Dar neatėjus 2022 metams, kai Lietuvos ūkininkams bus pradėtos mokėti trisdešimt eurų padidėjusios tiesioginės išmokos, jau prasidėjo naujas kaimo nesantaikos laikotarpis. Žemdirbių bendruomenę suskaldė Prezidento ir jam pasipriešinusio žemės ūkio ministro kalbos, kaip 2021–2027 m. reikėtų skirstyti agrarinę europinę paramą: daugiau lėšų suteikti G. Nausėdos palaikomiems didelėmis pajamomis negalintiems pasigirti mažiesiems ūkininkams ar A. Palionio globojamiems kaimo turtuoliams.
Nori dar labiau pralobti
Tiesioginių išmokų paskirtis – palaikyti žemdirbių minimalias pajamas, o ne praturtinti juos. Pagal šį apibrėžimą išmokos reikalingesnės smulkiesiems, jauniesiems ūkininkams, kol jie sutvirtės ir užsidirbs tiek, kad išsilaikytų savarankiškai. Bet ministerijos paramą jaučiantiems, iš savo pelnų gerai gyvenantiems stambiesiems ūkininkams, vos 11 proc. pajamų iš tiesioginių išmokų gaunančioms žemės ūkio bendrovėms norisi dar daugiau.
Pabandytų pasikeisti vietomis
„Visiškai palaikau Prezidentą G. Nausėdą. O ministras A. Palionis jau nebe pirmą kartą nuvylė. Stambieji ūkininkai, seniai ir tvirtai įleidę šaknis į neaprėpiamus savo žemės plotus, gyvenimu tikrai negali skųstis, per dažnas atostogas Alpėse slidinėja nuo kalnų, Pietų Afrikoje medžioja egzotiškus žvėris. Pabandytų didieji pasikeisti vietomis su mumis. Nė dienos neištvertų įsikūrimo sunkumų, nesėkmingų bandymų gauti ES paramą ūkių plėtrai. O ūkininkams, kuriems dar nesukako 40 metų, tai kasdienybė. Didžiųjų žemvaldžių beribis troškimas gauti dar ir vis daugiau tiesioginių išmokų yra godumas. O mums išmokos – tai kol kas kone vienintelė galimybė išlikti“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkas Antanas Vailionis.
Nenori socializmo
Anot Druskininkų savivaldybės teritorijoje ūkininkaujančio A. Vailionio, jaunieji ūkininkai nenori kaime atkurti socializmo, tik siekia socialinio teisingumo.
„Tiesioginės išmokos – mažiems,vidutiniams šeimų ūkiams, o išmokų lubos, ribos – didžiažemiams. Bet jie gudrūs, apsukrūs, turi daug svarbiausių poveikio priemonių, kurioms sunkiai atsispiria valdininkai (pinigų – red. past.). Sugebėjo apeiti Lietuvos įstatymus, draudžiančius vienam asmeniui įsigyti daugiau nei 500 ha žemės. O dabar vis viena nesiliaus bandę gauti iki ES vidurkio šiek tiek priartėjusias išmokas. Suskaldys savo milžiniškus žemės plotus į kelis ar keliolika mažesnių sklypų, fiktyviai juos išdalins, dovanos giminaičiams, o 2022 m. patenkinti deklaruos savo pasėlius ir žemės ūkio naudmenas, kad gautų dideles išmokas“, – į ateitį pabandė žvilgtelėti A. Vailionis.
Gali tilpti visi
Ekspertų manymu, jei dabar susiklosčiusi Lietuvos žemės ūkio politika nesikeis, po trisdešimties metų kaime liks tik keli dideli agrariniai kompleksai ir koncernai.
„Mes nesutinkame. Agrarinį sektorių bandantys monopolizuoti didžiažemiai kėsinasi visiškai išstumti iš kaimo tradicines lietuviškas sodybas, kurių šeimininkai ūkininkauja 20 ha sklypuose. Nuo XVI amžiaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto valakų reformos tokie žemdirbystės plotai buvo būdingiausi Lietuvai. Žemės ūkio bendrovės, per kelis Lietuvos rajonus nusidriekusios oligarchų valdos nepalaiko kaimo dvasios. Kaime turi užtekti vietos ir smulkiems, ir stambiems, ir vidutiniams, gyvulininkystės ir augalininkystės, mišriems ir specializuotiems, ekologiškiems ir intensyviems ūkiams. Kuo įvairesnis žemės ūkis, tuo vertingesnis“, – tvirtino A. Vailionis.
Dar pasitaiko protingų ministrų
Akcinės bendrovės „Auga Gruop“ generalinį direktorių Kęstutį Juščių smarkiai piktina nesiliaujantys, viešai skelbiami, anot K. Juščiaus, prasimanymai apie didžiuosius ūkininkus.
