Su Alytaus Šv. Brunono Kverfurtiečio parapijos klebonu Valdu Simanaičiu kalbą pradėjome apie parapijoje vykdomus darbus, 95 proc. jų, pasak klebono, atliekami parapijiečių lėšomis.

„Čia parapijos žmonės ateina melstis, Dievą garbinti, iš jų lėšų ir kuriamės. Savivaldybė keletą sykių parėmė, bet pagrindiniai mūsų parapijos rėmėjai – patys parapijiečiai. Džiaugiamės UAB „Parama“, kuri savo lėšomis įrengė mums automobilių stovėjimo aikštelę, parapijiečiams tik mažumą teko prisidėti“, – pastebi dvasininkas.

Parapijos namų kieme tvarkingai sukrautos trinkelių stirtos, gražiai suguldyti ąžuolų kamienai, lentos. Kuo jie ateityje pavirs? „Čia viskas parapijos. Rąstams dar gerą dešimtmetį teks uždengtiems gulėti, kad galop taptų meno kūriniais, koplystulpiais. Nes pirmiausia juos reikia tam paruošti, nuo lietaus ir saulės apsaugotus natūraliai išdžiovinti. Trinkeles panaudosime šaligatviams tiesti, bet pirmiausia iš išorės šiltinsime pastatą. Beveik hektaro parapijos valdos bus kaip šventorius.  Dar bažnytėlė čia turėtų iškilti. Parapijos namuose ruošiamės įkurti ir piligrimų centrą. Šiuo metu jo įrengimo darbai šiek tiek sustoję, bet nemažai jų  centre jau atlikta. Visus darbus koreguoja finansai“, – teigia V. Simanaitis.

Klebonas atvirai kalba, kad rašė projektus. Tikėjosi europinių fondų paramos, bet ilgas ir kruopštus darbas nepasiekė tikslo. Ar nenusvyra rankos tokiais momentais? „Man niekada nenusvyra rankos. Kaip Šventame Rašte parašyta, jeigu Dievas nestato, veltui statybininkai vargsta. Dievas nelaimino, darbai užstrigo, vadinasi, dar ne laikas jiems išsipildyti.“

Koplytėlės kunigas pasidžiaugia dar vienu geranoriškos parapijos bendruomenės žingsniu, šį kartą suteikiančiu saugumo. Jau ne į vieną miesto bažnyčią buvo įsibrovę ilgapirščiai, kaip sako klebonas, atėjo eilė ir koplytėlei. Vieną dieną dvasininkas pastebėjo per parapijos namų pirmojo aukšto langą iššokantį vaikiną. „Pamatęs mane jį stebint, jaunuolis dėjo į kojas. Saugumo sumetimais su parapijiečiais įrengėme vaizdo kameras. Žmogų samdyti saugoti būtų sudėtingiau. Ir jus vaikščiojančią kieme, manęs laukiančią, nufilmavome“, – pajuokavo.

Koplytėlei skulptūras padovanojo vienuolynas

Koplytėlė jauki, jos puošyba – išskirtinė. Klebonas sako, kad tai parapijiečių nuopelnas. Aktyvi parapijietė Monika Maknickienė įsipareigojo savo auka rūpintis staltiesėmis. 

„Monika prižiūri altoriaus užtiesalus. Ji ateina ir sako man, kad laikas keisti, liturginį laiką ir jo prasmę puikiai supranta. Paskutinė vakarienė – tautodailininko Ipolito Užkurnio darbas. Visi apaštalai, rodos, gyvi ir žiūri. Tabernakulis irgi Ipolito originalus darbas. 

asakysiu tiek, kad vienas vienuolynas šiuos turtus koplytėlei padovanojo. Sopulingoji Marija, šv. Antanas – vyskupijos globėjas, rarotinė žvakė, nes dabar vyksta ankstyvosios mišios Marijos garbei. Mūsų ankstyvosios – 10 valandą, didžiausiems tinginiams, ilgai miegantiems įtinkantis laikas. Languose – vitražai su Dievo Tėvo, Jėzaus Kristaus simboliais. Sugalvojau taip pridengti langus, kad melstis atėjusiųjų neblaškytų vaizdai kitapus parapijos namų tvoros, kad jie nesidairytų į langus, ir atsirado sakralumo“, – su liturginiais koplytėlės akcentais supažindina naujausios Alytaus parapijos klebonas.

