Veisiejai (Lazdijų r.) vasarą tampa vienu patraukliausių Dzūkijos kampeliu. Miestas, įsikūręs Ančios ežero apsuptyje, jau dešimtmetį traukia ežere trykštančiu muzikiniu fontanu su šviesos instaliacijomis bei savaitę trunkančiu tarptautiniu menininkų pleneru. Šiemet Veisiejai paskelbti Mažąja kultūros sostine.

Sutraukia menininkus

Gegužei baigiantis Veisiejuose surengtas tradicinis 19-asis tarptautinis menininkų pleneras „Veisiejų pavasaris“. Šiemet jis sukvietė kūrėjus iš septynių šalių: Gruzijos, Armėnijos, Izraelio, Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos ir Lietuvos. Į plenerą suvažiavo apie trisdešimt dalyvių, iš jų – 14 tapytojų, 5 medžio drožėjai bei 5 kalvystės ir 2 taikomosios dailės meistrai, fotografas.

Nagingi menininkai gyveno Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos bendrabutyje ir plušėjo savaitę. Kūrybinės veiklos rezultatus visuomenei parodė per plenero uždarymo šventę. Visi plenero metu išdrožti iš medžio, nukalti iš metalo, nutapyti bei kitaip sukurti darbai tradiciškai kaip dovana liko Veisiejų kraštui. Taip miestas ir jo apylinkės kasmet gražėja jau devynioliktuosius metus.

Šio plenero sumanytojas ir vienas iš organizatorių,Veisiejų krašto garbės pilietis, buvęs dailės mokytojas Vytautas Žukauskas pamena, kad pirmą menininkų plenerą prieš 20 metų surengė savo sodyboje Šilainėje, netoli Veisiejų. Kaip pats sakė, tada norėjo prasmingai užpildyti savo erdves, surengti parodėlę. Tačiau greitai, minint Veisiejų 500 metų jubiliejų, plenerai „išplaukė“ į platesnius vandenis.V.Žukauskui kilo idėja, kad ko nors būtų paliekama ir miesteliui, nes jam Veisiejai – labai brangūs.

Daugiausia į Veisiejų plenerą suvažiuoja tapytojų, kurių darbuose atgimsta miestelis ir jo apylinkės.

Pamena, kad nuo 2001 metų Veisiejuose menininkus suburdavo ne tik plenerai, bet ir susitikimai kavinukėje. Tokia buvo pradžia, o paskui, anot V.Žukausko, išliekamąją vertę pamatė ir Lazdijų rajono valdžia. Kasmet plenerą organizuoti padeda Veisiejų seniūnas Zenonas Sabaliauskas, kuo gali gelbsti kiti veisiejiečiai, nes dalyvius reikia ne tik apgyvendinti, bet ir pamaitinti, o kūrybiniam procesui reikia įvairių medžiagų.

V.Žukauskas pasakojo, kad, nors anksčiau ne visi veisiejiečiai mokėjo ištarti žodį „pleneras“ ir ne visi žinojo, kas tai yra, dabar niekam nebereikia aiškinti, nes plenerai Veisiejuose jau tapę tradiciniu reiškiniu. Tad ir organizuoti plenerą Veisiejuose ne bėda, nes padeda vietos žmonių geranoriškumas. Plenerą į savo patalpas jau nebe pirmus metus įsileidžia Veisiejų technologijos ir verslo mokykla. Miškininkai leidžia pigiau įsigyti malkinio ąžuolo. Anot V.Žukausko, Veisiejų pleneras turi vardą, organizavimo tradicijas ir ilgam išliekančius plenerų uždarymus, kai aktų salėje nelieka tuščių vietų.

Savaitė prabėga nejučia, nes ir plenero vakarai būna užimti – organizatoriai menininkus įtraukia į gegužinius giedojimus Šv. Marijos garbei, kad iš Dzūkijos jie išsivežtų čia puoselėjamą gražią gegužinių giedojimo tradiciją. Menininkai turi progą išbandyti ir dar vieną Dzūkijoje neišnykusį paprotį – lietuvišką pirtį.

„Stengiamės visus apgaubti meile, rūpesčiu. Prabangos neturime, bet žmogiškos šilumos suteikti galime“, – kalbėjo V.Žukauskas. Tam, kad prisiminimai apie plenerą liktų gyvi, kasmet susukamas filmas, saugojamos nuotraukos.

Darbus dovanoja

V.Žukauskas skaičiavo, kad vien tapybos darbų jau yra gerokai per 100, per daug metų sukurta labai daug skulptūrų. Tiesa, lauko skulptūrų jau pamažu atsisakoma, nes paaiškėjo, kad lauko sąlygomis jos sunyksta ir praranda savo vertę. O juk meno kūrinius norisi išsaugoti. Todėl nuo šiol menininkai daugiau meistraus koplytstulpius bei interjero skulptūras.

Veisiejietis kalvis Juozas Varnelis su prieniškiu medžio drožėju Algimantu Sakalausku prie bendro kūrinio.

Dėl tradicinių plenerų Veisiejai tampa ir kalvystės centru su mokomąja baze: veikia kalvystės būrelis, yra Meno mokyklos kalvystės klasė. Nors iki plenerų čia nebuvo nė vieno kalvio, dabar jau yra trys dirbantys kalviai ir vienas jaunuolis, pasirinkęs kalvystės studijas Telšiuose. Tad Veisiejai greitai turės net 4 profesionalius kalvius.

Veisiejų seniūnas Zenonas Sabaliauskas džiaugiasi, kad ir jis pats įsitraukė į plenerų organizavimą. Jo teigimu, dėl šių plenerų Veisiejuose atsirado ir skulptūrų parkai, ir meno galerija, ir kultūriniai renginiai. Šiemet, paskelbus veisiejus Mažąja Lietuvos kultūros sostine, iš viso čia bus surengta 12 parodų.

„Kam viso šito reikia, ką tai duoda Veisiejams? Visų pirma, tai papuošia miestelį. Antra, dėl plenerų Veisiejuose gražiai atgimsta kalvystė. Beveik kiekvienais metais kalviai dalyvauja plenere ir kalvystės darbus padovanoja miestui. Dailės darbai puošia ne tik galerijos sienas, bet yra išdalinti ir Sigitos Gedos gimnazijai, Technologijos ir verslo mokyklai, kitoms įstaigoms – puošia jų erdves“, – apie menininkų dovanojamus turtus pasakojo seniūnas, teigdamas, kad miesteliui tai labai geras dalykas.

Gera gyventi ir dirbti

34-uosius darbo metus Veisiejų kultūros namuose skaičiuojanti jų vadovė Lina Kvedaravičienė pamena, kad, būdama jauna, čia pradėjo dirbti metodininke, o po to tapo vadove . Per tuos metus ji taip ir nepakėlė sparnų, liko ištikima savam kraštui. Jos tėviškė netoliese – 4 km nuo Veisiejų esančiame kaime, bet ten gyveno tik būdama maža. Po to visas gyvenimas prabėgo Veisiejuose. Tad Lina save jau laiko tikra vietine, moteris gerai jaučia pulsą, kuriuo gyvena veisiejiečiai.

L.Kvedaravičienė teigia, jog tai, kad Veisiejai tapo Mažąja Lietuvos kultūros sostine, viso miestelio žmonių nuopelnas.

„Miestelis iš tiesų labai gražus, ypač pavasarį, vasarą, rudenį. Tada žmonių pagausėja, renginių padaugėja ne tik kultūros namuose, bet ir gamtoje, parke. Ko daugiau norėti – žmonės geri, gamta graži“, – apie šiandieninius Veisiejus, kuo jie yra patrauklūs, ar gera juose gyventi, savo nuomone pasidalino L.Kvedaravičienė.

Miestelis turi gilias tradicijas – jų parapija pavadinta Švento Jurgio, taigi tradiciškai nuo seno čia švenčiamos Jurginės. Kartu su jomis atgaivinta ir jau beveik 20 metų švenčiama pirmosios vagos šventė. Veisiejiečiai kasmet per Jonines ieško paparčio žiedo, juos gausiai suburia kasmetė bendruomenės Rudens palydėtuvių šventė.

Veisiejų kultūros namų folklorinis ansamblis „Packavėlė“. Jo repertuare daug Veisiejų krašto liaudies dainų, ratelių.

Šie metai išskirtiniai – Veisiejams suteiktas Lietuvos Mažosios kultūros sostinės titulas, tačiau L.Kvedaravičienė tikino, kad netikėtai jiems tekę rūpesčiai yra džiaugsmingi, o šiuo titulu veisiejiečiai pagerbti ne vien už kultūrą. „Manau, kad visas miestelis to nusipelnė, ne tik mes, kultūros darbuotojai“, – išvadą darė L.Kvedaravičienė.

Pats miestelis tokiai misijai daug metų tarytum ruošėsi – įrengti du skulptūrų parkai, traukia gražiai sutvarkytas miestelio parkas. Aplinką išpuoselėjusi Veisiejų gimnazija.

Pasivaikščiojus po miestelį, daug kas maloniai „užkabina“ akį. Birželio mėnesį Ančios ežere pradeda trykšti grojantis fontanas, kurio muzika ir šviesos džiugina veisiejiečius bei į čia užsukančius svečius. Nors tokių fontanų Lietuvoje jau nemažai, Ančios ežero fontanas vis dar išlieka traukos centru. Žmonės atvažiuoja pasivaikščioti po Veisiejų parką ir pasiklausyti fontano muzikos.

Jaunieji Veisiejų akordeonistai kultūros židiniu tapusiame regioninio parko lankytojų centre.

Kultūros darbuotojai viliasi, kad šiemet žmonių srautas į miestelį dar išaugs. Jie labai norėtų, kad nors trumpam sugrįžtų tie, kurie išvykę iš Veisiejų. Ta proga liepos 6 dieną organizuoja šventę „Veisiejiečiai sugrįžta“, per kurią visus kviečia giedoti Lietuvos himną.

„Taip pavadinome šią šventę, nes veisiejiečius kviečiame bent jau tą dieną suvažiuoti į Veisiejus ne tik iš užsienio, bet ir iš kitų Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų. Proga juk ypatinga – Veisiejai yra Mažoji Lietuvos kultūros sostinė“, – pasakojo Lina.

Besidžiaugdama gražėjančiais veisiejais, ji turi ir dėl ko apgailestauti. Ji pastebėjo, kad miestelis sensta, o jaunimas užsibūna tik tol, kol baigia mokyklas. Per pastaruosius metus daugybė žmonių išsivažinėjo į užsienį, didesnius Lietuvos miestus. Tad neramu, kad Veisiejai pamažu tampa užkampiu. Žmonės pasidžiaugti gražia gamta sugrįžta tik vasarą.

Ančios ežeras ir maitina, ir ramina.

Lankytinos vietos

Veisiejų uosis. Uosis auga Veisiejų miesto parko pietinėje dalyje, ant Ančios ežero kranto. Tai antras pagal storį uosis Lietuvoje. Veisiejų uosis yra 30 m aukščio, 5,1 m apimties. Veisiejų parkas, kuriame auga didžiulis uosis, sodintas XVIII a. antroje pusėje. Jis paskelbtas vietinės reikšmės valstybės saugomu dendrologijos paminklu. Svarbiausias parko elementas – labai aukštų, ratu sodintų dvidešimt dviejų mažalapių liepų ratas.

Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčia. Bebokštė 1817 m. pastatyta bažnyčia įspūdinga eksterjeru, reikšminga istorine praeitimi. 1965 m. Veisiejų bažnyčia buvo paskelbta vietinės reikšmės paminklu. Bažnyčioje gausu dailės paminklų: varpas, skulptūros „Nukryžiuotasis“, „Jonas Nepomukas“, paveikslai „Atsimainymas“, stacijos, kilnojamasis altorėlis su paveikslu „Šv. Antanas“, vargonai. Šalia bažnyčios stovi varpinė, kurioje yra seniausias rajone žalvarinis varpas, nulietas 1650 m.

Veisiejų miesto istorinis centras. Miestas įsikūręs pusiasalyje, apsuptame Ančios ežero. Rašytiniuose šaltiniuose Veisiejai minimi nuo Mindaugo laikų (1253 m.). Senoji Veisiejų dalis paskelbta urbanistikos paminklu. Saugomas gatvių tinklas, XVIII a. antrosios pusės–XIX a. pradžios aikštės planas, užstatymo fragmentai, senosios miesto dalies panorama ir gamtinė aplinka. Miesto užstatymas – linijinis. Miesto centre yra XVI a. antrosios pusės barokinio ir klasicistinio plano elementų.

Esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Lazario Zamenhofo biustas. L.L.Zamenhofas (1859–1917) esperanto kalbos kūrėjas, gyvenęs Veisiejuose nuo 1885 m.

Veisiejų krašto muziejus. Muziejus įkurtas 1998 m. vasario 16 d. Jame sukaupta daug vietos mokyklos istoriją atspindinčių bei pasakojančių apie veisiejiečių tremtį ir kitus krašto istorijos vingius eksponatų.