„Viskas prasidėjo prieš penkerius metus, o prieš keturis – pirmieji žingsneliai pardavimuose!“ – tokia žinute prieš mėnesį feisbuko paskyroje pasidalino Girdžiuose įsikūrusios sūrinės „Sūrio džiazas“ šeimininkė Svajonė Vaicekauskienė, pasidžiaugdama šia sukaktimi.
Kaip vėliau paaiškino, penkeri metai praėjo nuo tos dienos, kai kartu su vyru Vladu apsisprendė pradėti permainas pieno ūkyje – sumažinti karvių bandą ir užsiimti pieno produktų, o tiksliau, fermentinių sūrių gamyba.
„Pirty sėdėdami diskutuodavom, ką daryti, kad ūkis neštų pelną. Tiek gyvulių, kontroliuojama banda, geras produktyvumas, o pinigų užtenka vien tik sąskaitoms. Tada galvojame, o kaip būtų, jei sūrius pradėtume pagaminti“, – prisimena Svajonė. Varškės sūriai niekam nebuvo naujiena, o štai fermentiniai – jau įdomu ir nekasdieniška. Būtent su jais, o vėliau ir su kita pieno produkcija, jurbarkiečiai ūkininkai išsaugojo pienininkystės verslą.
Idėja gaminti pieno produktus, kaip matome, pasiteisino – kai pieno sektorių prislėgė finansinė krizė, ūkį gelbėjo fermentiniai sūriai, o užklupus COVID – įprasti kasdieniniam stalui produktai. Karantino metu Vaicekauskų ūkis ne tik kad nepatyrė nuostolių, bet ir užsidirbo. Užsakymų per pastaruosius mėnesius sulaukė tiek, kad teko atsisakyti paklausios paslaugos – vežti produktus į klientų namus, nes nepajėgė fiziškai: dirbo tada be poilsio dienų, krepšelius su užsakymais vežiodavo sekmadieniais. Svajonė sako, kad karantinas pakoregavo ne tik prekybos sąlygas, bet ir pirkėjų norus. Žmonės pageidavo ne įmantrybių, pikantiškų naujovių, o kasdien vartojamų produktų. „Išskirtiniai gaminiai nuėjo į antrą planą. Atsirado taip vadinamas kasdienybės poreikis. Pirkėjai pageidavo tokių produktų, kaip varškė, grietinė, sviestas, kefyras, pienas“, – pasakoja sūrinės šeimininkė, trečiadieniais produktus atvežanti į Jurbarko centrą, automobilių aikštelę prie knygyno. Kitomis dienomis mobili prekyba persikelia į kitus miestus – Vilnių, Kauną. Taip pat į parduotuves įvairiuose Lietuvos miestuose.
Mūsų laikas inf.