patyrimu, įgytu pas kitų šalių kulinarus. Jo principams, kad produktai turi būti švieži ir aukščiausios kokybės, pritaria ir šeimininkai. Netrukus Lukas keliaus į Italiją geriausiuose restoranuose pagilinti savo žinias, parsivežti naujų idėjų.

Oginskių kraštas

Oginskių vardas per 300 metų garsėjo įvairiose srityse ne tik mūsų krašte. Mecenatai, progreso ir kultūros vystymosi skatintojai – ši giminė paliko neišdildomą pėdsaką Lietuvos istorijoje. Ne tik garsusis polonezas primena šią pavardę, bet ir tai, kad jie pirmieji įvedė elektrą, naudojosi telefonu, kai dar niekur jo nebuvo, steigė muzikos mokyklą... Ir šiais laikais gerai žinomi ne tik Oginskių rūmai Plungėje, parkas, senojo žemaitiško švento miško vietoje įkurtas, kur auga vienas seniausių Lietuvos ąžuolų.

Garsėja dabar Oginskių rūmai parodomis, renginiais, įvairiomis edukacijomis. Su viena jų mus supažindino Oginskio dvare mus sutikusi „ponia“ Aleksandra Rudytė, apsirengusi pagal XIX amžiaus madą. Su ja patekome į tuos laikus, kai iš porceliano puodukų gerdavo „kafiją“. Sužinojome, kad tai ne pupelių kava, o ąžuolo gilių, miežių, morkų ar cikorijos gėrimas. Ji pristatė to meto dvarininkų gyvenimo ypatumus, manieras, tam tikras moterų laikysenos paslaptis... Pavyzdžiui, ką reiškia tam tikri ženklai, skirti patikusiam kavalieriui.

Labai įdomi ir turtinga Oginskio rūmų ir giminės istorija, jų bendravimas su kitais iškiliais to meto žmonėmis. Oginskių dėka Konstantinas Mikalojus Čiurlionis pasuko muziko keliu. Oginskiai rėmė jį ir skatino studijuoti, vystyti savo gabumus.

Apie jo būsimą žmoną Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę, jos pomėgius, gyvenimo būdą sužinome Kuliuose, kur vyksta edukacija „Sofijos kafija su senoviniais pyragėliais“. Jos ryšiai su Žemaitija buvo stiprūs: net mano gimtuose Viekšniuose, garsiajame Vaistinės muziejuje nuolat vyksta renginiai, skirti S.Kymantaitei-Čiurlionienei ir jos šeimai, nes čia gyveno jos tėvai Kymantai.

O Kuliuose XX amžiaus pradžioje kunigavo jos dėdė Vincentas Jarulaitis, šio krašto šviesuolis, leidęs Sofiją į mokslus, bendravęs su Vaižgantu, daręs didelę įtaką kaimo bendruomenei. Buvusioje klebonijoje vyksta ne tik edukacijos, bet ir spektakliai, kuriuos pastatė aktorius Valentinas Masalskis, persikėlęs į Kulius gyventi su žmona. Jis rengia S.Kymantaitės-Čiurlionienės festivalius, į kuriuos suvažiuoja menininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.

Mažai žinomas Kulių miestelis imamas vadinti Žemaitijos kultūros sostine. Čiurlionio pėdsakai ir Šateikiuose, kur Sofijos dėdė kunigas V.Jarulaitis Šv. Evangelisto Morkaus bažnyčioje sutuokė S.Kymantaitę ir M.K.Čiurlionį.

Su paukščiu ant peties

Daug buvo pažinčių su įdomiais, originaliais žmonėmis, ir dabar garsinančiais savo kraštą. Pastebėję keistą užrašą „Sakalynė“ Oginskių dvaro kieme sutikome neeilinį žemaitį. Tai sakalininkas Virginijus Narkus. Ant jo peties paukštis. Manėme, kad tai sakalas, bet Virginijus paaiškino, jog tai Kalifornijos vanagas. Virginijus nėra dvaro darbuotojas. Jį kartais pagal sutartį pasamdo, kad kovotų su parkui kenkiančiais kovarniais.

Paklusęs šeimininko komandoms Kalifornijos vanagas, prijaukintas ir išmokytas, pademonstravo savo gebėjimus. Didelis ir ilgai trunkantis darbas taip paruošti paukštį. Tai daugybė ilgai trunkančių treniruočių ir specialios metodikos, kurių paslaptis Virginijus saugo. Jis apgailestauja, kad mažai žinoma apie tai, kokie naudingi įvairiose srityse gali būti apmokyti paukščiai. Toks vanagas praverstų norint išbaidyti dažnai mus, vilniečius, erzinančius suįžūlėjusius balandžius ar žvirblius, beveik lendančius į lėkštę, jei valgai lauke.

V.Narkus treniruoja paukščius ir stengiasi atgaivinti senovėje dvaruose buvusią populiarią medžioklę su sakalais. Virginijus nustebino ir savo kūriniais iš ragų, odos ir gintaro: masyvūs, vyriški papuošalai. Jis dar ir tautodailininkais.

Ieško savitumo

Apie meną ir rankdarbius Plungės krašte galima daug kalbėti .... Čia susitikome su garsiu medžio drožėju Antanu Vaškiu, gyvenančiu Plokščių kaime. Jis garsus ne tik Žemaitijoje, apdovanotas „Aukso vainiku“ atminimo ženklu „Už nuopelnus Žemaitijai“, yra sukūręs 64 kryždirbystės objektus. Vėliau matėme jo koplytstulpius, skulptūras įvairiose erdvėse, o čia jis pademonstravo paties pasigamintus įrankius, su kuriais dirba.

Antanas norinčius išmokti drožti priima į kursus. Kaip jis sakė, nuo 7 iki 70 metų ir vyresnius. Ir mūsų kolegė Onutė užsidegė, kad važiuos mokytis drožti šaukštus. Vaikai ir suaugusieji mokytis drožimo paslapčių atvažiuoja ne tik iš aplinkinių kaimų ar Plungės – būna net iš Palangos. Kai kurie šio pomėgio neatsisako ir tampa Antano kolegomis, vėliau dalyvauja įvairiuose renginiuose, kur pristato savo darbus.

O kitoje erdvėje – audimo staklės. Kartu su švedėmis 2007 metais projekto metu atgaivintas senovinis žemaitiškas audimas. Čia moterys audžia vadinamuosius kutėnius kilimėlius. Mes kaimuose juos dar matydavome pas močiutes, tokius dryžuotus, prie durų patiestus.

Sužavėjo vienintelė Lietuvoje Platelių dvaro sodybos tradicinių amatų centre įkurta Užgavėnių kaukių ekspozicija. „Žemaičiai ieško savitumo“ – ne kartą išgirdome šį teiginį. Ir įsitikinome. Ir senovinės, ir dabar gaminamos kaukės, tautiniai rūbai, tie patys kilimėliai tikrai kitokie, negu už Žemaitijos ribų.

Grafų pėdsakais

Gal dabar ne pats geriausias laikas vaikščioti po Platelių dvaro sodybos parką, bet čia galite pamatyti Raganos uosį, paskelbtą gamtos paminklu, botaniniu gamtos paveldo objektu, apipintą legendomis.

Platelių dvaro savininkų grafų de Šuazel-Gufjė giminės istorija verta atskiro pasakojimo. Nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos į Rusiją pasitraukusiam grafui Ogiustui de Šuazel-Gufjė imperatorius Pavelas 1800 metais padovanojo Platelių dvarą, kurį ši didikų šeima valdė iki 1940 metų. Čia rezidavo pirmoji Lietuvos moteris rašytoja Sofija Tyzenhauzaitė, buvusi Ogiusto sūnaus Oktavijaus žmona. Jos sūnų caras Aleksandras I krikštijo suteikdamas savo vardą, Napoleonas Bonapartas sakė: „Ką aš pajutau malonaus tame žygyje į Rusiją – tai pažintis su Sofija.“

Apie šiuos didikus jau išleistas leidinys – albumas „Grafai de Šuazel-Gufjė: Plateliai–Papilys“. Tai bendras Žemaičių muziejaus „Alka“ ir Biržų krašto muziejaus bendradarbiavimo rezultatas. „Alkos“ muziejuje saugoma išlikusi gausi grafų sukaupta kolekcija: XIV–XIX a. portretai, skulptūros, baldai, knygos, archyvas. Papilio dvaro grafų turtai saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Poilsio oazė

Plungės krašte didelį įspūdį paliko kaimo turizmo sodyba „Po ąžuolais“, įsikūrusi Paplatelės kaime, unikalioje Žemaitijos parko teritorijoje. Ji stebina ne tik tuo, kad yra apjuosta natūraliai gamtoje išaugusiais šimtamečiais didžiuliais ąžuolais, vos už 200 m tyvuliuojančiu švariausiu Lietuvoje Platelių ežeru, bet ir šeimininkų Gitanos ir Virginijaus Leliugų sugebėjimu modernius pastatus įkomponuoti tarp kalvų, įrengti lyg natūralius vandens telkinius, sudaryti sąlygas pailsėti šeimoms su vaikais.

Čia savo darbuotojams kompanijos rengia mokymus, konferencijas ar seminarus. Jie laisvalaikiu gali patirti įvairių malonumų: čia yra vandens pramogų centras, įvairios erdvės sportui, pasivaikščiojimo po mišką takai. Kaip sakė šeimininkai, „visos sąlygos ir fiziniam, ir dvasiniam atsipalaidavimui“. Galima dviračiais ar pėsčiomis pasiekti kaimynystėje esantį Šaltojo karo muziejų arba apvažiuoti 25 km atstumą aplink Platelių ežerą.

Ant kalvos galima pamatyti besiganančius keturis žirgus, kuriems Virginijus neabejingas. Yra čia ir lamų, kuriomis džiaugiasi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Beje, vestuvių ir kitų pokylių organizavimo atsisakė. Per daug vargo būna su įsismaginusiais pokylių dalyviais, kuriems nebėra jokių ribų: palieka kalnus šiukšlių, kaskart gresia ir kiti nemalonumai...

Litvakų atminimui

Būnant Plungėje būtina aplankyti unikalų, vienintelį pasaulyje Litvakų atminimo sodą, kurį Medsėdžų kaime įkūrė Eugenijus Bunka, žurnalistas, savo tėvo Jakovo Bunkos vardu pavadinto labdaros ir paramos fondo vadovas. J.Bunka stengėsi įamžinti žydų masinių žudynių vietas, saugoti Lietuvoje gyvenusių žydų atminimą.

Plungėje žydai įsikūrė maždaug XVI amžiuje. XIX amžiaus pabaigoje jie sudarė apie 50 proc. Plungės gyventojų, vėliau mažiau, bet vis tiek jie turėjo didelę įtaką miesto gyvenimui. Po karo išlikusių buvo per 200. O šiuo metu jau nebėra nė vieno. Dar išlikę žydų gimnazijos, banko ir kt. pastatai. E.Bunka nusprendė įamžinti žydų istoriją įkūręs Litvakų atminimo sodą, kurio kontūrai atitinka Lietuvos kontūrus.

Eugenijus tęsė tėvo J.Bunkos idėją įamžinti žydų atminimą. Jis buvo drožėjas, turbūt vienintelis tuo metu žydas liaudies menininkas. 12 arų sklype jau „pasodinta“ 60 metalinių obelų, o ant šakų obuoliai su išrašytomis čia gyvenusių žmonių pavardėmis. Prie kiekvienos obels yra lapeliai, kur pažymėta, kam skirtas medelis ir kas jį pasodino. Kiekvienas gali įrašyti pažįstamo žydo pavardę.

Čia ir garsių visame pasaulyje, bet gyvenusių Lietuvoje, pavardės. Pvz., Dovydas Volfsonas Izraelio vėliavos ir valiutos pavadinimo autorius, Antrojo pasaulinio sionistų kongreso prezidentas, Hermann Kallenbach, finansavęs Gandi, jo bendražygis. Jiems paminklas yra Rusnėje. Čia ir garsių menininkų pavardės, pvz., Jašos Heifeco, visame pasaulyje garsaus smuikininko, ir prieš 5 metus mirusio kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo pavardė.

Vienas didžiausių pasaulyje kelionių gidų leidėjas „Lonely Planet“ rekomendavo 2025 metais aplankyti Lietuvą, kuri tarp 10 pasaulio šalių pripažinta antrąja geriausia šalimi turistams. Norisi pridurti – būtinai aplankykite Žemaitiją. Tai išskirtinė istorija, autentiška kultūra, įspūdinga civilizacijos nepaliesta gamta, kurioje išradingi žemaičiai sugeba sukurti nuostabias poilsiui ar sėkmingam darbui skirtas oazes, pagrįstas tvarumo principais.

Nijolė Steponkutė