Širvintų rajone esančio Gelvonų miestelio nejuosia nei upės, nei ežerai, nei miškai. Tai tarsi užkampis pačiame Lietuvos viduryje. Tačiau, pasak nuoširdžių ir paslaugių vietos gyventojų, Gelvonų praeitis, istorija – gana turtingos, pakankamai įvairi ir dabartis.
Suakmenėję žmonės
Gelvonuose yra kelios ypatingos vietos, kurios, anot gelvoniečių, skatina pamaldumą ir tikėjimą. Tai akmuo su pėda, esantis Gelvonų bažnyčios šventoriuje, ir Liukonių kryžius su šalia stovinčiais „suakmenėjusiais žmonėmis“ bei plokščiu akmeniu su duobele.
Vienas iš ankstyviausių šaltinių, aprašančių Gelvonų pėduotąjį akmenį, saugomas Lietuvos mokslų akademijos Rankraščių skyriuje. Tai išrašas iš Vilniaus vyskupijos konsistorijos aktų knygų – Vilniaus vyskupo Mykolo Slupskio 1670 m. atliktas žmonių, patyrusių stebuklus prie to akmens, protokolas. Pėduotasis akmuo vadinamas Švč. Mergelės Marijos pėda.
Atvykusieji prie Švč. Mergelės Marijos pėdos akmens, meldžiasi, prašo pagalbos, sveikatos sau ir artimiesiems. J. Žurauskienės nuotr.
Pasakojimas byloja, kad kadaise rudenį pėsčiomis iš Ukmergės į Vilnių ėjo pamaldi ponia, lydima tarnaitės. Ponia vyko į Švč. Mergelės Marijos gimimo šventės atlaidus pasimelsti ir prašyti dangiškosios Motinos pagalbos, kad pagydytų jos ligotas akis. Sutemus moterys pasiklydo klaidžiuose miško keliukuose, siaubingai išsigando ir nežinojo, ką daryti. Auštant jos pamatė netoliese ant akmens stovinčią Mergelę Mariją. Regėjimui išnykus, keliauninkės priėjo prie akmens ir išvydo jame įspaustą pėdą su vandeniu. Nusiplovusi tuo vandeniu skaudamas akis, ponia pasveiko. Vėliau šioje vietoje buvo pastatyta koplytėlė, kurios sienoje įmūrytas stebuklingas akmuo. Viena jo dalis su pėda yra koplytėlės išorėje, o kita – sidabrinėje plokštėje – viduje. Ši vieta iki šiolei gausiai lankoma maldininkų. Ypač daug žmonių čia suplūsta per Švč. Mergelės Marijos gimimo šventę rugsėjo 8 d., vadinamą Gelvonine. Atvykusieji čia meldžiasi, prašo globos, sveikatos sau ar artimiesiems. Apie koplytėlę einama su procesija.
Sidabrinė plokštelė su pėdos atvaizdu koplytėlės viduje. J. Žurauskienės nuotr.
Išsaugojo istoriją
Į miestelį atvykę svečiai neaplenkia centre stovinčios dailios neoklasicistinės akmenų ir raudonų plytų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčios. Ji miestelyje buvo pastatyta 1895–1897 metais Gelvonų dvaro savininko grafo Pliaterio. Šventoriuje šalia bažnyčios yra Pliaterių kripta, stūkso kryžius tremtiniams. Jo autorius – tautodailininkas Jonas Beržinskas. Aikštėje priešais bažnyčią pastatytas juodo granito monumentas (skulptorius Jonas Jagėla), skirtas Didžiosios Kovos apygardos partizanams, veikusiems šiose apylinkėse po Antrojo pasaulinio karo, atminti. Pavasarį šalia monumento visada pražysta raudonos gėlės, simbolizuojančios žuvusiųjų kraują. Greta centrinės aikštės yra medinis namas, kuriame 1848–1849 m. gyveno ir pradėjo kurti būsimasis vyskupas bei poetas Antanas Baranauskas. Jis į Gelvonus buvo atsiųstas tėvų pas pažįstamą kleboną dirbti liokajumi. Teigiama, kad patys pirmieji A.Baranausko eilėraščiai gimė būtent čia. Šio krašto žmonės ir svečiai aplanko ir Gelvonų miestelio senąsias žydų kapines, kurios įtrauktos į Kultūros vertybių registrą.
Šventoriuje šalai bažnyčios yra Pliaterių kripta, stūksto kryžius tremtiniams. JO autorius-tautodailininkas Jonas Beržinskas. J. Žurauskienės nuotr.