„Puiku, kad ir valdžios kabinetuose dar pasitaiko protingų žmonių. Žemės ūkio ministras A. Palionis maloniai nustebino. 20 ha ūkiai gauna tiesiogines išmokas ir nuobodžiauja, neturi ką veikti. O aš nuo jaunystės dirbu dviem etatais, dabar – šešiolika valandų per parą, neturiu nė minutės atokvėpio. Didieji ūkininkai, paniekinamai vadinami „multimilijonieriais, apiplėšiančiais savo samdinius ir dar drįstančiais reikalauti ES paramos“, dažnai per mėnesį dirba tris kartus ilgiau, negu smulkieji ūkininkai per metus. Girdime net visai absurdiškų kaltinimų, kad nuvarome mažuosius žemdirbius nuo žemės ir patys įsikraustome į atimtas svetimas valdas“, – „Ūkininko patarėjui“ karštai pasakojo K. Juščius.
Tyli, nesiskundžia
K. Juščius siūlo panagrinėti pastarųjų 4–5 metų statistinius duomenis apie Lietuvos žemės rinką.
„Įsitikintumėte, kad agrarinės bendrovės, koncernai dirba tą pačią žemę, jiems priklausantys plotai nepadidėjo nė aru. Mums tenkančios išmokos už tūkstantį hektarų mažesnės, negu jaunieji ūkininkai gauna už 20 ha šilauogių. „Augos“ darbuotojų vidutiniai atlyginimai – 1 110–1 200 eurų. Visuose regionuose, kuriuose yra mūsų įmonių, jos patenka į pirmąjį didžiausias algas mokančių vietinių darbdavių dešimtuką. O smulkūs, net vidutiniai ūkiai, samdiniams moka mažiau negu minimumą, net ir galėdami daugiau savo lėšų atskaičiuoti darbo atlyginimams. Ir apie Lietuvos gerovę nepamirštame pagalvoti. Mūsų bendrovė sumoka valstybei 7 mln. eurų gyventojų pajamų mokesčio ir įmokų į „Sodros“ biudžetą. Kritikai mato tik mūsų pajamas, bet nieko nenori girdėti apie didžiųjų ūkininkų verslo nuostolius. „Augos“ jie tokie: pernai – 3 mln., prieš dvejus metus – 6 mln. eurų. Net negalime mokėti savo akcininkams dividendų, nes nėra iš ko. Tylime, nesiskundžiame. O juk reikia įsigyti naujų, ekologiškų technologijų. Europinė parama ir didiesiems ūkininkams labai reikalinga. Tikiuosi, šmeižto kampanija prieš mus kada nors išsikvėps, visuomenei nusibos“, – svarstė K. Juščius.
Nuoširdžiai derėdamiesi susitartų
Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) tarybos narys doc. Edvardas Gedgaudas pritaria Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkui Andriejui Stančikui, kad reikia gilesnės analizės, kam tiesioginės išmokos reikalingiausios.
„Rūmai – demokratiška organizacija. Po jų stogu gali išsitekti maži ir dideli ūkininkai. Pagarbos ir dėmesio užteks visiems. Kiek žinau, ŽŪR pirmininkas dr. Arūnas Svitojus pasirengęs tarpininkauti, galėtų susodinti išmokų nepasidalijančius ūkininkus prie apskritojo stalo, pasikviestume ir politikų. Privalome diskutuoti. Nuoširdžiai derėdamiesi susitartume. Tai būtina padaryti. Kai kam knieti dar labiau supriešinti ūkininkus. Neleiskime, kad nesantaikos kurstytojų noras išsipildytų“, – kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“, žemdirbių bendruomenę ragino E. Gedgaudas.
Prezidentas per griežtas
Aurimas GAIDŽIŪNAS
Seimo Kaimo reikalų komiteto narys
Tiesioginės išmokos – tai parama. Stambiesiems ūkininkams pagalbos nereikia. Patys išsilaiko, pakankamai uždirba iš parduotos žemės ūkio produkcijos. Vadinasi, didesnės išmokos tarsi ir labiau priklausytų smulkiesiems, kuriems visada visko trūksta.
Antra vertus, gamtos stichijos, ekonominės, finansinės krizės nesigaili nei mažų, nei didelių. Stambieji skolintais pinigais prisipirkę brangios žemės ūkio technikos. Anksčiau ar vėliau paskolas reikės grąžinti bankams. Per darbymetį ūkininkams dažnai pritrūksta apyvartinių lėšų. Todėl ir jiems reikia papildomų lėšų – tiesioginių išmokų, kad netektų atleisti darbuotojų. Žemės ūkio bendrovės juk daug kaimo žmonių įdarbinusios.
Per beveik ketverius metus, kai dirbu Kaimo reikalų komitete, smulkieji, ne kartą atvykę pas mus į parlamentą, reikalavo, kad išmokos būtų ribojamos. Bet man susidarė įspūdis, kad jiems labiau rūpėjo atimti europines lėšas iš „sofos“ ūkininkų. Tikrieji, rimtieji ūkininkai net siūlė įvairius būdus, kaip tai padaryti geriausiai.
Daugelis ES šalių riboja išmokas, padidina ne visiems savo ūkininkams. Ir Europos Komisija rekomenduoja nesišvaistyti išmokomis.
Kai kada iš tiesų būtina peržiūrėti, pataisyti europinių lėšų skirstymo tvarką. Bet tiesiogines išmokas reikėtų mažinti iki protingos ribos. Neprotinga kirsti iš peties. Prezidentas elgiasi per griežtai.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS