LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Didžiausias Vilkaviškio rajono pieno gamintojas Arvydas Šlivinskas netramdė ašarų, kai liepos pradžioje iš jo ūkio iškeliavo paskutinės karvės. Dar visai neseniai vyro ūkyje mūkė 120 piendavių, o pastaruoju metu buvo likusios devynios dešimtys.
Nebuvo išeities
„Pavargau nuo valdžios požiūrio į paprastus ūkininkus. Nusibodo ir tarsi su vėjo malūnais vykstanti nuolatinė kova su pieno perdirbėjais“, – taip savo pasitraukimą iš pienininkystės sektoriaus motyvuoja Pūstapėdžių kaime gyvenantis A.Šlivinskas.
Iš tikrųjų išparduoti karves jis galvojo jau prieš keletą metų, tačiau galutinai tam ryžosi tik dabar. Paskutiniu lašu seniai perpildytoje kantrybės taurėje tapo pavasarį net šešiais centais sumažinta pieno kaina už litrą. Kai vyras apie būsimą pasitraukimą iš pienininkystės sektoriaus informavo UAB „Marijampolės pieno konservus“, jam buvo pažadėta pieno kainą padidinti vienu centu. Tai tarsi dar vienas spjūvis į veidą.
A.Šlivinskas greitai rado savo laikomos bandos pirkėjus. 30 karvių nupirko to paties Vilkaviškio rajono ūkininkai, o likusias šešias dešimtis pažadėjo pasiimti Lietuvos veterinarijos akademijos valstybinio mokomojo bandymų ūkio atstovai. Vis tik pastarieji po kurio laiko atsisakė šio sumanymo, motyvuodami pinigų trūkumu. Tuomet A.Šlivinskas neturėjo kitos išeities, kaip tik tartis su supirkėjais iš kaimyninės Lenkijos. Liepos 7 d. iš Arvydo ūkio jie išsivežė paskutines karves.
„Iš tikrųjų pasilikau vieną karvę, tačiau nesu tikras, ar ir jos neparduosiu. Buvo labai gaila atsisveikinti. Su šiais galvijais prabėgo didelė mano gyvenimo dalis. Dar ir dabar sunku patikėti, kad šis gyvenimo etapas – baigtas. Bet kitos išeities nebuvo“, – ašaras sunkiai tramdė ūkininkas.
Nors piendavių neliko, visiškai atsisakyti gyvulių A.Šlivinskas dar neketina – ūkyje ir toliau ganysis maždaug 100 mėsinių galvijų.
Dideli nuostoliai
Likvidavus karves, darbo neteko 4 ūkio darbuotojai – dvi melžėjos ir du šėrikai. Bandydamas išgelbėti savo ūkį, A.Šlivinskas ieškojo melžėjos, tačiau jo aplinkoje neatsirado nė viena moteris, kuri norėtų melžti karves, nors jai į rankas buvo žadama mokėti 850 eurų kasmėnesinį atlyginimą. Ūkininkas teigė radęs vieną kandidatę, tačiau ši iškėlė tokias sąlygas, su kuriomis nebuvo įmanoma taikytis.
„Ji norėjo dirbti jai patogiu laiku. Ta moteris dabar iš Užimtumo tarnybos kas mėnesį gauna po 500 eurų, todėl jai neapsimoka dirbti. Gaila, kad mūsų valstybėje labiau remiami asmenys, gulintys ant sofos, o ne norintys sąžiningai užsidirbti“, – apmaudo neslėpė žemdirbys.
Jis pripažino, kad ūkio darbuotojų trūkumas – dar viena priežastis atsisakyti karvių. Žemdirbio teigimu, į šį apsisprendimą susidėjo daugybė niuansų. Pagrindinis, be abejo, – daugiau nei dešimtmetį nesikeičiančios žemos pieno supirkimo kainos. Pastaruoju metu jau už perskaičiuotą litrą pieno jis gaudavo 23,8 cento. A.Šlivinsko buhalterė buvo paskaičiavusi, kad praėjusiais metais jo pagaminto pieno savikaina siekė 27 centus už litrą. Viską susumavus, pernai vyras patyrė apie 48 tūkst. eurų nuostolį.
Arvydas su sūnumi Roku valdo per 400 ha žemės, tad darbo ūkyje netrūks ir be mūkiančių karvių.
Įsipareigoti nenorėjo
Vilkaviškio rajono ūkininkas tikino, kad pavargo kovoti su perdirbėjais dėl geresnių sąlygų pieno gamintojams. Jis visada buvo vienas aktyviausių Suvalkijos žemdirbių, nuolat dalyvaudavo įvairiuose piketuose, susirinkimuose ar mitinguose, ragino dalyvauti ir kitus. Deja, dažniausiai visa tai baigdavosi eiliniais pažadais, tačiau pienininkų sąlygos negerėjo nuo pat 2008-ųjų, kai šalį sukaustė finansų krizė. A.Šlivinskas iki šiol su nostalgija prisimena laikus, kai daugiau nei prieš dešimtmetį už litrą pieno gaudavo litą ir keturiolika centų.
