Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Popierinių lėlių išsaugota vaikystė

Buvusi televizijos laidų vedėja, žurnalistė, viešųjų ryšių specialistė, knygos vaikams autorė Juventa Mudėnienė šiandien ne tik karpo karpinius, bet ir kuria popierines lėles, rengia edukacines programas. „Esu Juventa. Jokiu kitu vienu žodžiu savęs apibrėžti negaliu“, – sakė moteris. Ryški jos plaukų spalva, plati šypsena, spindinčios akys ir skardus balsas neleidžia abejoti, kad šis jos gyvenimo etapas – vienas gražiausių. Tačiau, kaip pati sako, tiek karpiniai, tiek pomėgis žaisti ir piešti popierines lėlės atsirado iš vienatvės jausmo.

Lėlės – šeimos relikvija

Už pažintį su popierinėmis lėlėmis J.Mudėnienė dėkinga močiutei ir mamai. Moteris iki šiol turi išsaugojusi dvi popierines močiutės lėles, kurias pamatė pirmą kartą. Jos jau ne kartą plyšusios, klijuotos, tačiau Juventai labai brangios. „Močiutė labai mėgo viską saugoti. Jos dėka šiandien yra išlikę daugybė dalykų iš mano vaikystės. O lėlės buvo tarsi relikvija, perduodama iš kartos į kartą“, – pasakojo moteris.

Šią tradiciją tęsia ir pati J.Mudėnienė: močiutės, mamos ir jos pačios lėlės patogiai miega didelėje gardžiai kvepiančioje saldainių dėžėje. be popierinių lėlių ji turi išsaugojusi apie 30 paprastų lėlių, su kuriomis žaisdavo būdama maža. „Lėlių nekolekcionuoju, tiesiog saugau. Saugau savo vaikystę“, – prisipažino kūrėja.

Kiek save pamena, visada mėgo žaisti su lėlėmis. Meilė joms nedingo ir užaugus. „Net būdama paauglė, nenustojau jų piešti. Gerai atsimenu, kaip vasarodama pas močiutę perskaičiau Ž.Verno knygą „Žangada“ ir nupiešiau visus jos herojus“, – juokėsi moteris.

Kūryba kaip atsvara

Baigusi mokyklą ir įstojusi į Vilniaus universitetą mokytis istorijos, Juventa susidomėjo karpiniais. „Pirmame kurse vyko etnografijos paskaitos, važiuodavome į ekskursijas, kur ir pamačiau karpinius. Studijuodama gyvenau ne bendrabutyje, o išnuomotame bute, todėl po paskaitų dažnai karpydavau. Galima sakyti, kad karpiniai gimė iš vienatvės jausmo“, – nostalgiškai apie jaunystės laikus pasakojo moteris. Iš pradžių karpiniai buvo simetriški, vėliau – asimetriški, vis sudėtingesni.

Karpinius ji karpo iki šiol, dovanoja draugams, rengia jų parodas. „Su metais žmogus tampa bepročiu, nes nori tobulybės. Taip yra ir su karpiniais: kartais noriu, kad popieriaus gija būtų siūlo storumo“, – apie karpinių meno niuansus pasakojo J.Mudėnienė. Ji pripažino, kad pasakiškas yra karpinio atlenkimo momentas, kai kūrinys pasirodo visu gražumu.

Moteris pastebėjo keistą dėsningumą: karpinių dažniau griebiasi tada, kai darbas neįdomus, trūksta vietos ir erdvės kūrybiniam polėkiui. „Pavyzdžiui, kai dirbau žurnaliste, karpinių beveik neimdavau į rankas. O dirbdama Seime ar kitose valstybinėse įstaigose šia veikla užsiimdavau daug dažniau. Matyt, kūryba, kaip atsvara, žmogui būtina“, – neabejojo Juventa.

Smalsumo vedama

Meilė ir poreikis žaisti popierinėmis lėlėmis – iš dalies taip pat iš vienatvės, mat ji buvo vienturtė duktė. Laukdama tėvų, mėgo skaityti ir piešti lėles. Dažniausiai piešdavo perskaitytų knygų herojus. Paradoksas, bet, praėjus kelioms dešimtims metų, ji daro tą patį – piešia pačios sukurtos knygos „Triušiukų abėcėlė“ herojus. Knyga gimė, atsiradus rimtų sveikatos problemų ir pasitraukus iš visų darbų.