Gyveno daug žydų
Teigiama, kad pirmieji žydai Gelvonuose apsigyveno XVII a. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Gelvonų žydai daugiausia vertėsi grūdų prekyba, į Vilnių tiekė paukščius, vaisius ir pieno produktus. Miestelyje jie plėtojo ir visus vietos amatus: vertėsi kalvyste, staliaus darbais, siuvo drabužius ir batus, juos taisė. 1913 m. Gelvonuose buvo 10 batsiuvių, 6 siuvėjai, 3 staliai, 2 kalviai, 2 dažytojai, vienas graviruotojas ir vienas malūnininkas. Daug žydų buvo įsidarbinę aplinkinių vietovių ūkių valdytojais, veikė kaip vietos bajorų tarpininkai. Žydai su vietos gyventojais palaikė nuoširdžius santykius. Tuo metu Gelvonuose, be mūrinės bažnyčios, buvo medinė sinagoga, 75 gyvenamieji namai, 22 parduotuvės, vaistinė, paštas, viešoji biblioteka ir mokykla. Manoma, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą miestelyje galėjo gyventi apie 450 žydų. Vokiečiams užėmus Lietuvą, Gelvonų žydai buvo išžudyti, jų namai ištuštėjo.
Mokykla tapo gimnazija
Spalvinga ir Gelvonų mokyklos, kuriai praėjusiais metais buvo suteiktas gimnazijos statusas, istorija. Gelvonų gimnazijos direktorė Ona Valančienė pasakojo, kad parapinė mokykla pirmą kartą paminėta 1781 m., todėl mokykla jau skaičiuoja 236 metus. Kadangi Gelvonų miestelyje gyveno daug žydų, 1928–1935 m. mokykloje veikė ir žydų pradžios klasės. Pasakodama mokyklos istoriją direktorė priminė, kad kiekvienas laikotarpis į ją įnešė savų naujovių, permainų ir džiaugsmų. „Su mokykla glaudžius ryšius palaiko ir paremia Susan Storring, nes čia mokėsi jos artimieji. Neseniai džiaugėmės jos dovana – tradicinę žydų muziką grojančiu ir dainuojančiu ansambliu ,,Klezmer Klangen“, kurį sudaro profesionalūs muzikantai“, – pasakojo pusę amžiaus mokyklai ir 35 metus direktorės pareigoms atidavusi O.Valančienė.
O. Valančienė priminė, kad kiekvienas laikotarpis į mokyklą įnešė savų naujovių, permainų ir džiaugsmų. J. Žurauskienės nuotr.
Kūrybingi mokytojai
Direktorė pasakojo, kad vienas iš didžiausių įvykių mokykloje – Prezidento Valdo Adamkaus apsilankymas. Ponios Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas skyrė lėšų šalia mokyklos esančio bendrabučio virtuvėlei įkurti. Dabar jaukiame bendrabutyje gyvena 22 mokiniai, tame pačiame pastate įsikūrusi ir priešmokyklinio ugdymo grupė. O.Valančienė pasidžiaugė, kad gimnazijoje dirba labai puikūs mokytojai, ugdantys kūrybingus vaikus. Drauge su direktore apsilankėme technologijų klasėje, kurioje mokytojas metodininkas Kęstutis Stankevičius ir mokiniai kuria nepakartojamą grožį. Šis mokytojas netradicinėmis idėjomis ir savo darbais sužavi mokinius, kurie laurus skina net respublikinėse olimpiadose. K.Stankevičius moko mokinius kurti ne tik iš metalo, medžio, stiklo ir plastiko. Darbams panaudojami ir įvairūs senoviniai bei netradiciniai daiktai, tokie kaip fotoaparatai, lygintuvai, keptuvės, balnakilpės ir kt. Mokytojo ir mokinių sukurti šviestuvai, žvakidės, vazos, laikrodžiai ir kiti vienetiniai dirbiniai tikrai verti dėmesio. Patys gabiausi mokiniai – Dovidas Jatkauskas (10 klasė), Dainius Jakštas (8 klasė) ir jo sesutė.
Praėjusiais metais Gelvonų mokyklai buvo suteiktas gimnazijos statusas. J. Žurauskienės nuotr.
