Beveik per tris dešimtmečius daupariškiui ūkininkui Petrui Montvydui rūpesčių kėlė ir sausros nualinti pasėliai, ir liūčių paskandinti javų laukai. Bet buvo daug metų, kai prikuldavo gausų derlių, grūdų kainos būdavo palankios. P. Montvydo augalininkystės ūkis konkurse „Metų ūkis 2008“ pelnė laureato vardą, kelis kartus pripažintas prizininku. „Ūkininkui reikia tikėti savimi ir kitais, reikia daug kantrybės“, – kalbėjo P. Montvydas, šį rudenį likviduojantis savo ūkį.
Paskutinė javapjūtė
Beveik prieš tris
dešimtmečius sukūręs ir puoselėjęs augalininkystės ūkį daupariškis P.
Montvydas tvirtino, kad šie metai džiugiausi: nuėmęs derlių daugiau
nebesėjo. „Užteks, – tarė ilgametis ūkininkas. – Būčiau dar metus, iki
pensijos, ūkininkavęs, bet kai iškilo problemų dėl žemės nuomos,
nusprendžiau baigti. Ūkio likvidavimas nesusijęs su mano sveikata, kaip
daugelis galvoja. Ir niekam jo neperduodame, nes vaikai nenori
ūkininkauti.“
Ne, jam širdies neskauda – laukai neliko dirvonuoti, nes apsėjo kiti, gerokai jaunesni ūkininkai.
„Pažiūrėsiu,
kaip seksis – galėsiu palyginti, – šyptelėjo P. Montvydas. – Aš buvau
vienas iš vyriausių ūkininkų Dauparų–Kvietinių seniūnijoje.“
Jaunų ir
vyresnių ūkininkų nuomonės, požiūriai ne visada sutampa. Anot
pašnekovo, jaunimas gudresnis, imlesnis technologijoms, nebijo naujovių,
daugiau informacijos susirenka, su kitais dalijasi socialiniuose
tinkluose, dirba tvarkingai. Nepražus jaunimas. P. Montvydas gyrė jauną
ūkininką kaimyną Rytį Kernagį, su kuriuo dažnai konsultuodavosi.
„Jaunystėje ir aš nebijojau rizikos – ūkininkauti pradėjau 35-erių
metų“, – šyptelėjo Petras.
Apsisprendimas – per abejones
Agronomo
diplomą tuomečiame Rietavo žemės ūkio technikume įgijusiam P. Montvydui
teko pagal paskyrimą padirbėti Aukštaitijoje, bet žemaitis, kilimo nuo
Endriejavo, kai tik galėjo, pasipustęs padus sugrįžo į savo mielą
kraštą. Įsidarbino Gargžduose, statybinių medžiagų kombinate, bet
neužsibuvo ir aukštesnes pareigas pasiūlius. Jauną agronomą daugiau nei
prieš keturis dešimtmečius priėmė kolūkis Dauparuose – Petrą traukė
žemė. „Dirbau daug – sunkiausia buvo išdalinti kolūkiečiams pasodybinius
sklypus, ganyklas, sureguliuoti šienavimą – vis nepatenkintų
atsirasdavo“, – prisiminė pašnekovas. Jam iki šiol įstrigę vieno
specialisto žodžiai, kad niekada žmogus nedirbs kaip sau, jeigu nedirbs
sau.
Ir ūkis iširo – reikėjo dirbti sau. „Nesupratau, kaip tai
daryti, juk likome pliki – pinigų nėra, žemės neturėjome, nieko nėra, o
reikia kurti savo ūkį. Baisi nežinomybė, – dalijosi prisiminimais P.
Montvydas. – Nieko blogo negalvodamas uošvis abejojo, ar reikia kurti
ūkį. Jis buvo atsargus, ir žmona Rūta abejojo, ir aš bijojau. Bet kaip
reikėjo gyventi?“
Jis prisiminė, kaip pirmąjį traktorių iš
agrochemijos įmonės nusipirko. Iš pradžių dirbo valstybinę žemę, bet ją
vėliau atėmė – pradėjo nuomotis iš žmonių, kurie susigrąžino nuosavybės
teise. Kelerius metus Montvydai ūkininkavo su kaimynais Geštautais – 40
hektarų dirbo. „Iš pradžių laikėme gyvulių – pagrindinės pajamos buvo iš
7 melžiamų karvių. Rūta pieną vežė parduoti į Klaipėdą. Dar auginome
kopūstus, bulves“, – dėstė Petras.
„Kiek mes dirbome! Pastaraisiais metais, palyginti, nieko nedirbame“, – šypsojosi Rūta.
