Aušta rytas. Saulė kyla*Virš laukų ir žalio šilo.*Ir Anupras gyvas jau –*Sąnarius mankštins tuojau.

– Kur skubi kaip vėjo gūsis?*Skėčio nepamiršk, brangusis. –*Onė meiliai stabdo jį*Atsistojus tarpdury.

– Ką? – Anupras klustelėjo. –*Juk sinoptikai žadėjo...*Rašė laikraščiai... Tikiu.*Saulė švies ir man sykiu.

– Na, o aš – vištaitėm savo.* Jos kaip niekad kudakavo. –*Onė aiškina rimtai.*– Ir gaidys giedojo. Štai!