LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Pusšimčio Lietuvos olimpiečių šeimoje šiemet – du Alytaus rajono atstovai, broliai Maldoniai. 31-erių Simonui tai bus debiutas olimpinėse žaidynėse, o jo broliui, 33-ejų Mindaugui, Paryžius – antroji olimpiada po Tokijo (Japonija) 2021 m. Pirmaisiais Lietuvos atstovais, šiemet išvykusiais į olimpiadą, buvo irkluotojai, tačiau Maldonių šioje delegacijoje nebuvo. Kodėl? Daugiau skaitykite interviu su broliais olimpiečiais Mindaugu ir Simonu.
– Lietuvos irkluotojai į Paryžių išvyko pirmieji iš visos mūsų šalies delegacijos, o kur dabar jūs?
– Visos sporto šakos turi skirtingus pasirodymų laikus, mūsiškis startas nesutapo su olimpiados pradžia, tad šiuo metu vis dar esame Lietuvoje pasiruošimo stadijoje.
– Koks jausmas?
– Vieni važiuoja į atidarymą, o kiti dalyvaus olimpiados uždaryme, kaip mes šįkart. Didžiausias olimpinis iššūkis ir yra nepasiduoti išorės spaudimui per šį labai atsakingą laiką ir daryti tai, ką mokame geriausiai – irkluoti.
– Teigiate, kad „didžiausias olimpinis iššūkis yra nepasiduoti išorės spaudimui“. Patikslinkite, ką turite mintyje?
– Vykstant į olimpiadą visų pirma atstovauji sau, nes niekas tavęs nevertė sportuoti ir ten dalyvauti, bet tu atstovauji Lietuvai. Varžybas vien per televiziją stebi tūkstančiai žmonių, nori ar nenori, visi tikisi geriausio rezultato. Tai yra vienas iš tokių spaudimų, kurį kiekvienam sportininkui asmeniškai tenka susitikti.
– Ar atsilaikyti vadinamam išorės spaudimui jums padeda tai, kad esate broliai, kaip du irklai? Kaip žinia su vienu toli nenusiirsi…
– Kaip komanda sportuojame ne tik kartu, o ir su Andrejumi Olijniku, Ignu Navakausku, Artūru Seja, Viktoru Čaplinskiu. Esmė ta, kad turime komandą, ji yra besikeičianti, bet mes, broliai, dažniausiai išliekame kartu. Tai, aišku, padeda, bet nepamirškime, kad komanda yra didelė visuma. Kartais norisi ir atskirai kažką padaryti, nuo komandos atitrūkti, bet broliškumas lemia, kad turime vienas kitą šalia visą laiką.
– Patekote į Paryžiaus olimpiadą, tai – jūsų dueto debiutas žaidynėse. Kokius sportinius ir ne tik tikslus sau keliate?
– Debiutuosiu, aš, Simonas, o Mindaugas dalyvauja jau antrą kartą. Tikslai visada varžybose būna pradžioje patekti į finalą, o paskui padaryti viską, ką galima. Tai tokie ir tikslai – sieksime padaryti, ką galime ir nepadaryti klaidų. Ir tai, ką pasieksime tą dieną, bus vieta, kuri mus tenkins.
– Kam esate labiausiai dėkingi, kad jus galime vadinti olimpiečiais?
– Patys sau pirma turime padėkoti, nors tai gal ir arogantiškai nuskambės. Teko patirti daug sunkumų, o ir dabar su jais susiduriama. Žinoma, be artimųjų, draugų palaikymo, tikslo siekimo ir vidinės motyvacijos net nebūtų apie ką kalbėti.
– Kas jus atvedė, pakvietė į šį sportą ir kurioje klasėje kiekvienam tai nutiko?