„Jei nebūčiau žurnalistikos iškeitusi į viešuosius ryšius, turbūt iki šiol būčiau buvusi žurnalistė. Manau, kad tai – vienas įdomiausių darbų. Iš prigimties esu labai smalsi, todėl ryžausi keisti darbą. Šiandien iš savo gyvenimo aprašymo nieko neišbraukčiau. Visos patirtys buvo ir yra naudingos“, – kalbėjo buvusi žurnalistė. Moteris prisipažino, kad jai prireikė beveik metų, kad iš naujo viską susidėliotų galvoje, išsilaižytų žaizdas, išsiverktų. O kai visi sunkumai pasitraukė, gimė „Triušiukų abėcėlė“, kuri J.Mudėnienei atvėrė visai kitokius klodus.

Vykdo edukacinius projektus

Dar karpydama karpinius, Juventa pradėjo dalyvauti ir socialinėje veikloje. Būtent tada ji įgyvendino pirmą edukacinį projektą – karpyti karpinius ji mokė autizmu sergančius vaikus. Sukrėsta šios patirties, nebegalėjo sustoti. „Ar įsivaizduojate, ką reiškia jausmas, kai tampi kito žmogaus ranka? Atsimenu, kaip vienos rankos nevaldančiam vaikinui laikiau popierių, o jis jį kirpo. Visiems linkiu pajausti, ką reiškia, kai esi atsakingas už kitą žmogų“, – susijaudinusi pasakojo pašnekovė.

Jau kovo pabaigoje ji pradės rengti edukacinius užsiėmimus su popierinėmis lėlėmis Lietuvos bibliotekose. Praėjusią savaitę ji sukvietė draugėn artimiausias drauges, kurios nupiešė po autorinę lėlę. Jas Juventa eksponuos popierinių lėlių parodose bibliotekose. „Siekiu, kad žmonės suprastų, jog nupiešti lėlę nereikia jokių išskirtinių gabumų, tik nuoširdumo ir meilės“, – sakė J.Mudėnienė.

Neatsitiktinai parodos ir edukacinės programos vyks bibliotekose, mat vaikai dažnai nori su knygų herojais pažaisti, juos pačiupinėti. O popierinės lėlės – puikus būdas herojus perkelti į tikrovę.

Ateityje ji norėtų surengti edukacinius projektus paauglėms. „Man popierinių lėlių piešimas asocijuojasi su mamos ir dukters, močiutės ir anūkės kartu praleistu laiku. O paauglės – ta visuomenės dalis, kuriai tokio ryšio dažnai trūksta“, – apie planus kalbėjo Juventa.

Apsupta gerumo debesų

Bendrauti su vaikais J.Mudėnienei labai įdomu. „Nieko nėra geriau, jei vaikai paprašo atvažiuoti dar kartą. Jie dar nemoka meluoti, vaidinti, todėl žinai, kad yra nuoširdūs. Būtent dėl šios priežasties kiekvieną su jais praleistą valandą stengiuosi išnaudoti šimtu procentų. Noriu jiems padovanoti valandą džiaugsmo ir šilumos. Juk nežinau, į kokius namus grįš vienoje iš kaimo mokyklų sutiktas vaikas“, – apie susitikimus su mažamečiais pasakojo moteris.

Kokybė Juventai – viena didžiausių vertybių. „Didžiausia vertybė, kai tave gerbia, o tu gali sukurti kokybiškus, vertingus daiktus. Labai vertinu savo žodį, savo reputaciją ir savo darbą, svarbu, kad nebūtų gėda“, – sakė kūrėja. Pasak jos, kiti dalykai tarsi ateina savaime. Kurdama ir pristatydama savo popierines lėles, J.Mudėnienė jaučiasi apsupta didžiulių gerumo debesų, kuriuose susimaišo sutiktų moterų, mamų nostalgija, šypsenos, nuostabos aikčiojimai, geros emocijos. „Tai pakylėja virš žemės. Esu labai laiminga“, – spindinčiomis akimis pokalbį baigė moteris.

Rekomenduojami video