Su pavydu susijusių nusikaltimų Lietuvoje apstu. Dažniausiai noras valdyti ar kontroliuoti, baimė prarasti savo antrąją pusę taip apakina sutuoktinius ar sugyventinius, kad šie net nužudo savo mylimuosius, o neretai – ir patys po to nusižudo.

Išsiaiškino santykius

Viena tokia kraupi tragedija įvyko visai neseniai, rugsėjo pradžioje. Policijos įvykių suvestinėje rašoma: „Rugsėjo 5 dieną, apie 14.40 val., Vilniuje, Rygos gatvėje, bute, rastas moters (50 m.) lavonas su durtinėmis ir pjautinėmis žaizdomis kakle bei pilve. Tuo pačiu adresu, tik jau bendro naudojimo balkone, aptiktas pasikorusio vyro (58 m.) lavonas su pjautine žaizda rankoje“.

Iš tikrųjų tai bendruoju pagalbos telefonu 112 paskambinęs žmogus pirmiau pranešė apie tai, kad mato vyrą, pasikorusį 5-ame aukšte esančios bendros laiptinės balkone. Labai greitai paaiškėjo, kad iš kiemo matomas šiurpus vaizdas atspindi tik įvykių šiame Rygos gatvės daugiaaukštyje atomazgą.

Atvykę pareigūnai išvydo dar kraupesnius vaizdus: praviros buto penktame aukšte durys, o tarpduryje kraujo klane guli negyva moteris perpjautu kaklu. Skubiai atvažiavę medikai nelaimėlę dar bandė gaivinti, tačiau – veltui. Namo išorėje kabėjusį pakaruoklį nukabino iškviesti ugniagesiai gelbėtojai.

Manoma, kad vyras nužudė moterį, o tada bendrame daugiabučio balkone nusižudė pats. „Policija apie juos neturėjo jokių duomenų. Čia nebūta jokių iškvietimų, jokių pranešimų apie galimą smurtą ar šeimos barnius“, – įvykio vietoje žurnalistams sakė dabar jau buvęs Vilniaus apskrities VPK viršininko pavaduotojas Antonis Mikulskis (dabar – Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovas). Dėl įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Kaimynai pasakojo, kad pora prieš keletą mėnesių susipyko ir pastaruoju metu vyras čia nebegyveno.

Pavyduoliai – neišgydomi

Su pavydu susijusių nusikaltimų ne vienas ir ne du. Statistikos duomenimis, dėl pavydo išyra kas penkta santuoka. Dažnai įtarinėjimų varginamas partneris skiriasi arba išeina iš namų, nes gyventi su patologiniu pavyduoliu, neįmanoma. Negana to – ir pavojinga. Psichiatrai tokią būseną vadina Otelo sindromu.

Ilgą laiką buvo manyta, kad tokius nusikaltimus įvykdo alkoholikai ar psichikos ligoniai, tačiau patyrinėjus tokius atvejus, paaiškėjo, kad tik kas ketvirtas toks nusikaltimas įvykdomas turint psichikos sutrikimų ar priklausomybių nuo alkoholio ar narkotikų. Visais kitais atvejais žudikai pavyduoliai laikomi normaliais žmonėmis.

Australijos psichoterapeutas Vanas Valdas keturiasdešimt metų tyrinėjo pavyduliavimą. Tyrimai parodė, kad maždaug pusė pavyduolių jau paauglystėje nė pagalvoti negali, kad prie jų draugės stovės kitas vyras. Suaugę šios grupės vyrai nuo pat pirmųjų draugystės dienų imdavo terorizuoti savo antrąją pusę.

Kita tiriamųjų dalis pavyduoliais tapdavo praėjus keletui mėnesių nuo bendro gyvenimo pradžios.

Dar vienas tyrinėtojų nustatytas faktas: pavyduolių gyvenimo trukmė yra 10 metų trumpesnė už bendrą šalies gyventojų trukmę. Kažin, ar ne dėl to Lietuvoje vyrai gyvena gerokai trumpiau nei moterys. Pavyduolių pagrindinės ligos – hipertonija, širdies bei kraujagyslių susirgimai.

Įdomiausia tai, kad tokie žmonės beveik neišgydomi. Juos bandoma paveikti psichoterapijos seansų metu, jiems skiriama net stiprūs neuroleptiniai preparatai, tačiau gydymo veiksmingumas labai menkas. Iš pradžių tokie pacientai lyg ir palieka savo žmonas ramybėje, tačiau tik trumpam. Pavydo priepuoliai vėl atsinaujina ir – visas gydymas šuniui ant uodegos.

Todėl, pamačius, kad partneris pavyduliauja, įtarinėja, geriau laiku nutraukti su juo ryšius nei vėliau kentėti.

Auka – dainininkė

Tačiau ir nutraukus ryšius, nelaimės išvengti ne visada pavyksta. Šiemet tokia tragedija, kaip įvyko Vilniuje – jau ne pirma.

Šių metų pradžioje, vasario viduryje, Tauragėje, šalia daugiabučio namo, nusišovė šio miesto gyventojas Rolandas A. (52 m.), prieš tai automobilyje nušovęs klaipėdietę dainininkę Vilmą Martišiūtę (44 m.) ir kūną palikęs mašinoje.

Vilma buvo scenos žmogus. Tiesa, Lietuvoje ji nebuvo taip gerai žinoma atlikėja, kaip Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE). Bet vien faktas, kad ji tituluojama pirmąja gerai žinomos Klaipėdos muzikos grupės „Studija“ dainininke, yra iškalbingas.

Pastaruoju metu V. Martišiūtė jau lyg ir buvo sėsliau apsistojusi Lietuvoje. Prieš tai dainininkė keliolika metų gyveno JAE, ten pagrindinis jos pragyvenimo šaltinis buvo scena Dubajaus klubuose ir restoranuose. Šioje šalyje moteris liko kaip meilės emigrantė – kadaise buvo sukūrusi šeimą su graiku. Vaikų pora neturėjo. Vėliau meilę vainikavo skyrybos.

Paskutiniu metu V. Martišiūtė Lietuvoje daugiau laiko praleisdavo dėl savo artimųjų: pernai palaidojo mamą, kuria iki mirties rūpinosi, kiek anksčiau – brolį.

Pasirodo, motinos mirtis moteriai buvo lemtinga – oficialiai tvarkydama mirusios mamos dokumentus ir likusius neužbaigtus reikalus, dainininkė kreipėsi į advokatų kontorą Klaipėdoje ir taip susipažino su advokato padėjėju Rolandu A., keletą pastarųjų mėnesių dirbusiu Klaipėdoje. Šis buvo vienišas – išsituokęs prieš keliolika metų, Klaipėdoje nuomojosi pastogę, bet dažnai važinėdavo į savo butą Tauragėje.

Kurį laiką dainininkė ir advokato padėjėjas bendravo dažniau ir artimiau, bet netrukus moteris pradėjo vengti pasimatymų su juo. V. Martišiūtė užmezgė artimą draugystę su kitu vyriškiu. Nuo to laiko moteris savo rato žmonėms skųsdavosi, jog Rolandas, kitaip įsivaizduodamas jųdviejų bendravimą, nenorįs jos paleisti, skambinėjąs ir netgi persekiojąs. Galop tai baigėsi tragedija, kai Rolandas apgaule atsiviliojo Vilmą į savo automobilį.

Tragedija Dzūkijoje

Pačiame liepų žydėjime liguistos pavydo būsenos apimtas Alytaus gyventojas Albertas M. (46 m.) nužudė savo gyvenimo draugę Liną K. (39 m.) ir čia pat įvykdė mirties nuosprendį ir sau – užsinėrė ant kaklo kilpą.

Tai įvyko lauko virtuvėje – Linos K. vardu įregistruotoje sodyboje Milastonių kaime (Alytaus r.). Ją pora buvo įsigijusi prieš keletą metų, neretai čia atvykdavo, gražiai tvarkėsi, remontavosi, o gyveno Alytuje.

Iš šalies daug kam atrodė, kad ši pora gyvena darniai. Lina dirbo siuvėja, Albertas – tolimųjų reisų vairuotoju. Pora aplinkiniams atrodė draugiška ir simpatiška, puoselėjanti vienas kitam šiltus jausmus.

Tačiau kai kurie patys artimiausi Linai žmonės žinojo, kad šios poros kasdienybėje vis dėlto yra ir problemų – moteris neslėpė, kad Albertas yra labai pavydus. Žmonės, kuriems Lina buvo atvėrusi savo širdį, žinojo, kad vyras, išvykęs dirbti, labai dažnai skambindavo Linai, klausinėdavo, kur ji yra, su kuo bendrauja, kartais net tikrindavo jos telefone likusių pokalbių ir žinučių įrašus. Tai Albertas darydavo būdamas blaivus, nes pastaraisiais metais alkoholiu nepiktnaudžiaudavo.

Vyro pavydas labai slėgė jo širdies draugę, tad ši ne kartą buvo užsiminusi jam, kad reikia skirtis. Albertas net nenorėdavo to girdėti, be to, tvirtindavo, kad neturįs kur išeiti. Lina jam buvo net pažadėjusi palikti sodybą Milastonių kaime, kurią tvarkant Albertas buvo labai daug įdėjęs triūso. Tačiau vyro toks variantas netenkino. Gali būti, kad jau tuomet Alberto galvoje virė mintys apie būsimą gyvenimo pabaigą – abiem...

Skaudžiausia, kad šios tragedijos vis dėlto buvo galima išvengti, nes pavydo apakinto vyro elgesio ši moteris nesiruošė nei kęsti, nei slėpti, tačiau neišvengė tragedijos – pavėlavo priimti kategorišką sprendimą skirtis.

Susprogdino automobilyje

Kartais pavyduolių keršto akcija panaši į terorizmą. Prieš trejetą metų Panevėžyje, Rėklių gatvėje, sprogo automobilis. Kai į įvykio vietą su įjungtomis sirenomis atskubėjo ugniagesių, o iš paskos ir medikų bei policininkų automobiliai, automobilis „Fiat“ buvo paskendęs liepsnose. Jas užgesinus salone rasti du apanglėję kūnai.

Iš pradžių buvo net sunku suprasti, kokios lyties ar amžiaus yra sudegėliai. Į įvykio vietą buvo iškviesti ir Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ pareigūnai. Po Panevėžį žaibiškai ėmė sklisti gandai. Gatvėse, darbovietėse buvo kalbama, kad sprogusiame automobilyje sėdėjo du jauni vyrai, kurie gamino sprogmenį, dar kiti sakė, kad tai – kerštas už negražintą skolą, tretiems atrodė, kad sprogo degalinė o kai kas jau šnibždėjo, kad vėl grįžta Tulpinių laikai, kai Panevėžys buvo laikomas Čikaga prie Nevėžio.

Panevėžio policijoje ir prokuratūroje tuoj po įvykio pradėtas tyrimas dėl nužudymo. Paaiškėjo, kad sprogimas nei su pinigais, nei su banditizmu ar terorizmu nesusijęs. Dar pareigūnams dirbant įvykio vietoje atskubėjusi moteris paklausė, kokia susprogusio automobilio markė ir numeris, o sužinojusi iš karto policininkus informavo, jog žuvusioji yra jos draugė Birutė (40 m.) ir kad ją susprogdino bei pats kartu žuvo jos buvęs gyvenimo draugas Aurelijus (51 m.).

Nesukėlė įtarimų

Tas įvykis buvo sujudinęs ir policiją, nes paaiškėjo, kad vos prieš dieną į policiją buvo atėjusi moteris, kuri parašė pareiškimą, kad šios buvęs draugas grasina ją nužudyti.

Apie grasinimus žinojo ne tik Birutė, bet ir Aurelijaus draugas Povilas, kažką negero įtarė ir buvusi Aurelijaus žmona. Jie abu pasitarę ir perspėjo Birutę, kad šiai derėtų saugotis.

Paaiškėjo, jog policijos pareigūnai pabendravo su Aurelijumi ir nusprendė, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog grėsmė – reali. Pokalbio metu vyras nesukėlė įtarimų, nebuvo nusiteikęs priešiškai, kalbėjo ramiai, nerodė agresijos, pareigūnai neįžiūrėjo ir keršto troškimo požymių.

Policijos generalinis komisaras Linas Pernavas pavedė Policijos departamento Imuniteto valdybai atlikti tyrimą, ar pareigūnai tinkamai sureagavo į pagalbos prašymą. Po kurio laiko buvo pranešta, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėja, reaguodama į gautą pranešimą apie galimus grasinimus, atliko savo pareigas vadovaudamasi įstatymuose įtvirtintomis nuostatomis ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Iš surinktos medžiagos matyti, kad tyrėja, siekdama nustatyti realias ar galimas grėsmes, susiklosčiusioje situacijoje maksimaliai išnaudojo visas galimybes grėsmėms įžvelgti ir joms nustatyti, tačiau nenustačiusi tokių grėsmių, neturėjo pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą ir sulaikyti asmenį, ar taikyti jam kitokio poveikio priemones, numatytas įstatymuose. „Atsižvelgiant į tai, traukti tyrėją tarnybinėn atsakomybėn nėra pagrindo“, – pranešė Policijos departamentas.

Trūko analizės

Galima suprasti ir policijos pareigūnus, tačiau šiuo atveju būta daug perspėjimų, kad vyro, kurį paliko 11 metų jaunesnė draugė sumanymai – gan realūs. Ir ne tik dėl to, kad šis tvirtino, jog „mano moters neturės joks vyras“ – panašiai sako ne vienas atstumtasis ar paliktasis, tačiau tai dažniausiai ir telieka žodžiais. Ir ne dėl to, kad jis ėmė persekioti naująjį Birutės draugą ir jį sumušė. Panašiai elgiasi daugelis besiskiriančių porų. Tačiau tai, kad visą turtą perrašė žmonai, su kuria negyveno penkioliką metų, kartu su ja apvažiavęs skolininkus, priminė jiems, kad skolas atiduotų buvusiai žmonai, jau vertė susirūpinti.

Beje, Aurelijaus buvusi žmona taip ir padarė. Ji paskambino buvusio vyro jaunystės laikų draugui Povilui ir pasidalijo su juo įtarimais, kad „Aurelijui važiuoja stogas“. Šis žmogus irgi neliko abejingas – perspėjo Birutę, kad šiai gresia rimtas pavojus. Po viso to Birutė ir nuskubėjo į policiją.

Atrodo, kad iki šios vietos visi darė tai, ką turėjo daryti. O toliau, kai tik pareiškimas pateko į pareigūnų rankas, prasidėjo formalumai. Taip – tyrėja pasikalbėjo su Aurelijumi, kuris neigė, kad ruošiasi susidoroti su buvusia drauge ir tvirtino, kad rengiasi išvažiuoti į Angliją. Tačiau, argi buvo galima tikėtis kitokio pokalbio? Nejaugi pareigūnai manė, kad Aurelijus prisipažins: taip, aš ruošiuosi nužudyti savo mylimąją ir nusižudyti pats.

Tereikėjo tik paanalizuoti turimus faktus ir būtų buvę galima nustatyti, kas tikra, o kas išgalvota. O dar, jeigu bent kam būtų šovusi mintis atlikti kratą, paieškoti sprogmenų, tragedijai tikrai būtų užbėgta už akių.

Nelaimę galėjo įžvelgti tik patyręs psichologas, tačiau jie su tyrėjais ar policininkais dirba tik filmuose. Gyvenime viskas sudėtingiau. Matyt, todėl išėjusi iš policijos Birutė nenusiramino ir, kiek įmanoma, saugojosi savo buvusiojo. Ji dvi dienas nėjo į darbą, slėpėsi. Bet, kiek gi galima slapstytis?

Nuvertinta gyvybė

Tokių tragedijų sąrašą galima tęsti ir tęsti. Klaipėdoje vyras pasmaugė žmoną, o pats pasikorė. Kaune vyras bute mirtinai subadė mylimąją ir, įšokęs į upę, nusiskandino. Pasvalio rajone vyras nušovė sugyventinę ir nusišovė pats.

Vilniuje įtūžęs vyras patykojo savo sugyventinę, kai ji su metais vyresniu savo broliu vieną popietę ėjo iš bažnyčios, ir, ginkluotas peiliu, juos užpuolė. Brolis dar bandė apginti seserį, tačiau pavyduolis smogė jam peiliu, o kitas peilio dūris į krūtinę – susmukdė ką tik kūdikio susilaukusią moterį. Žudikas šoko bėgti, bet netrukus griuvo – peiliu į krūtinę smogė ir sau.

Kai atvyko praeivių iškviesti medikai, žudikas jau buvo tapęs ir savižudžiu – tysojo be jokių gyvybės ženklų. Mirė ir jaunutė moteris.

Tokios tragedijos perša išvadą, kad kartu gyvenantys žmonės vienas kitą neretai laiko savo nuosavybe: esą, jeigu ne su manimi, tai tuomet – su niekuo. Tokį požiūrį dažnai aštrina jį lydintys liguisto pavydo ar pyktį ir agresiją kurstančio keršto jausmai.

Be to, kaip pripažįsta ir psichologai, kuo toliau, tuo labiau nuvertinama žmogaus gyvybė. Todėl šeimose nesibodima švaistytis ne tik nepagarbiais žodžiais, bet ir po ranka pakliuvusiais daiktais, neretai – peiliais. Tai rodo ir šalies policijos įvykių suvestinės, kuriose kiekvieną dieną fiksuojami tokie faktai: „bandė išsukti rankas žmonai“, „gumine žarna mušė sugyventinis“, „sugyventinis šovė į durų spyną“, „vyras dūrė peiliu“, „žmonai kirto butelio šuke“, „peiliu smogė vyrui“ ir taip toliau.

Tos pačios suvestinės liudija, kad mūsų aplinkoje tvyro vis daugiau pykčio ir barnių. O kai žmogų užvaldo piktos emocijos, tai, psichologų tvirtinimu, dingsta žmogaus sąmoningumas ir jo atliekami veiksmai – jau nebeprognozuojami.

Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