Mindaugas: Mano versija keičiasi, nes nepamenu, 5-oje ar 6-oje klasėje pradėjau sportuoti. Lankiau krepšinį, sekėsi sunkiai, perspektyvos didelės ten neturėjau. Visi mano draugai ir pusė klasiokų pasuko į irklavimą. Nusprendžiau pabandyti, mažame mūsų Daugų miestelyje pasižiūrėti, kas tas irklavimas. Kadangi į treniruotes reikėdavo eiti apie 10 minučių pėsčiomis, tai kad nebūtų nuobodu pasiimdavau brolį, o po mėnesio ar dviejų pradėjome irkluoti kartu. Taip ir gavosi, kad pabandėme ir patiko.
– Kas jūsų pirmasis treneris?
– Mūsų abiejų pirmasis treneris yra Jonas Juonys iš Daugų – vienas geriausių pirmųjų trenerių, kokį asmeniškai galėjome turėti.
– Beje, ar jums irklavimas – darbas, leidžiantis pragyventi, ar vis dar labiau pomėgis, hobis?
– Manau, galime būti labai dėkingi valstybei ir naujam sporto įstatymui, kad profesionalus olimpinis sportas mums dabar gali būti ir darbas, ir pagrindinis uždarbio šaltinis. Pradžioje keliasdešimt metų tai buvo ne uždarbis, bet didelis minusas – turbūt be tėvų finansinės pagalbos nė vienas sportininkas neiškopė iki aukštesnių rezultatų. Mes šiandien džiaugiamės, kad valstybė remia ir suteikia galimybę tobulėti sporto srityje.
– Nesportinius darbus, profesijas turite?
– Mindaugas: abu su Simonu esame baigę sporto industrijų vadybą Mykolo Romerio universitete, magistrinį darbą kartu rašėme ir apsigynėme. Aš baigiau ekonomikos ir verslo pagrindų bakalauro studijas, brolis – Lietuvos edukologijos universitete Kūno kultūros pedagogiką.
– Koks judviejų hobis? „Driftinate“? (Redakcijos pastaba: driftas – automobilių šonaslydžio sportas)
– Abu „driftinam“, nuo mažens mėgome konstruoti, važinėti mašinėlėmis, tai niekas nepasikeitė augant, tik žaislai pabrango.
– „Driftinimas“ ant vandens – „skūteris“ (sportinė, lenktynininė valtis). Mėgstate tai, gal ne Dauguose, o ten, kur leidžiama, ar ne?
– Skūterių bandyti neteko, vandens motociklus išmėginome, tačiau guma ir asfaltas, pavadinkime taip, mūsų požiūriu turi geresnį sąlytį nei plastmasė ir vanduo...
– Rugpjūtį pasirodysiančio „Alytaus žurnalo“ skaitytojams sakote, kad „olimpiada – labai didelė svajonė, kuri atrodo labai toli, beveik nepasiekiama, bet atsidavus tikslui, su daug kompromisų ir nuolatos siekiant svajonės – viskas yra įmanoma“. Patikslinkite, kodėl olimpiada atrodė nepasiekiama?
– Kiekviena sporto šaka turi atrankos kriterijus, kaip patekti į olimpiadą. Mūsų sporto šaka – viena nedėkingiausių, nes pasaulio čempionate per ketverius metus tik vienas šansas aplenkti kitus. Nėra jokių greičio rodiklių, kur žinai, kad greitai prairkluosi ir pateksi. Turi būti labai gerai pasiruošęs fiziškai ir psichologiškai, nes spaudimas būna nežmoniškas. O tuo metu, kai dar nesi įrodęs savo galimybių ir finansuojamas valstybės, stebi, kokių dideliu ir greitu žmogumi privalai būti, o tai ir atrodo labai sunkiai pasiekiama.
– Kokie kompromisai išliekant profesionaliame sporte buvo esminiai?
– Atsisakymas visko, kas yra „skanu“ visose gyvenimo srityse dėl vieno vienintelio tikslo.
Kalbėjosi Darius BABIJONAS