Aplanko buvę mokiniai
Netoli mokyklos gyvena ir buvusi ilgametė Gelvonų mokyklos mokytoja Genovaitė Andriūnaitė-Pilipavičienė. Pedagogė jau ne vieną dešimtį metų renka ir rašo Gelvonų miestelio istoriją. Į devintą dešimtį įkopusi šviesuolė valandų valandas gali pasakoti apie Gelvonų seniūnijos ir bažnyčios istoriją, miestelio legendas. Ji yra sukaupusi parapijiečių statistiką, informaciją apie miestelyje gyvenusius žydus, išnykusius kaimelius ir vienkiemius. G.Andriūnaitė-Pilipavičienė pedagoginį darbą dirbo 46 metus.
G. Andriūnaitė-Pilipavičienė jau ne vieną dešimtį metų renka ir rašo Gelvonų miestelio istoriją. J. Žurauskienės nuotr.
Išėjusi į užtarnautą poilsį, moteris nenuobodžiavo, kaupė savo pradėtų istorinių darbų archyvą, įgyvendino naujus sumanymus. Pas buvusią mokytoją ir dabar užsuka buvę ir dabartiniai mokiniai, kolegos. Praėjusių metų rudenį G.Andriūnaitė-Pilipavičienė dalyvavo Gelvonų vidurinėje mokykloje vykusioje netradicinėje ugdymo dienoje ,,Miestelio istorijos“, kurią organizavo istorijos mokytoja metodininkė Daiva Taučiuvienė. Tą dieną mokiniai buvo pakviesti pažvelgti į praeitį, prisiminti žymesnius miestelio objektus, tradicijas ir papročius. G.Andriūnaitė-Pilipavičienė buvo pakviesta ir į Tarptautinei tolerancijos dienai ir Vietos bendruomenių metams paminėti skirtas pamokas, kurias vedė viešnios Rūta Puišytė, Susan Storring ir Gelvonų bendruomenės nariai Regina Ramaškevičienė, Albinas Vaitonis, Sabina Mikučionienė ir pati pašnekovė.
K. Stankevičius ir mokiniai kuria nepakartojamą grožį iš metalo, medžio, stiklo ir plastiko. J. Žurauskienės nuotr.
Miestelis tuštėja
Deja, miestelį kamuoja tos pačios bėdos, kaip ir visą Lietuvą – jis tuštėja. Tačiau, anot Gelvonų seniūno Liongino Juzėno, kultūrinis gyvenimas jame dar verda. Širvintų kultūros centro Gelvonų filialo vadovė Gita Krylavičienė nuolat režisuoja įvairius koncertus, kuriuose dalyvauja Gelvonų gimnazijos vaikų folkloro ansamblis „Dagilėlis“ (vadovė Audronė Dabravolskienė), mokinių vokalinis ansamblis ir mokinių kapela (vadovas Gintaras Pauliukonis), Gelvonų filialo folkloro ansamblis „Savingė“ (vadovė Laima Bikulčienė) ir kt. Renginiai vyksta Gelvonų kultūros namuose, kuriuose telpa beveik 200 žiūrovų. Miestelėnams ir svečiams itin patinka tradicinė Aukštaitijos regiono folkloro šventė „Suprašė žvirblalis“. L.Juzėnas sakė, kad miestelis artimiausiu metu pasipuoš ir sava vėliava, kurią sukūrė dailininkas profesorius Juozas Galkus. Herbas jau yra patvirtintas LR Prezidento dekretu.
L. Juzėnas sakė, kad miestelio herbą sukūrė dailininkas prof. J. Galkus. J. Žurauskienės nuotr.
Lankytinos vietos
- Mūrinė tašytų akmenų neoklasicistinė su neobaroko elementais Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia.
- XIX a. grafų Platerių koplyčia.
- Koplyčioje įmūrytas akmuo su vadinamąja Švč. Mergelės Marijos pėda.
- Paminklas Didžiosios kovos apygardos partizanams, ryšininkams ir rėmėjams.
- 6 km į pietryčius nuo Gelvonų esantis Gelvanės ežeras.
- Gelvonų apylinkių įžymybė – gatvinis Mikalajūnų kaimas, įkurtas XVI a. per valakų reformą, ir išsaugojęs XIX a. pab. – XX a. pradžios autentiškumą. Tokių gatvinių kaimų Lietuvoje išlikę nedaug, nes dėl vėlesnių reformų jie išbarstyti į viensėdžius.
- Abipus Širvintos upės išsidėstęs Liukonių kaimas. Iš toli matyti rytinėje pusėje piliakalnio viršūnėje pastatytas liaudies meistro Juškevičiaus pastatytas kryžius.
- Prie Širvintos upės stovintis vienišas, aptrupėjęs, apie 3 m aukščio paminklas, vadinamas „Turko kapu“. Retas, egzotiškas paminklas.