Šalia kelio, vedančio iš Kupiškio į Biržus, įsikūrusį Antašavos miestelį XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje norėta paversti to krašto traukos centru. Sovietiniais metais garsėjo Antašavos kolūkis, visai šalia miestelio esančiame Viktariškių kaime buvo įkurta kraštietės dailininkės Veronikos Šleivytės paveikslų galerija – pirmoji tokia įstaiga Lietuvos kaime. Dabar Antašava – tykus miestelis, kuriame gyvena nemažai darbščių, kūrybingų ir savo gimtinę mylinčių žmonių.
Poručiko palikimas
Antašavos miestelis, juosiamas Pyvesos upės, išaugo prie dvaro, kuris iki XVIII a. buvo vadinamas Papyvesiais. Vėliau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poručikas Hiacintas Antoševskis, supirkęs bajorų palivarkus, dvarą pavadino Antašava.
H.Antoševskis turėjo ambicijų čia sukurti naują traukos centrą ir per Antašavą nukreipti per Salamiestį ėjusį Rygos kelią. Jis pasistengė, kad būtų nutiestas kelias į Kupiškį, pastatyti tiltai ir pakelės karčemos. Čia iškilo nauji dvaro rūmai, buvo užveistas parkas. Antašavos tolesnį plėtimąsi sustabdė 1812 metų karas ir dvaro statytojo liga bei mirtis.
Kultūrinės veiklos vadybininkas Almantas Totoris pasakojo apie Antašavos dvaro rūmų sodybą. V. Tavorienės nuotr.
Miestelio puošmena tapusiuose klasicizmo stiliaus dvaro rūmuose ilgą laiką buvo įsikūrusi Antašavos mokykla. Vėliau dvarą įsigijo privatūs asmenys, kurie žadėjo jį prikelti naujam gyvenimui. Tačiau iki šiol rūmai stovi apleisti.
Tuštuoja ir architektūra bei interjeru išsiskiriantys kultūros namai – buvusio garsaus Antašavos kolūkio klestėjimo simbolis. Dabar apšildyti tokį pastatą – didelė prabanga. Kartais puošnią ir erdvią salę suvirpina populiarių estrados atlikėjų balsai. O bendruomenės ir kultūrinė veikla telkiasi naujame pastate įsikūrusioje Antašavos mokykloje–daugiafunkciame centre. Tai – pagrindinis miestelio kultūros židinys. Čia yra ir Kupiškio viešosios bibliotekos padalinys.
„Pastatas buvo renovuotas, išplėstas, įrengta geoterminė šildymo sistema, todėl dabar visi šiltai gyvename. Žiemą čia vyksta visi pagrindiniai mūsų bendruomenės renginiai“, – sakė bibliotekos darbuotoja ir miestelio bendruomenės pirmininkė Laisva Čiuliepienė.
Antašaviečiai kartu keliauja po Lietuvą ir kitas šalis. Antašavos bendruomenės archyvo nuotr.
Puoselėja sodybas
Atkūrus nepriklausomybę ir iširus kolūkiui miestelio gyvenimas pakriko. Po dešimtmečio buvęs kolūkio pirmininkas ir Seimo narys Albinas Vaižmužis ėmėsi iniciatyvos suburti Antašavos žmones į bendruomenę. Aktyvesni gyventojai ėmėsi tvarkyti senus pastatus, aikštę ir visą kitą infrastruktūrą. Miestelis ėmė gražėti pradėjus rengti tvarkingiausių ir gražiausių sodybų konkursus.
Antašavoje ir jos apylinkėse yra nemažai ūkininkų, kurių ūkiai ir išpuoselėtos sodybos skina laurus įvairiuose konkursuose. Ūkininko Gedimino Laužiko sodyba, kur puoselėjami dar protėvių statyti pastatai ir ošia šimtamečiai medžiai, buvo pripažinta viena gražiausių Panevėžio apskrityje. Tvarkingai ūkininkauja ir išradingai sodybas prižiūri Čemerių, Šuminų, Pauliukų, Muralių, Čiuliepų ir kitų antašaviečių šeimos.
„Gaila, kad miestelyje nėra naujakurių, likę tik senbuviai. Džiaugiamės, kad bent ištuštėję namai nėra apleisti. Buvusių gyventojų vaikai savaitgaliais grįžta į gimtinę, tvarko namus, aplinką, atostogauja“, – pasakojo L.Čiuliepienė.
Bibliotekoje dirbanti miestelio bendruomenės pirmininkė L.Čiuliepienė ir vaikams, ir suaugusiesiems sugalvoja įdomių užsiėmimų. V. Tavorienės nuotr.
Depresija negresia
Antašavą, kaip ir kitus nedidelius miestelius, palieka jaunimas. Tačiau pastaraisiais metais matyti ir gerų ženklų. Svečiose šalyse uždarbiavę jauni žmones ima grįžti į gimtinę. Ūkininkas Alvydas ir buhalterė Ona Paulikai tyliai džiaugiasi, kad emigrantės duonos ragavusi dukra Vilma prieš dvejus metus iš Anglijos parsikraustė namo. Grįžo kartu su emigracijoje sutiktu vyru Algirdu.