Koplytėlėje renkasi daugiau senjorų, rengiant moksleiviją Pirmajai komunijai, Sutvirtinimo sakramentui ateina ir daug jaunimo. „Sutvirtinimui jaunuolius ruošiu aš, paaugliams, tikiu, kad norisi kunigo mokymų, o Pirmajai komunijai – katechetės. Šviesios atminties mūsų katechetei išėjus, aš paėmiau ir mažuosius, jie judrūs,  daug bėgioja, bet labai geri vaikai. Pirmosios komunijos šventė vyksta pavasarį, metus vaikai mokosi, ruošiasi jai, mišiose dalyvauja, parašus renka ir baimės patiria, kad dėl ligos ar kitos priežasties praleido mišias. Sakau, kad ne knygelė svarbu, o atėjimas į susitikimą su Dievu. Santykiai su Dievu yra kiekvieno asmeniniai, bet kartais neatsakingai žiūrime į dvasinius reikalus ir į žemiškus, kasdieninius. Aš pats 14 metų tikybą mokykloje dėsčiau, žinau“, – kalba klebonas.

Dievą garbinti pradėjo anksti

Klebonas V. Simanaitis atviravo, kad apie parapijiečius tik gerų žodžių gali pasakyti. Neabejingi Dievo žodžiui, ieškodami dvasinių vertybių, jie buriasi į grupes. Parapijoje veikia kelios maldos grupės: Palaiminto Jurgio Matulaičio draugija, Garbingojo Mato Talboto, Motinos maldoje grupės. Kviečia parapijiečius įsijungti ir giliau priimti Dievą bei maldą. 

„Apskritai ramiai gyvename, meldžiamės, Dievą gerbiame. Vienas filosofas yra  pasakęs, kad žmogus labai daug pasiekė per žmonijos istoriją medicinos, istorijos ekonomikos srityse, bet dvasinėje plotmėje liko nykštuku“, – sako pašnekovas ir prisimena savąjį kelią tikėjimo link. „Savęs neieškojau, su Viešpačiu draugavau nuo tada, kai save pamenu. Buvau kokių 5–6 metų, kai mama sekmadieniais mane vesdavosi į sumą Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje. Dievą garbinti pradėjau anksti. Mišiose visi poteriauja, o aš mamos prašydavau, kad leistų prie šv. Antano altoriaus, ten ir pamiegodavau atsirėmęs į paveikslą. Pirmoje klasėje būdamas buvau pakviestas kunigo Leono Leščinsko patarnauti mišiose“, – pasakoja pašnekovas.

V. Simanaitis pastebi, kad dabar suaugusieji ir vaikai sako, kad niekur nespėja. Jis prisimena savo vaikystę, mokslo metus, tais laikais mokyklos turėjo chorus, o pats buvo balsingas, tad tris kartus per savaitę ėjo į repeticijas, kurių dažnas vengė. „Dar lankiau fotografiją, eidavau į užsiėmimus savarankiškai. Vadovas, amžiną atilsį Vytautas Žukauskas, buvo labai geras Marijampolės fotografas. Užteko laiko ir kiekvieną dieną per visą mokymosi laiką eiti į bažnyčią. Pamokoms paruošti taip pat bei su draugais vasarą krepšinį, o žiemą ledo ritulį žaisti. Dabartinių vaikų nesuspėjimo priežastis paprasta ir aiški – daug laiko užima telefonai, planšetės,“ – įsitikinęs klebonas.