„Blogiausia, kad pienininkais visi naudojasi, nes žino, kad ūkininkai yra investavę didžiules sumas į pieno ūkius, todėl tikrai neemigruos ir kantriai dirbs toliau. Aš pats jau buvau priėjęs tą ribą, kai netrukus būtų tekę modernizuoti ūkį – dabartiniai įrenginiai jau pasenę. Nesinorėjo vėl naudotis paramomis, prisiimti tam tikrų įsipareigojimų. Tai perdirbėjams suteiktų pranašumą, nes dar bent penkmetį turėčiau tiekti pieną ir negalėčiau niekur trauktis.
Pastaraisiais metais pasigedau ir aiškios mūsų šalies valdžios pozicijos: mes pirmi Europos Sąjungoje pajuntame kainų kritimą ir paskutiniai – kilimą. Kodėl žemdirbiai niekada negalėjo pasakyti, kiek nori gauti už litrą pieno? Mums visada būdavo atkertama, kad tai prieštarauja Europos Sąjungos direktyvoms. Įdomu, kodėl tada niekas nekontroliuoja perdirbėjų, kurie ūkininkams moka tiek, kiek nori?“ – svarstė Suvalkijos žemdirbys.
Norinčių neatsirado
A.Šlivinskas tikino nematantis ateities pieno sektoriuje. Jo teigimu, jaunimas šios srities vis labiau vengia, o vyresni ūkininkai vienas po kito traukiasi. Vyro žiniomis, apie karvių bandos likvidavimą galvoja ne vienas stambus Vilkaviškio rajono žemdirbys, taip pasielgė ir keletas kitų didžiųjų šalies pieno gamintojų.
Norėdamas sužinoti, kiek šiais laikais žmonėms reikia karvių, Pūstapėdžių kaimo ūkininkas net viešai siūlėsi vieną piendavę kam nors padovanoti. Negana to, žadėjo prie dovaną priėmusio žmogaus namų įrengti ganyklą, parūpinti pašarų žiemai. Vyras apie šį savo sumanymą paskelbė ne tik savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, bet ir pats važinėjo po Pūstapėdžių kaimą ir gyventojams primygtinai siūlė priimti dovaną. Visgi susidomėjusių neatsirado. Dar blogiau – vienas žmogus net paprieštaravo, kad A.Šlivinskas jam bando įbrukti dovaną, kuria dar reikės rūpintis!
„Prisipažinsiu: išgirdus tokius žodžius tik nusvyra rankos ir nebeaišku, ką galvoti. Gaila, kad viskas taip susiklostė. Pernai pašarų labai trūko, o šiemet jų prisigaminau daugiau nei reikėjo. Deja, jau neteks jų panaudoti“, – apgailestavo pašnekovas.
Tiesa, netrukus vyras patikslino, kad dalis karvėms skirtų pašarų visgi bus panaudoti. Nors piendavių neliko, visiškai atsisakyti gyvulių A.Šlivinskas dar neketina – ūkyje ir toliau ganysis maždaug 100 mėsinių galvijų.
„Su mėsiniais galvijais viskas daug paprasčiau. Laikydamas karves, negali toli išvykti iš namų. Kone kasdien kas nors atsitinka, o nenumatytą problemą reikia spręsti čia ir dabar. Jei karvės nepamelši, nebus pieno – nukentės ir karvė, ir veršiukai. Mėsinių galvijų kokią dieną galima ir nepašerti, nieko jiems neatsitiks“, – skirtumus vardijo ūkininkas.
Darbo netrūks
Kaip teigė pats A.Šlivinskas, su karvėmis prabėgo didelė jo gyvenimo dalis. Šiuos raguočius jis pradėjo laikyti dar 1988 metais, o 2000-aisiais įkūrė stambų pieno ūkį. 2004 metais ūkininkas tapo vieninteliu sertifikuotu Vilkaviškio rajono pieno gamintoju, galinčiu eksportuoti žalią pieną į Europos šalių rinkas.Tuo metu jis turėjo apie 60 karvių.
„Kurį laiką karves melžiau rankomis. Išplėtus ūkį, reikėjo ieškoti būdų, kaip palengvinti procesą. Tuomet visos karvės buvo rišamos grandinėmis. Kerdžius jas perkeldavo ir pagirdydavo. Sugalvojau, kad prie cisternos reikia prikabinti arklio traukiamą priekabą, pats sukonstravau vakuumo siurblį. Kol karvės gerdavo ir ėsdavo miltus, uždėdavome aparatus ir jas pamelždavome.
Pienas melžimo žarnomis iš karto patekdavo į nerūdijančias 300 litrų talpyklas. Daug kas sakė, jog taip melžiamos karvės sirgs mastitu, tačiau aš, veterinarijos gydytojas, žinojau: svarbiausia, kad siurblys išlaikytų vakuumą. Iš tikrųjų savo sukonstruotą aparatą galėjau užpatentuoti, nes dabar firmos pardavinėja panašiu principu veikiančius įrenginius“, – teigė pašnekovas.
Jis tikino labai pasigesiantis darbo karvių ūkyje, bendravimo su šiais raguočiais. Vis dėlto trauktis iš žemės ūkio jis nesiruošia. Jau ateinantį rudenį A.Šlivinskas planuoja užarti maždaug 60 ha pievų, kuriose ganėsi karvės, ir vietoje buvusios žolės pasėti javus. Kartu su sūnumi Roku jis valdo per 400 ha žemės, tad darbo ūkyje netrūks ir be mūkiančių karvių.