„Jeigu dabar jaunimas tiek dirbtų, nereikėtų pašalpų mokėti“, – pridūrė jos žmogus.
Mokytis – visą gyvenimą
Pradėjęs ūkininkauti
nuo 40 hektarų, savo augalininkystės ūkį išplėtė iki 630 ha. Tačiau
pastaraisiais metais jo valdomi plotai sumenko iki 450 ha dėl statybų,
sumažėjusios žemės nuomos pasiūlos.
P. Montvydas kūrė ūkį ir
ūkininkavo pagal save. „Galvojau, kad moku, kol nesutikau gerų
vadybininkų. Man pasakė, kad netiki, jog Žemaitijoje negalima prikulti
šešių tonų iš hektaro nenaudojant augalams skirtų papildų, – kalbėjo
pašnekovas. – Pasirodo, derliaus pagrindas – tręšimas ir labai svarbu
laiku nupurkšti nuo ligų. Cheminės priemonės augalams – kaip vaistai
žmogui. Derlingumas mano laukuose šoktelėjo – vasarinių kviečių pradėjau
prikulti po 6 tonas iš ha – viena tona daugiau.“
P. Montvydas suprato, kad ūkininkui reikia mokytis visą gyvenimą.
Savo
ūkio technikos bazę stiprino pasinaudojęs europine parama: tris kartus
teikęs paraiškas gavo 630 tūkst. litų. „Įsigijau kelis traktorius ir
kitos technikos, – sakė ūkininkas. – Metams bėgant, ūkininkavimas
lengvėjo, nes tobulėjo technika, pradėjau samdyti darbuotojus – nuo
dviejų iki keturių.“
Ar sunku rasti gerą darbininką? „Ne – pas mane
patys ateidavo prašyti darbo, – patikino Petras. – Žmogus turi gauti
normalų atlyginimą – už menką negausi. Nebuvo taip sunku likviduoti ūkį,
kaip atsisveikinti su darbuotojais. Su ašaromis išsiskyrėme – sumokėjau
išeitinę keturių mėnesių kompensaciją. Jie buvo nuolatiniai
darbuotojai, realiai keturis mėnesius per metus nedirbo, tačiau algą
gavo. Negaila, nes jie mums uždirbo pinigus – labai geri darbuotojai
buvo.“
Savo tikslą pasiekė
P. Montvydui
ūkininkavimas buvo ne tik darbas ir pajamos, bet ir savotiškas pomėgis.
„Man patiko žemdirbystė: ardamas laukus jaučiau žemės kvapą. Bet dabar –
beariminis dirbimas. Nežinau, ar ši technologija ilgai gyvuos. Aš
seniau išbandžiau dirvos skutimą – pasipylė piktžolės, užpuolė ligos.
Vėl pradėjau arti. Manau, kad prireiks daugiau chemikalų, o juk kalbama,
kad reikia jų mažinti. Bet dabar žemės dirbimo technologija šiek tiek
kitokia, modernesni padargai“, – svarstė P. Montvydas.
Ūkininko vaikų
– Audriaus ir Indrės – ūkininkavimas nepatraukė: jie turi savo veiklas,
pomėgius. Ir tėvai jiems nelinkėjo šios dalios. Anot jų, yra sričių,
kur pajamos lengviau ateina, daugiau stabilumo, mažiau rizikos. „Ryte
prabudę tuoj pro langą žiūrėjome – sninga, šąla, kruša daužo ir
baiminomės, ar kas nenutiks pasėliams. O tai stresas“, – kalbėjo Rūta.
„Mūsų, pajūrio kraštas, išskirtinis – ryte šąla, vakare lyja“, – antrino
jos žmogus.
Šį rugpjūtį P. Monvydas paskutinį kartą nupjovė savo
užaugintus javus: ūkis jau likviduojamas. „Visada norėjau gyventi
geriau nei mano tėvai, o vaikai – geriau už mane. Esu labiausiai
užsispyręs iš visų Montvydų – savo tikslą pasiekiau. Sukūręs ūkį,
pagerinau savo aplinką, padėjau vaikams atsistoti ant kojų. Dabar aš
turiu teisę į normalią senatvę, poilsį“, – dėstė Petras. Jam antrino
Rūta, visada palaikiusi savo vyrą.
Montvydai ketina prasmingai leisti
savo dienas. Anksčiau aplankę Turkiją, Egiptą, Ispaniją, Gruziją,
Maroką, daugiau į užsienį nekeliaus. Jie planuoja apvažiuoti visą
Lietuvą – apeiti pažintinius takus, aplankyti dvarus, muziejus ir kita.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.