„Labai norėjome, kad grįžtų, bet aktyviai neįkalbinėjome. Liktume kalti, jeigu grįžę jaustųsi nelaimingi“, – prisipažino O.Pauliukienė. Organizacinių gebėjimų nestokojanti moteris, buvusi bendruomenės lyderė kartu su vyru padeda dukros šeimai įsikurti. Alvydas naujakuriams dovanojo gabalėlį žemės, kurioje iškilo pirtis ir žaliuoja apie pusė hektaro braškių. Šiame plote visiems užtenka darbo. O kai braškės ima nokti, visa šeimyna vos spėja suktis. Kadangi ūkis yra netoli plento, uogas tiesiai iš augintojų išperka pro šalį važiuojantys tautiečiai. Tiesa, braškių auginimas – tik papildoma veikla. Vilma ir Algirdas rado darbą valdiškose įstaigose.
„Emigravau, nes norėjau išbandyti kitokį gyvenimą, užsidirbti. Bet važiuodama į Angliją neplanavau ten visam laikui pasilikti, todėl ir pasukti atgal nebuvo sunku. Paskatino ir tai, kad grįžome ne į tuščią vietą“,– dėl apsisprendimo kurtis tėviškėje nesigaili Vilma.
Su Pauliukais po vienu stogu glaudžiasi ir savo ūkį įkūręs sūnus Vygintas. Dar vienas jų sūnus gyvena Kaune. „Darbo ir veiklos kaime – per akis, tik spėk suktis. Čia negresia jokia depresija“, – sutartinai kalbėjo humoro nestokojanti darbšti šeimyna. Pauliukai nuo seno ne tik tradiciškai laikė kiaules, karves, augino javus, bet ir išbandė naujovišką verslą – prieš keletą metų augino valerijonus.
O. ir A.Pauliukai džiaugiasi, kad emigrantės duonos ragavusi jų dukra Vilma grįžo namo. V. Tavorienės nuotr.
Džiugina rankdarbiais
Į Antašavą „pensininkauti“ grįžusi iš čia kilusi Angelika Lukošiūnienė – viena iš aktyviausių miestelio bendruomenės narių, trykštanti pozityviu požiūriu į gyvenimą. „Kol rankos ir kojos juda ir galiu skaityti, nėra ko dejuoti ir skųstis. Tam ir laiko nėra – tiek daug visko reikia nuveikti“, – šypsojosi tarp siūlų ir knygų paskendusi moteris.
A.Lukošiūnienės megzti kiškučiai, pelytės, triušiukai, meškiukai, lėlytės ir kiti rankdarbiai – įvairių mugių ir renginių puošmena. Jos rankų darbo žaisliukais ne kartą buvo puošiama bendruomenės kalėdinė eglutė. Jų numezgė net apie pusšimtį. Nemažai jos rankdarbių iškeliavo į Angliją Airiją, Norvegiją ir kitas šalis.
Auksarankė naujų idėjų ieško knygose, internete. „Anksčiau megzdavau pirštines, kojines, šalikus, megztinius, o dabar daugiau traukia kūrybiniai ieškojimai. Siūlams, kaip ir knygoms, piniginę pirmiausia atveriu“, – sakė miestelio šviesuolė, anksčiau aistringai rinkusi ir džiovinusi visokias žoleles.
Antašavos auksarankės A.Lukošiūnienės rankdarbius vertina ir vietos gyventojai, ir užsieniečiai. V. Tavorienės nuotr.
A.Lukošiūnienė apgailestavo, kad miestelis senėja, tačiau neteisė į didesnius miestus ar užsienį skubančius jaunuolius. „Ką jiems čia veikti? Į Kupiškį ar Panevėžį neprivažinėsi, o miestelyje darbo nėra. Žemės jau užimtos, ūkininkauti galimybių nėra, tad suprantama, kad išvažiuoja“, – žvaliai svarstė moteris, pati vieną dukrą su šeima išlydėjusi į Norvegiją. Kitos dvi dukterys ir vienas sūnus su šeimomis gyvena skirtingose miestuose Lietuvoje.
Didžiuojasi talentais
Nuo Antašavos miestelio neatsiejamas vos už kilometro nutolęs gatvinis Viktariškių kaimas, kuriame augo žymi dailininkė V.Šleivytė. Buvusiam Antašavos kolūkiui menininkės dovanotoje tėvų sodyboje yra įkurta jos vardo paveikslų galerija. Čia sukaupta daug gausaus dailininkės kūrybinio palikimo darbų. Sodyboje, kur atkurta ir saugoma šiam kraštui būdinga kaimo amatininko buitis, vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, vykdomos edukacinės programos.
Reikšmingas traukos centras – Viktariškių kaime įkurta dailininkės V.Šleivytės paveikslų galerija. Antašavos bendruomenės archyvo nuotr.
Miestelio žmonės didžiuojasi ir kitomis talentingomis moterimis – iš šio krašto kilusia poete Irena Vidugiryte-Naktiniene, kuri sukūrė bendruomenės himną, ir miestelyje dalį savo gyvenimo praleidusia poete bei karpinių meistre Birute Urboniene.
Iš Antašavos krašto kilęs fizikas, akademikas, profesorius ir daugelio šio mokslo sričių pradininkas Lietuvoje Povilas Brazdžiūnas.
Lankytinos Antašavos krašto vietos
- Klasicizmo stiliaus Antašavos dvaro sodybos ansamblis, valstybės saugomas architektūros paminklas, ir parkas – gamtos paminklas.
- 1811–1812 m. statytas klebonijos pastatas. Jį, kaip ir dvaro rūmus, projektavo architektas Mykolas Angelas Šulcas.
- 1862 m. pastatyta medinė Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia ir akmeninė varpinė.
- Dailininkės V.Šleivytės paveikslų galerija Viktariškių kaime.